Šv. Stepono bažnyčia ─ vienintelė renesansinė bažnyčia Vilniuje, kurią puošia dar XVII amžių menantis sgrafito tinkas. Šiais metais, atliekant fasado konservavimo ir restauravimo darbus, pradėtas restauruoti sgrafito ornametinis frizas. Darbus ketinama baigti 2017 m., – rašoma Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos pranešime spaudai.
Šv. Stepono bažnyčios fasadų konservavimo ir restauravimo darbų atlikimas šiemet yra įtrauktas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šventojo Sosto programą. Darbams šiais metais Departamentas skyrė 36 322 eurų, o valdytojas – Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba – prisidėjo 14481 eurų suma.
„Šv. Stepono bažnyčia yra įdomiausia renesansinė bažnyčia Vilniuje. 1604 m. joje vyko Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Visi iškilmingi karalių, kunigaikščių, karvedžių sutikimai prasidėdavo nuo šios bažnyčios, toliau eidavo Rūdninkų gatve ir tik tada pasiekdavo Rotušę, Valdovų rūmus, Vilniaus Katedrą. Tai buvo simboliniai Vilniaus vartai – visų iškilmių pradžia Viduramžiais. Kaip geriausi rūmai Vilniuje yra Sapiegų, tai geriausia bažnyčia, mano akimis, yra Šv. Stepono“, – sako Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas.
Anot jo, vertingiausia dalis fasaduose yra sgrafitas, dėl kurios pakyla visos bažnyčios vertė. Šv. Stepono bažnyčios sgrafitas ilgą laiką buvo užtinkuotas, o prieš ketverius metus atidengtas. Tvarkant fasadus, numatyta sgrafitą sutvirtinti, konservuoti ir restauruoti.
Sgrafitas (itališkai – „raižytas“) yra sienų tapybos dekoravimo technika, kai ant gruntuoto paviršiaus dedami keli skirtingų spalvų tinko sluoksniai. Sgrafito tinko skiedinys yra maišomas su anglimi, taip išgaunant tamsią spalvą, kuri puošybos elementuose sudaro kontrastą. Sgrafito ornamentinis frizas yra išgaunamas ant išdžiūvusio, su anglimi sumaišyto tinko tepant šviesų tinką. Jam dar nespėjus sukietėti, specialios technologijos pagalba išpjaustomas ornamentas ─ taip išgaunamas spalvotas reljefinis piešinys.
Pagal fasadų konservavimo-restauravimo projektą, kurio autorė yra architektė restauratorė Giedrė Miknevičienė, tvarkant Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios pastato dalis, bus maksimaliai išsaugomos ir restauruojamos autentiškos mūro ir tinko dalys, puošybo elementai. Šio projekto tikslas ─ maksimaliai konservuoti, restauruoti nepakartojamą karnizų ir frizų ornamentinį sgrafito tinką, pilnai atkurti renesansinę fasado apdailą ir sgrafito puošybą, išsaugant ir klasicistines architektūros ypatybes.
Šv. Stepono bažnyčia pastatyta 1600 m., pietinėje miesto dalyje, Rūdninkų priemiestyje. Statybų iniciatorius ─ jėzuitų kunigas Simonas Visockis. 1715 m. bažnyčia atiduota vienuolių rokitų globai. Prie bažnyčios jie pristatė savo globėjo Šv. Roko koplyčią. Po 20 metų popiežiaus Benedikto XIV privilegijos pagrindu įkurta sąjunga Švč. Marijos garbei, peraugusi į Marijavičių (Maria Vitae) vienuolyną. Pusiau mūriniai, pusiau mediniai vienuolyno namai buvo pastatyti prie bažnyčios. 1926 m. bažnyčioje įsikūrė akmenskaldžiai, o šalia jos esančios kapinės buvo paverstos statybų aikštele. Sovietiniais metais joje buvo įkurtas gamyklos cechas, sandėliuotos medžiagos. 1975 – 1976 m. Šv. Stepono bažnyčios pastatas perduotas Vilniaus Jaunimo teatrui.
Šv. Stepono bažnyčia – vėlyvojo Renesanso pastatas. Pirmasis jos siluetas su bokštu matomas kartografo, LDK karo inžinieriaus Frydricho Getkanto 1648 m. sudarytame Vilniaus gynybinių įtvirtinimų plane. Visa bažnyčia, išskyrus zakristiją ir laiptų bokštelį prie jos, buvo tinkuota Renesansui būdingu tamsiai pilku tinku su malta anglimi, o frizai dekoruoti sgrafito technika. Iš kitų miesto bažnyčių ji taip pat išsiskiria fasadų dekoro manieristinėmis formomis.
