Ožekšnių vaisiai – uogelės – primena žiedus:oranžinė sėklelė, lyg mažytė gyvybės liepsnelė išsiveržia iš ją apglėbusių purpurinių delniukų. Išsiveržia viliodama paukštelius ir žmones, per juos atsiduodama Amžinybei. O kas yra matęs, kaip ožekšnis žydi? Pavasarį jį nustelbia daug įspūdingesni, puošnesni žiedai ir kvapai. Jo laikas – ruduo…
Kodėl dailininkė Gražina Didelytė, atidarydama savo darbų galeriją, kurią pavadino šaltinių deivės Andeinės vardu, pasirinko rudenį – nežinau. Tikriausiai ne dėl ožekšnių, kuriuos pasisodino panamėj – savo sodyboj Dainavos girios viduryje, Rudnelės kaime, kuriame šiuo metu tegyvena tik vasarotojai. Prieš 10 metų, atidarydama išsvajotą savo darbų galeriją (2005 m.), išpuošė ją ožekšnio šakelėmis, šitaip palikdama nerašytą tradiciją: kasmet, ožekšniams žydint, tiksliau, paskutinį rugsėjo šeštadienį, 15 valandą, susitikti prie lauko riedulių aukuro (jos sodyboje, prie trikamienės liepos) ir prisiminti dailininkę, kuriai sava galerija buvo lemta pasidžiaugti tik vienerius metus (Anapilin G.Didelytė iškeliavo 2007 m.)
Unikali ši galerija, kurios ekslibrių ir kitų smulkių darbelių ekspoziciją suruošė pati dailininkė. Mėgo smulkutes detales, virstančias iškalbingais simboliais. Anot dailininkės Ramunės Vėliuvienės, pažinojusios Didelytę nuo 1977-ųjų, Gražina mėgdavo įsižiūrėti į žolės lapelį, žiedą, smilgos grakštų stiebelį ar kitą smulkų, į akis nekrintantį daiktelį, o vėliau, kurdama, panaudoti juos savo simbolių kalboje.
„Didelių daiktų bijau, – prisipažinusi Didelytė. – Jie mane spaudžia, slegia.“ Tačiau į dailininkės kūrinius įsižiūrėję pastebėsime, kad jos mikropasaulyje atsispindi visa Visata – jos didybę ir grožį ji matė pačiuose mažiausiuose Žemės tvariniuose: gėlės žiede, akmenėlyje, nulaužtoje šakelėje ar žolės rasoje.
Šitai paaiškina, kodėl dailininkė vietą galerijai pasirinko ne mieste ar miestelyje, o mažame pušynų, žemyninių kopų ir tarp jų srovenančio šaltinių upelio Skroblaus apglėbtame kaimelyje. Ar tikėjosi, kad čia, kur sunku privažiuoti, sulauks lankytojų?
Šventėje dalyvavusi R.Vėliuvienė prisiminė, kad dailininkai Stasys Eidrigevičius ir G.Didelytė buvo pirmieji, su savo darbais prasiveržę pro geležinę (sovietinę) uždangą – tarsi langelį iškirtę ir įleidę šviesos bei laisvės. Didelytės ekslibrius pastebėjo užsienio kolekcininkai: turėjo gerbėjų Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje…
Didelytė, tokia trapi, pažeidžiama, bet kartu ir labai drąsi, kiek išgalėdama garsino savo kraštą, stengėsi padėti ir kitiems dailininkams, kad jų darbus pamatytų pasaulis. Savanaudiškumas, garbės siekimas jai buvo svetimi. Mokėjo pasidžiaugti kitų sėkme. Elytė Bradūnaitė, poeto K.Bradūno dukra, papasakojo epizodą, kaip vykdama į JAV, išvežė ir pluoštelį tarp popierių įkištų Didelytės ekslibrių. Saugumiečiams nepraslydo pro akis, tačiau Bradūnaitė paaiškino, kad tai – atvirukai, lauktuvės namiškiams. Praėjo…
Bradūnaitė Didelytei siųsdavo kalendorius su gamtos vaizdais – dailininkei jie labai patiko, tokių sovietinėje Lietuvoje nebuvo. Be to, labai vertino auksine spalva piešiantį flomasterį – Didelytė mėgdavo kokią nors detalę išryškinti, tarsi paauksinti…
Kelią į ANDEINĖS galeriją suranda daugybė jos meno gerbėjų: atvažiuoja didžiuliais autobusais, ateina mažomis grupelėmis, šeimomis, užklysta atsitiktinių keliautojų. Čia lankėsi įvairių mokyklų mokiniai, mokytojai, menininkai – dailininkai, fotografai, dainininkai. Tačiau jos darbų šviesa sklinda ir kitokiais būdais: jos kūrinių ir galerijos paveldėtojas, gyvenimo draugas Vygandas Čaplikas vos ne kasmet parengia po knygą, pasakojančią apie Didelytės įvairiapusišką talentą, temų įvairovę.
Tuoj po dailininkės mirties buvo surinkti ją pažinojusiųjų atsiminimai, vėliau išėjo knyga „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“ (2009), kitoje sudėti jos darbai istorine tema: dailininkė yra išpiešusi visą Dainavos (taigi – ir Lietuvos) istoriją nuo ledynmečio iki dabarties („Dainavos klodai“ 2013m.).
Knygoje „Daukanto taku“ sudėti jos piešiniai, kurių eskizus Didelytė piešė eidama su žygeiviais Daukanto taku dar sovietmečiu, sekama saugumiečių. Šie piešinukai , išleisti 2012 m. edukologijos leidyklos sumanymu, buvo skirti Simono Daukanto kelionės per Lietuvą pėsčiomis 200 metų sukakčiai paminėti. O šiais metais V.Čapliko knygoje „Karjela veržiasi ateitin“, skiltyje apie „Suomijos „ laikraštį, kurios talkininkė buvo ir Didelytė, įdėti jos darbai, skirti šiai temai.
Kiekvienas ANDEINĖS gimtadienis vis kitoks, nors programa daugmaž tokia pat: susirinkę prie uždegto aukuro žmonės dalinasi prisiminimais, nuveiktais darbais. Tačiau be nuolatinių šventės dalyvių (kaimynystėje gyvenančio rašytojo Kazio Sajos ir jo žmonos poetės Zitos Mažeikaitės, fotomenininko Tomo Staniko, giminaičių Angelės ir Kęstučio Vasiliauskų, Onutės Grigaitės ir t.t.) atvyksta naujų, dailininkę pažinojusių ir jos darbais besižavinčių žmonių.
Šią jubiliejinę (Dainavos galerijai – 10metų ) šventę ypač praturtino dailininkė Ramunė Vėliuvienė, poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė, Vydūno draugijos ansamblis, nustebinęs ir nudžiuginęs senovinėmis Mažosios Lietuvos dainomis. Šventėje dalyvavo ir Dzūkijos nacionalinio parko leidžiamo laikraščio „Šalcinis“ redkolegijos narys, fotomenininkas Algimantas Černiauskas, kuris Marcinkonių lankytojų centre vakarykščiai buvo surengęs Gražinos Didelytės kūrinių parodą „Raisto paslapčių erdvė“ (parodą sudaro 36 darbai, atspindintys Čepkelių raisto grožį).
Ožekšnio šviesa – brandos šviesa. Rudenines miglas praplėšusi švysteli saulė – prisirpusiomis uogomis iškaišytas ruduo šviečia į amžinybę atgręžta šviesa. Kaip ir žmogaus darbai…
Tik nesugalvokite ožekšnių vaisių valgyti – nuodingi….