Prekyba žmonėmis suvokiama kaip vergijos forma ir pripažįstama vienu iš pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų. Europolo duomenimis, Europoje nuo prekeivių žmonėmis kasmet nukenčia apie 120 tūkst. žmonių. Kokie prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra. Žmonės parduodami seksualiniam išnaudojimui, priverstiniam darbui ir paslaugoms, organų donorystei, nusikaltimams daryti, elgetauti ir pan. Atsiranda ir naujų prekybos žmonėmis formų, tokių kaip fiktyvios vedybos, nepilnamečių išnaudojimas nelegalioms kovoms, moterų išnaudojimas surogatinei motinystei. Tačiau žmonės ne visais atvejais supranta, kad tapo prekybos žmonėmis auka, todėl ne visada kreipiasi pagalbos, be to, dažnai nežino, kur kreiptis, nemano, kad kas nors gali padėti. Siekiant stiprinti kovą su prekyba žmonėmis, būtina ne tik atskleisti jau įvykdytus nusikaltimus, tačiau ne mažiau svarbu vykdyti veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevenciją, užtikrinti kompleksinės pagalbos nukentėjusiesiems teikimą. Apie tai valstybės auditoriai pasisakė jau 2005 m. Po dešimties metų Valstybės kontrolei pakartotinai atlikus kovos su prekyba žmonėmis auditą, tenka konstatuoti, kad nebaigtos spręsti esminės kovos su prekyba žmonėmis organizavimo problemos – prevencinė veikla išlieka fragmentiška ir nenuosekli, o pagalbos teikimas šio nusikaltimo aukoms organizuojamas netinkamai.
Valstybės institucijos neįpareigotos pagal galimybes prisidėti siekiant valstybės iškelto tikslo – stiprinti kovą su prekyba žmonėmis. Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į 27 valstybės institucijas su prašymu dalyvauti vykdant priemones, skirtas kovai su prekyba žmonėmis, tačiau pasiūlymo prisidėti prie prevencinės veiklos sulaukta tik iš Policijos departamento. Policijos vykdomų priemonių napakanka, kad būtų pašalintos esminės prekybos žmonėmis nusikaltimų sąlygos. Be to, parenkant priemones nebuvo pakankamai įvertinta nusikaltimų raiškos specifika atskirose vietovėse. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje vykdyta priemonė, skirta tik prekybos žmonėmis prostitucijai sąlygoms šalinti, nors daugiau nei pusė ten įvykdomų tokių nusikaltimų susiję su žmonių pardavimu priverstiniam darbui ir nusikalstomų veikų darymui. Daugiau nei pusė savivaldybių 2011–2014 m. nevykdė jokių prekybos žmonėmis prevencijos priemonių ir nevaldė informacijos apie šių nusikaltimų statistiką, priežastis ir sąlygas.
Tinkamai nepasirengta identifikuoti prekybos žmonėmis aukas. Nepakankamai reglamentuota, kaip turėtų būti organizuojamas pagalbos teikimas, identifikavus prekybos žmonėmis auką: nenustatyta, kokios institucijos, kokiais atvejais, per kokį terminą ir kam turi perduoti informaciją apie nukentėjusįjį bei kokią informaciją ir kokiu būdu suteikti nukentėjusiajam, todėl ne visos šio nusikaltimo aukos sulaukia tinkamos pagalbos. Pavyzdžiui, į vieną iš pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų – Vyrų krizių centrą – nuo 2012 iki 2014 m. prašydami suteikti laikiną būstą kreipėsi 14 nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis. Iš jų tik 4-iems buvo suteiktas būstas, 6 pastogę surado pas gimines ar pažįstamus, o 4-ių likimas buvo nežinomas. Nesuteikus būsto nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis, gali būti neužtikrinama tinkama jų apsauga, didėja rizika pakartotinai tapti šio nusikaltimo aukomis.
Valstybės kontrolė Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms pateikė rekomendacijas, padėsiančias sukurti veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevencijos ir kontrolės sistemą bei užtikrinti, kad nuosekliai ir kompleksiškai būtų šalinamos esminės prekybos žmonėmis nusikaltimų priežastys ir sąlygos, o šių nusikaltimų aukoms būtų teikiama reikiama pagalba.
