V. Sinica. Ar suprasta iniciatyva išsaugoti valstybinės kalbos statusą?

Prie iniciatyvos parašais, jų rinkimu ar vieša parama prisidėti kviečiami visi piliečiai ir visos politinės partijos, kurioms tai yra proga parodyti savo pagarbą arba abejingumą valstybinės kalbos statuso išsaugojimui. Ir pačioje iniciatyvinėje grupėje esama įvairaus amžiaus ir įvairių mokslo, meno, verslo sričių bei politinių judėjimų atstovų. Kad Seimas privalėtų svarstyti šį piliečių siūlymą, reikia surinkti 50 000 piliečių parašų.

Vos užregistravus iniciatyvą, per LRT „Panoramą“ buvo pakalbintas Lietuvos lenkų diskusijų klubo narys Aleksandras Radčenko. Jis žiūrovams pareiškė, kad siūlymas rašyti antrame paso puslapyje problemos neišspręs. Tautinių bendrijų kalbomis, pasak jo, pasuose būtina rašyti vietoje valstybinės kalbos pagrindiniame puslapyje. Beje, reaguodamas į talkos siūlymą, lygiai tą patį pasakė ir Gediminas Kirkilas.

Nors šis diskusijų klubas save nuosekliai vaizduoja kaip oponuojantį LLRA ir Valdemarui Tomaševskiui, iš tiesų tiek ankstesnė jo atstovų veikla, tiek ir šis pasisakymas aidu atkartoja LLRA retoriką ir reikalavimus. Jų turinyje aptinkamas tas pats motyvas – lentelės ir asmenvardžiai. Jų laikysenos esmė ta pati – „viskas arba nieko“. Tai nelabai „diskusijų klubui“ tinkanti pozicija. Viešumoje besireiškiantys Lietuvos lenkai – valdantys Vilniją ir jų tikra ar tariama opozicija – nenori kompromisų, ir būtent tai įšaldo nesibaigiantį konfliktą dėl asmenvardžių rašymo.

Tuo metu, kaip ir lenkų kategoriški reikalavimai, iš kitos pusės girdėti, pavyzdžiui, Lino Kontrimo siūlymas stiprinti valstybinės kalbos pozicijas. Iš tiesų Lietuvoje kenčiame nuo lingvistinių kompleksų ir provincialumo. Moksle būtinai norime publikuotis anglų kalba, nors ir lietuviškuose žurnaluose. Juk prestižas. Versle būtina parduotuvę ar kavinę pavadinti kaip nors angliškai. Juk turistai. Pamėginkite tą pačią madą surasti kur nors Vakarų Europoje. Tokiame kontekste tikrai prasminga pastaba, kad valstybine kalba turime didžiuotis, o jos pozicijas ir viešojo vartojimo ribas stiprinti, ne silpninti. Asmens dokumentų įrašai, kad ir kaip būtų, yra viena tokių valstybinės kalbos vartojimo erdvių. Be to, ji labai simbolinė – pasas yra santykio su savo valstybe daiktinis įrodymas, patvirtinantis pilietinio įsipareigojimo ryšį. Ir simboline prasme siaurinti valstybinės kalbos vartojimo ribas paprasčiausiai todėl, kad to kategoriškai reikalauja tautinės bendrijos atstovai ir išdidi kaimynė, būtų neskanus sprendimas.

Tuo tarpu iniciatyva „Talka už valstybinę kalbą“ ir buvo sukurta siekiant padėti Seimui išeiti iš šios Lietuvai žalingos aklavietės. Esminis talkos siūlymo akcentas – kompromisas. Jei šiandien kitakalbiai piliečiai pasuose gali rašyti tik valstybine kalba, o LLRA, LSDP ir Lietuvos lenkų diskusijų klubas reikalauja rašyti tik kitomis kalbomis, tai vidurio kelias šioje situacijoje yra leisti rašyti abejomis kalbomis, išsaugant valstybinės kalbos statusą atitinkančią įrašo lietuvių kalba pirmenybę.

Juk ne taip paprasta būtų paaiškinti, kodėl kurios tautybės piliečiams reikėtų įrašų gimtąja kalba vietoje valstybinės. Kartais klausiama, „kodėl neleisti rašyti kaip nori“. Atsakymas bent trejopas: to neleidžia Konstitucija, daugumos piliečių nuomonė (jei iš tiesų gyvename demokratijoje, ji vis dėlto turėtų būti savaime reikšminga) ir jų objektyvus interesas gebėti rašyti ir ištarti bendrapiliečių pavardes. Tačiau ne mažiau prasminga klausti, kodėl turėtume tą leisti? Nei Vakarų šalių praktika, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, nei Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, nei 1994 metų Lietuvos-Lenkijos dvišalė sutartis neįpareigoja suteikti tokios teisės ir liudija, kad nėra tokios praktikos. Vienintelis argumentas už tokį leidimą – Lenkijos spaudimas ir subjektyvus Lietuvos piliečių noras.

Tačiau jei kitakalbių piliečių tikslas yra ne siaurinti valstybinės kalbos vartojimą ir statusu jai prilyginti kitas kalbas, turėtume sutarti dėl kompromiso rašant papildomame puslapyje. Tai leistų baigti Rusijai naudingus Lietuvos-Lenkijos ginčus. Jų nutraukti kol kas neleidžia kategoriški reikalavimai, kurių objektyviai negalima išpildyti nepažeidžiant Konstitucijos ir valstybės intereso.

Iniciatyvinės grupės siūlymas tad yra rašyti valstybine kalba pagal tarimą, o kitame puslapyje – kita norima kalba lotyniško pagrindo rašmenimis (apribojimą dėl lotyniško pagrindo numatė Konstitucinis Teismas). Suprantama, toks įrašas, kaip ir Lenkijoje, nebūtų perkeltas į valstybės duomenų bazes ir registrus, todėl nekeltų administracinių problemų ir kalbinių iššūkių absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių. Antro puslapio įrašas turėtų daugiau simbolinę reikšmę – deklaruotų jį turinčio piliečio tautybę, kalbą ir pasididžiavimą jomis. Savo tapatybę vertinantiems piliečiams tokia galimybė neatrodys bevertė.

Kas dėl Lenkijos spaudimo, tai sprendimas rašyti ne valstybine kalba kitame puslapyje sėkmingai priimtas Latvijoje, kurioje gyvena 2,1 proc. lenkų. Lenkijos valstybės vadovai Latvijos lenkų padėtį ir teises yra gyrę ne kartą, skambiausias toks pagyrimas nuskambėjo 2013 metais, Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio viešnagės Rygoje ir susitikimo su Latvijos prezidentu Andriu Berziniu metu.

Savaime aišku, kad jei tai, kas tinka Latvijoje, netiktų Lietuvoje, tai jau būtų ne Lietuvos, o pačios Lenkijos požiūrio problema. Maža paslaptis, kad tas požiūris iš tiesų problemiškas. Kiekviena partija Lenkijoje vardan reitingų turi pademonstruoti susirūpinimą dėl lenkų padėties „kresuose“ – Lietuvoje ir Ukrainoje (Baltarusijai Lenkija priekaištų dėl lenkų padėties paprastai neturi). Tiek liberalios „Pilietinės platformos“, tiek konservatyvaus „Teisės ir teisingumo“ lyderiai groja šią plokštelę, tad situacijos tikrai nekeis naujo prezidento išrinkimas ir tikėtina konservatorių pergalė Lenkijos Seimo rinkimuose. Tačiau net ir blogiausiu atveju, jei tai, už ką Lenkija giria Latviją, neįtiks Lietuvoje, bent jau bus aišku, kad problema glūdi ne Lietuvos įstatymuose.

Visgi galvodami apie geresnį variantą, tikimės diskusijas apie asmenvardžių rašymą pabaigti Lietuvos nežeminančiu, Konstitucijai neprieštaraujančiu ir abiems pusėms – visuomenės daugumai ir jos kitakalbiams – priimtinu būdu. G. Kirkilo ir Irenos Šiaulienės Seime nepaisant Konstitucijos, Valstybinės kalbos komisijos išvadų ir visuomenės priekaištų stumiamas sprendimas tik sukiršintų visuomenę ir pasiųstų aiškų signalą, kad Lietuvos piliečiai patys nėra savo valstybės šeimininkai. Vargu, ar tokia piliečių jausena ir tarpusavio pjudymas yra siekiamybė dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Verčiau ieškoti kompromiso.