Tautvydas Kiršys kalba

Tautvydas Kiršys, Kauno „Santaros“ gimnazijos 10-tos klasės gimnazistas.

Aš įsimylėjau raštą, žodį, sakinį, tai tapo mano gyvenimo būdu – skaityti, rašyti, ta harmonija, kuri slepiasi po raidėmis, mane svaigina. Lygiai prieš metus aš nemėgau Rašto. Purčiausi skaitydamas, o rašiau lyg su nukirstu riešu. Atradau tai, ir tai mane pakeitė, iš tikrųjų pakeitė, neįtikėtina! Aš pasaulį pradėjau matyti kitaip! Pradėjau pastebėti viską, kas dedasi aplinkui, pajaučiau Žemę savo kojomis. Aš stoviu čia, šitam momente, ir tai… tai yra nuostabu. Matau daug žmonių skubančių, bėgančių, spaudžiamų rytojaus ar praeities, nuo ko jūs bėgat? Kur jūs bėgat? Ar matai vaivorykštę kitam gale? Deja, vaivorykštės kito galo nepasieksi, tai nėra realu, geriau sustok ir pasigrožėk minutę tuo, kuo gyveni. Nes tai vyksta tik dabar ir tik tau.

●

Ėjau kartą namo, kaip visada, tuo pačiu numindžiotu taku, nuleidęs akis į bespalvį betoną, kuris, atrodė, jog užpildo mane ir nereikia nieko kito, nes betono daug ir visada man po akim, paruošęs monotonijos dozę tiesiai į veną. Taip vaikščiojau ilgai, kol galiausiai pasiryžau pakelti akis – įsistebeilijau į tokį paprastą medį, tačiau ilgai netrukęs nuleidau galvą ir grįžau kaip visada namo. Kiekvieną dieną eidavau tuo pačiu taku, tik dabar jau akį vis patraukdavo sekundei šis gražus medis. Po kurio laiko grįždamas sustojau ilgiau pažiūrėti į šį grožį – tai ąžuolas, – pastebėjau. Drūtas, senųjų amžių palikimas. Tada taip įstrigo šis ąžuolas man į galvą, jog aš net atsisėsdavau prie jo ir žiūrėdavau jam į lapus, kamieną, žievę ir giles. Toks pilnas gyvybės, kad net gali iš jos užauginti daugelį kitų ąžuolų. Jaučiausi menkas atsistojęs prie jo, lyg jis, vietoje stovėjęs, pamatė daugiau nei aš visur skubėdamas. Laikui bėgant aš net jį apsikabindavau, jis noriai priimdavo mane, pripildydavo, kaip ir giles, savo organinės energijos. Su gamta kalbu viena kalba.
Įprasminti tai, kas iš pirmo žvilgsnio neturi prasmės.

Kraujas

O kraujas irgi turi kvapą,
Tokį sodrų, agresyvų, baimę akyse parodantį –
Bėgantį, tokį kaip ir tu, pamačiusi savo draugo vidų
„Mūsiškių“ viduje teka tai, kas tave baimina – ironiška, ar ne?
Gal, sakau, pradedam bijoti mes savęs?
Nes tai ir mumyse, slepiasi po plona oda,
Įbrėšiu ir prapliups
Visų aferų, politikos, sistemos, apgavysčių ir nesąmonių
Tiesa.

Nakties kvapas

Įdomu, ar yra žmonių
Kurie nejaučia kvapų.
Lengvo oro stoka
Pėdas kala prie namo kampų
Vieni kvėpuoja,
Kiti jaučia ir gyvena,
Gaila tų, kurie nejaučia nakties,
Pakylėtas, už rankų pakeltas į viršų perkeltinai
Deja, realybėje,
Asfaltas mašinų namai
Dabar jau pėdos prikaltos prie kapo lentų.
Nesigailiu.

Nendrės aukštesnės nei vanduo, kuriame auga.
Lyg ir norėtų pasilikt vandeny,
Bet žino, kad daugiau pamatys kitoj veidrodžio pusėj,
Pamato daug medžių, uogų, net grybų,
Baranauskas daugiau rūšių pasakytų.
Bet svarbiausia – pamato save –
Tik savo atspindėlį didžiajame vandenyje.
Nei namų nebemato, nei senųjų draugų.
Visą gyvenimą žiūri – ilgesingai liūdi, sudžiūva, supūva, nugriūna
Kitos aukštyn pasižiūri – medžių didybe susižavi –
Sumedėja, taip tvirtos stovi ilgai,
Kol vaikai jų nenuskina,
Taip jos tampa žaismingi kardai.

Nežinau, ar verkt, ar juoktis
Dėl laikino nenulaikomumo,
Taip sunkiai stačiau,
Šiuos, savo akimis, – betoninius pamatus,
Likimo akimis, – popierinius.

Rytojus į mane kėsinasi jau 15 metų.
●
Vasariniai debesys – dangaus skaistybės palikimas.
●
Geras gyvenimas kaip uodas – jį traukia prakaitas.

Aukštas, tačiau gaila, kad šešėlyje sėdi.
●
Keista, bet tiesą gali atrasti per nauja, per nauja ir per nauja.
●
Liūdna, kad didelei daliai jaunimo reikia kramtyti gumą.
●
Nebūk ribojamas to, ką kiti tau sako, rinkis laisvo mąstytojo kelią!
●
O kas, jeigu laimės samprata yra tik iliuzija?
●
Susitvarkyti ir kryptingai panaudoti savo galvos chaosą.
●
Tą akimirką, kai viskas atrodys nepakeliama, turėsi du pasirinkimus – sustoti ir pasiduoti arba sunkiai žengti pirmyn. Niekada nesirink pirmojo varianto, nes pasiduodamas prarandi viską, o žengdamas pirmyn, net ir nesėkmės atveju, laimi. Laimi patirtį.

Užmerktom akim viskas tos pačios spalvos.

Indigo

Samanų nepakankamumas
Nustatytas naujajai Z kartai,
Laiko protai išplauti
Laiko šiuolaikinio belaikio
Laiko cigaretę rankoj laikinoj
Smala, atrodo, didžiausi mūsų turtai,
Gėda man už jūsų laiką, užkoduotą tabake
Greit tai taps nepakeliama našta.
O tu! Indigo šiuolaikinis,
Vis kvėpuoji skaisčiąja rasa
Permatomas ir tyras,
Išgąsdintas mūsų kaimiško „modernumo“
Tikriausiai sunku?

Žmogus, kuris neturėjo šešėlio

Gyveno berniukas, kuris neturėjo šešėlio
Ironiškai šešėlio vardu pavadintas,
Neturi jis įtakos tarp savo draugų,
Nes išėjęs į dienos šviesą šešėlyje negali slėpt savųjų minčių.
Vienintelis tas, toks tyras, sakydavo šlykščius dalykus.
Išvardindavo visas žmogaus kaukės spalvotas spalvas,
Čia tau karnavalas, ar kas?
Jis vienu mostu nuplėšė vieno jauno berniuko kerus
Keista, bet pamatė sukriošusio senio žilus melo ūsus.
Šešėlis dabar tiesos vardą įgavo,
Retai pasirodo,
Matyt, nes daug jaunų žmonių ne savuoju laiku suseno, sukero, sutežo…

Žmonės kvaili,
Dažnai girdžiu iš kitų potencialių kvailių.
Niekas net nesusimąsto,
Iš kur šis karas tarp savų?
Jei visi sustotų, bent atbulai minutei,
Pažiūrėtų „marozai“ nuoširdžiai kitam į akis,
Nustotų vaidinti velnius, o paliktų tą darbą tikrajam kritusiam angelui
Ir įgytų empatiškumo supergalių.–
Dabar jau taip vadinama tai..
Bam va taip ir išgytų visi,
Nuoširdžiai rašau tik tau, mano geriausias kvaily,
Nors ne, iš tikrųjų, baily.