Tęsinys. Pradžia ČIA.
IV
Kadangi Sofija tame Aurelijaus koncerte, tiksliau, prieš koncertą nepasirodys, tai yra nešoks bakchančių šokio, ji sugalvojo paimti iš jo interviu. Kadangi jau rašinėjo vienam jaunimo portalui, nuėjusi pas redaktorių išsakė savo idėją, ir redaktorius, buvęs jų mokyklos mokinys, atsakė: „Tu intelektuali, Sofija. Manau, gali pabandyti“. Tada Sofija pirmą kartą susimąstė, kad ji yra intelektuali. Anksčiau apie tai negalvojo. Tai buvo etiketė. Firmos ženklas. Paulinai apie tai nieko nesakė. Pradėjo rengti klausimus. Pasiėmusi mamos antikos literatūros vadovėlį, Sofija pradėjo skaityti. Poezija, choras ir teatras – religijos pagrindas, jos apeigos. Svarbiausia ir aukščiausia dievų, t.y. religijos apeigų dalis yra poezija, toliau jai antrina choras ir viską vainikuoja teatras, kuris laikomas žemiausia religinių apeigų dalimi ir yra skirtas daugiau liaudžiai. Katarsio metu liaudis išgyvena apsivalymą. Sofija greitai vertė puslapius. Štai! Bakchantės. Bakstelėjo smiliumi Sofija ir skaitė toliau. Pavasario metu buvo švenčiamos Dionizijos, skirtos pagarbinti vyno bei poezijos dievui Dionizui, nors menų sritis priklausiusi ir Apolonui. Šventės metu šokdavusios bakchantės, visa liaudis audringai linksmindavusis, kol galiausiai suplėšydavusi Dionizą. Na, jūs, bakchantės, kvatojosi sau Sofija. O Niuta šokinėdama aplink ją amsėjo. Žiemos vakarais Sofija, sningant didelėms snaigėms už lango mėlyname danguje, pasiėmusi pliušinius žaislinius šunelius, kuriuos pirko kioske už lipdukus, kai buvo tokia akcija, žaisdavo su Niuta. Jie visi buvo nugraužti, liko sveika tik mopso odinė nosis, kaip pastebėjo Gytės mama, užsukusi į svečius, nes ji turėjo mopsą, kažko pagelbėti dėl skenerio. „Niuta, – sušneko ji palinkusi prie šuns, – tai sugraužei visus šuniukus?“ Ir Sofija staiga perskaitė jos mintis, kad gerai, jog atsirado Niuta, gyvas šuo, ir nebeliko tų infantilių vaikiškų paauglystės žaislinių šuniukų.
Sofija žaisdavo, tiksliau, vaidindavo lėlių teatrą pasiėmusi kokį vieną pliušinį šuniuką su odine nosele. „Žiūrėk, žiūrėk, Niuti, – elfišku balseliu čiulbėdavo ji, – aš esu kokerspanielis. Žiūrėk, matai, kokios iiilgos ir gražios mano juodos ausyyys? Tu tokių neturi. Matai?“ Ir Niuta, kaip vaikas, žiūrėdama ir lodama, iš paskutinių jėgų bandydavo atimti iš Sofijos šuniuką ir pačiupusi dantimis aršiai jį laikydavo. Paėmusi kitą šuniuką, Sofija vaidindavo toliau. „Žiūrėk, Niuti, koookia bloga Niuti, ji nukando mano auselę. Bloga Niuti. Bloga negera Niuti“. Ir Niuti susigėsdavo, kad ji bloga. Bet vis dėlto ištraukdavo žaislą Sofijai iš rankų. „Aš gi tavo draugas, Niuti! Matai, kokia mano odinė noselė? Matai?“ Bakst Niutai į jos aksominę noselę. Bakst. „Nepagausi, nepagausi!“ Varijuodavo Sofija šiek tiek rytietiškomis variacijomis pereidama net į vaikiškas intonacijas. Šį žaidimo stilių ji nusižiūrėjo iš tradicinio japonų teatro, kai mama ją nusivedė pažiūrėti No ir Kabuki spektaklių. Visas roles, ir moterų vaidmenis, juose iki šiol pagal kažkada susiklosčiusią tradiciją atlieka vyrai, kaip Vakaruose buvo įprasta ir Šekspyro laikais. Labiausiai jai įstrigo kova su uodu, kuris, plonas ir ilgas, kažkokiais neregėtais žingsneliais vis siūbuodamas į šonus įtipendavo į sceną taip įkyriai, kad visa teatro salė neatsilaikydavo ir nusijuokdavo. Sofija prisiminė, kad nuotaika buvo puiki. Tą šiltą vasaros vakarą ji vilkėjo žydrą šilkinę palaidinėlę, šiek tiek siuvinėtą biseriu, petnešėlės per kaklą, ir džinsus, ir jai buvo gera tame savo liauname paauglės kūne. Džinsai ir šilkas! Tai buvo jų šūkis. Nuėjusi į koridorių Sofija iškišo iš už kampo ranką su žaislu, bet taip, kad jos pačios nesimatytų, ir toliau žaidė su Niuta. „Niuta, aš tavęs labai pasiilgau“. Ir atitraukė ranką. „Niuta, kur tu? Man labai trūksta Niutos, Niuta…“ Ir tamsoje laukė Niutos reakcijos. Kelias minutes nebematydama Sofijos rankos, Niuta pergalingai atžingsniuodavo ir susirasdavo koridoriuje „pasislėpusią“ Sofiją ir lyžtelėdavo jai veidą. Kartą viena senyva moteris su šuneliu išsiklausinėjo Niutos istoriją ir pasakė: „Manęs niekas taip nemylėjo, kaip šis mano šuo“. Nors Sofijai šiek tiek priminė Maironį: „Jau niekas tavęs taip giliai nemylės/ Kaip tavo nuliūdęs poeta!“. Bet tai buvo tiesa, šuns atsidavimas yra beatodairiškas, begalinis. Sužinojusi, kad Niuta buvo pasmerkta eutanazijai, ji tarė: „Kvaili bernai“. Čia dabar, pagalvojo Sofija. Kodėl bernai? Gal ji ką žino? Gal tai koks Ričis, partizano proanūkis, kurio senelis buvo sušaudytas į kaktą, kartą ilgiausiai jai apie tai besivaikščiojant pasakojo, nes jis gi turėjo akitą. Bet gal ne. Kai jis buvo mažas berniukas, leisdavo pilotuojamus lėktuvėlius, kuriuos pats ir konstruodavo.
Mama nupirko Sofijai užuolaidas, kurios buvo užtraukiamos kaip siena. Sofija išsirinko su raudonais ir baltais burbulais, jos buvo šiek tiek atitrauktos, o už lango krito tikros snaigės. Nors taip mama stengėsi paguosti Sofiją. Devyniolikto amžiaus nebeliko. Nebeliko senelių namų jausmo. Devynioliktas amžius liko Paulinoje. Ir dar, pagalvojo Sofija, Marke. Žiūrėdama į Marką, ji kažkodėl jautė devynioliktą amžių. Visai kitą jausmą jautė matydama Aurelijų. Jie gal kokie nemirtingieji kalniečiai, susitikę po tūkstančio metų, ir užmaršioji Sofija nieko neatsimena, o ar atsimena jie? Markas ir Aurelijus? Matant tamsų Aurelijaus žvilgsnį, jai atsiverdavo sunkių mūrų didmiesčiai, kupini paslapčių, meilės istorijų, darbininkų, muškietininkų, karalienių ir jų freilinų dvaruose bei baisių istorinių intrigų ir maldų, visokių misijų ir didmiesčių akligatvių bei kiemų, visa tai su juo persikeldavo į dabartį, bet jau ne kaip istorija, o kaip čia ir dabar, kaip gyvenimas, kuris buvo pilnas ritmingo miesto, neono šviesų, šurmulio ir patrauklumo, žmonių ir kavinių, ir muzikos, ir paslapties. Visa tai buvo jis. Bet ar tas tamsus jo žvilgsnis tai suprato, mąstė sau Sofija. Ar tik ji, Sofija, miglotai prisimena praėjusius gyvenimus? Markas jai priminė kokį Niujorką. Taip, devyniolikto amžiaus Niujorką. Lyg iš Džono Eltono dainos „Sacrifice“ videoklipo. Ji buvo manekenė, tiksliau, tada tokių nebuvo, kokia kordebaleto žymi šokėja, žvaigždė, kuri palieka tame devyniolikto amžiaus name savo vyrą su vaiku ir išeina. Išeina ir palieka. Tai yra tie erdvėlaikiai, kai jų sielos susitinka. Šis serialų aktorius, mąstė sau Sofija. Jam puikiai tiktų vaidinti Kleopatros vyrą Marką Antonijų. Na, o Sofija įkūnytų jaunutę Kleopatrą. Savo juodomis akimis ji sugebėtų įtikinti tuo visus. Ji dabar kaip tik skaitė „Kleopatrą“. Kokia baisi knyga. Ir kokia graži. Jai patiko ta istorija. Jos meilės. Kleopatros dvi meilės ir du vyrai. Jos maldos, jos karybos dalykų išmanymas, strategijos, jos faraoniškumas, meilės istorijos, kaip ji nekalta papuolė pas užkariautoją Cezarį ir galėjo būti nužudyta, bet tapo jo žmona, jos išsilavinimas, literatūros išmanymas, sugebėjimas diskutuoti mitų bei literatūrinėmis ir politinėmis temomis (ką pasakytumėte, jeigu būtumėte toje situacijoje, ar tikrai tai politiškai teisingas poelgis, kodėl atrodo taip ar vienaip koks nors graikų dievas?.. ir pan.), sakyti rimčiausias kalbas, tokios galimybės buvo suteikiamos tik romėnų elito vaikams. Vieno filmo pradžia apie Kleopatrą pristato ją taip „Didi imperatorienė ir šokėja…“. Istorija nežino, kaip Kleopatra Cezarį apkerėjo. Bet iš pradžių Sofiją patraukė tos knygos viršelis. Nes Kleopatros veido nesimato. Tik šiek tiek skruosto ir blakstienų. Ji susirišusi kuodelį. Plaukai puošti perlais. Ausyse perlai aukse, ji su raudona tunika. Baltas kaspinas, perrištas per plaukus rodo, kad ji kilminga. Iš tikrųjų ji šiek tiek priminė Sofiją, tokią Sofiją, kai ji bus dvidešimt trejų. Kai ji buvo vaikas, ištisai vartydavo knygą apie faraonus, Egipto istoriją. Ją žavėdavo priklijuotų reprodukcijų piešiniai. Paėmusi priklijuotą reprodukciją ji norėdavo nuplėšti ją ir įsirėminti, bet, palaikiusi tarp pirštų, pagalvodavo, kad jai gi ne dveji, kai dūkdama ir šėldama gali sau leisti įsiamžinti savo kažkokiais neaiškiais inicialais tėvų anglų kalbos žodyne. Ir palikdavo tuos skoningus piešinius, kurie jai buvo be galo gražūs, ramiai pabūti knygoje, be to, ją buvo įtikinę, kad prie faraonų daiktų negalima liestis, nors dabar savo kambary ji laikė du įsimylėjusius faraonus, begeriančius nektarą ir šifruodavo jų hieroglifus, – papirusinė kopija pasiekė Lietuvą ir mama ją jai nupirko. Jai patikdavo juos tyrinėti. Ta estetika jai atrodė moderni. Modernios šukuosenos, apranga, stilinga išvaizda, papuošalai, spalvos, netgi šokiai, viename paveikslėlyje buvo užfiksuota šokėja, atrodė kaip nužengusi iš dabartinių laikų fotografijos. Ir tie veidai. Ji atpažindavo tokius veidus tarp ją supančių žmonių. Tos išlikusios skulptūros. Faraonų berniukas jai priminė jos vengrų kilmės prancūzą tėvą vaikystėje, jo vaikystės nuotrauką buvo mačiusi mamos albume. Dėstytoja tetulė Lola taip pat buvo vienos skulptūros kopija. Tačiau po reprodukcija buvo parašyta, kad tai vyro skulptūra. Tetulė Lola kartais paskaitydavo jos rašinius ir pamokydavo teksto analizės, prašoma mamos. Ir juokingiausia, kad vaikystėje ji taip pat kentė patyčias. Bendraklasiai ją vadino mumija. Sofijai tai siejosi su jos egiptietiškais faraonų atradimais. Tačiau ji pradėjo lankyti žymų vaikų chorą, kuriame labai pritapo, susirado daug draugų ir, turėdama atsvarą mokyklai, paskui sugebėjo tapti netgi autoritarine lydere, kaip Sofijai aiškino mama. Na, ir dar aktorė, kuri gyveno šalimais. Viena skulptūra buvo tos aktorės kopija. Tiksliau, aktorė buvo tos skulptūros kopija. Arba sfinksai. Kažkokį panašų Sofija matė knygyne. Ji sugalvojo nusipirkti Džeko Keruako knygą. Ir šalia jos atsistojo tas sfinksas. Jis taip įžūliai nenuleisdamas akių spoksojo į Sofiją tame knygyne. Droviajai Sofijai tai buvo smūgis. Juk iš tikrųjų sunku atsispirti sfinkso žvilgsniui? Pasiėmusi Keruaką, ji išbėgo. Jis buvo šviesus, plaukus susirišęs į arklio uodegą, aukštas. Sofijai įstrigo Kleopatros atvaizdas, kurį ji pamatė socialiniame tinklalapyje „Facebook“, – liaunutė mergaitė juodais trumpais žemiau ausų plaukais, tiesia blankiai rožine suknute su petnešėlėmis. Vienintelis dalykas, kuris ją skyrė nuo dvidešimt pirmojo amžiaus mergaičių, buvo – vis dėlto jos magiškas absoliutus grožis ir diadema – žalia gyvatėlė ant kaktos. M – įrašė ji kažkodėl į Maironio knygelę, skirtą vaikams, būdama dvejų. Prosenelis tą knygelę išlaikė ir, ji ją rado senovinio medinio stalo stalčiuje. Tie senoviniai daiktai – spinta su įskilusiu stiklu, rašomasis stalas atiteko jiems, kai prosenelės dėdė, kuris buvo šaulys, buvo išvežtas į Sibirą, tuo metu pas jį svečiavosi prosenelės močiutė, ir jie abu mirė Sibire. Sofija žiūrėjo į save perskilusio stiklo atspindy. Sako, perskilęs veidrodis turi blogą energiją. Ji buvo skaičiusi, kad svarstyklės yra narciziškos. Ką slepia tas perskilęs stiklas? Kodėl jis įskilęs? Taip, ji norėjo turėti dvynę seserį. Kaip Mylene Farmer klipe, jos dviese žaistų. Todėl iškirpo savo vieno fotografavimo skirtingus kadrus ir susidėjo šalia į nuotraukų albumėlį, atrodė tikrai dvi sesės dvynės. Dvi liaunutės, taisyklingų bruožų dvynės sesės su karčiukais. Neturėdama kas veikti, Sofija nusipirko Barbaros Poche knygą „Flirto pradžiamokslis“ ir skaitinėjo ją. Vėlgi Sofiją patraukė viršelis. Devyniolikto amžiaus namas, pilkas, su balkonėliu, ir staiga šiuolaikinė mergina balkone su raudona suknele ir kanarėlėmis. O pripaišytas ar iš kokio paveikslo paimtas amūras taiko į ją savo strėlę, ir krenta rožių žiedlapiai. Taip, turbūt nusipirko Sofija tą knygą būtent dėl Marko ir to devyniolikto amžiaus jausmo. Galinis knygos viršelis skelbė: „Mergina, apsirengusi raudonai, atrodo pasitikinti savimi, reikli ir seksuali, o kartais – ir arogantiška. Tai yra geriausia spalva, kai nori į save atkreipti dėmesį. Raudona, derinama su juoda, atrodo ypač dviprasmiška ir viliojanti. Kartu su balta ji simbolizuoja drovumo pažabotą aistrą, su mažais geltonais taškeliais – merginos intelektualumą… Šioje knygoje – daugybė testų ir praktiškų patarimų, kaip sužavėti savo svajonių vaikiną.“ Čia dabar kas, pagalvojo Sofija, raudona su geltonais taškeliais – niekada nebuvo to mačiusi. Su baltais, juodais – taip. Tik ne su geltonais. Knygoje buvo pilna testų ir burtų. Todėl galėjai viską „išsiaiškinti“ apie save ir kitus. Geta jai padovanojo taro kortas su reikšmių knyga, tai jos su Paulina burdavosi ar kokį nuobodų vakarą žaisdavo paprastomis kortomis žaidimus, dėl ko labai pykdavo Sofijos mama.
Kartu su Leta jos žiūrėdavo filmus, rudaplaukė Leta priminė Pepę Ilgakojinę iš Astridos Lindgren knygų. Pažiūrėjusi „Amely iš Monmartro“, Leta staiga nusprendė, kad tai ji, kad būtent tokia ji bus dvidešimt kelerių. O kai žiūrėjo paskutinę „Hario Poterio“ seriją, jos suprato, kad kovojant blogiui ir gėriui, svarbu atsispirti blogiui, neatiduoti „aš“ blogio pusei ir prisiminti draugus. Ir apie tai ilgai kalbėjosi išėjusios iš kino salės. Leta su sese vaikščiojo į klubus, domėjosi striptizu, ir nors turėjo vaikiną, jį palikdavo ir eidavo į klubą pašėlti, bet Sofijos kartu nekviesdavo. Ji buvo ragana, kaip ir visos moteriškės.
Paaiškėjo, kad Liza vasarą važiuos į Šveicariją mokytis prancūzų kalbos. Į Sofijos tėvo gimtinę. Lizos mama buvo jau mirusi, o tą kelionę jai suorganizavo pamotė, kurią ji irgi vadino mama, nes taip jos susitarė. Ji Sofiją įvardijo kaip simpatišką, ji buvo filosofė. Į tėvo gimtinę, mąstė Sofija, pasąmone jausdama genų trauką. Tai yra kažkoks laukas, kažkokia mentalinė erdvė, kurią Sofija jautė. Įdomu, mąstė ji, ar tai užkoduota DNR, ar smegenų žievėje? Šveicarija, mąstė Sofija, bandė prisiminti ją, bet iš prisiminimų nieko neliko, tik tėvų butas, pilnas knygų bei albumų, ir draugai, užsukantys pas juos.
Lijana buvo vieneriais metais vyresnė už Sofiją. Geltonplaukė, aukšta, riesto užpakalio, stamboka trumpa nosimi, mėlynų akių, standaus, raumeningo kūno, dievino rožinę spalvą, t.y., blondinė, kažkokia šiek tiek barbė, tik per stambi. Ji palyginti gerai šoko, lankė šokių studiją. Buvo gimusi po Ožiaragio ženklu, todėl praktiška, žemiška ir dievino valgio gaminimą. Jai grynas malonumas buvo pasiskrudinti duoną, virti košytes, gardinti jas visokiomis razinomis, kepti pyragus, ji rinkdavo įvairius maisto receptus ir, kaip ir Sofija, mėgo pasakas. Bet panašu, mąstė dabar Sofija, kad konfliktas bus – kuri iš mūsų dabar bus princesė? Kadangi ji matė, kaip mokykloje į ją praeinančią žiūrėjo Aurelijus. Ji gražiai šoko, būtent prieš tą Aurelijaus koncertą ji ir ruošėsi šokti. Bet, mąstė sau Sofija, ji tai bakchantei gal nelabai tinka. Nes šoko ji visai nieko, bet labai seksualiai, ji per mažai įdėdavo smegenų į savo šokimą, daugiau buvo kūno ir jausmų, na, mergaitė, kuri šoka prieš sporto varžybas. Sofija šoko kaip aktorė, meistriškai. Tai buvo menas. Net būdama paauglė, ji jau žinojo, kas šoka prieš sporto varžybas, kad įkaitintų žemiausias aistras. Sofijos šokis vertė žiūrėti ir mąstyti, bet mažiau kvietė, o kartais tiesiog buvo šokio kūrinys, Lijanos šokis tik kvietė. Ji buvo kilusi iš darbininkų šeimos, todėl jų gyvenime viskas buvo paprasta. Televizorius, maistas, apkalbos. Tiesa, jos mama mėgo skaityti knygas.
Gytė guodėsi Sofijai, kad jos mama su ja konkuruoja. Jos buvo panašios kaip dvynės. Tik viena pasenusi. Nors ji teoriškai labai rūpinosi Gyte – jos dantimis, higiena, rūbais, tačiau buvo konkurentė dėl grožio. Kartą Gytės mama net ir prasitarė: „Mano Gytės plaukai silpnesni už mano. Mano gražesni“. Ir Sofija su mama nusprendė, kad jos tikrai konkurentės. Lizos mama buvo visai kitokia. Kartą ji, užbėgusi pas mamą į senelių namus, kai Sofija ir Liza buvo visai mažos, išsitraukė iš krepšio lėkštę.
– Žiūrėk, čia tau, – tarė ji. – Pažiūrėk, kas dugne nupaišytas.
– Karlsonas, – ištarė mažametė Sofija.
– Dabar turėsi valgyti iki pat dugno, kol jį pamatysi.
Sofiją tai šiek tiek įkvėpė, nes ji beveik nieko nevalgydavo.
– Nupirkau jums abiem su Liza tokias.
Artėjo Aurelijaus koncertas. Jis buvo klasiškas. Jis dainavo virtuoziškai. Jis buvo stiprus. Scenoje jautėsi puikiai, kaip žuvis vandeny. Kaip namie. Prieš koncertą šoko „bakchantės“. Po koncerto Sofiją susirado portalo redaktorius:
– Eime, Sofija, aš jus supažindinsiu, kalbėjau su juo dėl interviu.
Aurelijus šypsojosi. Sofija droviai pasidėjo diktofoną prieš jį ir paklausė:
– Dionizas ar Apolonas? Kuris iš graikų mitologijos dievų Tau artimesnis ir kuris labiau įkvėptų tavo kūrybą?
Aurelijus staiga gavo kažkokią Sofijos pasiųstą molekulę į smegenis ir per akimirką ją apdorojo.
– Apskritai, – tarė jis, – tai mane įkvepia pati muzikos sąvoka, absoliutas, kurį aš juntu kurdamas.
– Absoliutas? – perklausė Sofija.
–Taip, – tarė Aurelijus. Kai išnyksti visame, kas savotiškai yra niekas, tuo pat metu ir pajauti Dievą.
– Tai gali būti minioje, minios šurmuly? – Paklausė Sofija.
– Taip, gali būti bet kur.
– O ar tai gali būti tik pačiame žmoguje, kaip vienalytėje matrioškoje lyg monadoje?
– Tai jau žmogus futliare, viskas turi sąsajas, beje, matrioška turi begales mažų matrioškų viduje, – atsakė Aurelijus.
– Bet vis dėlto tai yra tik viena izoliuota matrioška su begale mažų matrioškų viduje, – paprieštaravo Sofija.
– Žmogus nėra matrioška, jis turi begales sąsajų, begales saitų ir mes visi esame vienas nuo kito priklausomi.
– Kaip Egipto piešiniuose – visi susiję grandine, nuo mažiausio iki didžiausio, kol pasiekia Saulę, jų dievą Ra?
– Taip, panašiai. Egiptietiška grandinė yra ritualas, malda. Taip, iš esmės tai panašu. Tai būties pajautimas. Tai nušvitimas, nuskaidrėjimas.
– O kokia filosofijos kryptis Tau artimiausia? – Paklausė Sofija.
– Platonizmas, kadangi egzistencializmas, manau, yra per daug žiaurus, nes turi viską patirti pats.
– Platono idėjos atspindys Tau yra artimiausia?
– Taip, idėja. Mes esam idėjų atspindžiai.
– Mano katinas, – tarė Sofija, – gaudo vakarais mano šešėlį, bet nemato, nesuvokia, kad tai aš, viskas kaip olos alegorijoje.
Aurelijus nusijuokė.
– O tai nereiškia, kad mes esame kvaili ir nieko nesuvokiam, kaip tas katinas? Kur yra mūsų tikrosios idėjos, jei mes esame atspindžiai?
– Tikriausiai, taip, tai ir reiškia būtent tai, – juokėsi Aurelijus. – Mes atspindime. Atspindime, o mūsų sąmonė kuria. Juk mes visi šiek tiek skirtingai viską matome bei suvokiame. Tačiau yra dalykų, kuriuos atpažįstame visi.
– Ir tai yra idėja? Absoliutas? – paklausė Sofija.
– Taip, – linktelėjo Aurelijus.
– O merginos Tave įkvepia?
– Taip, – šypsodamasis tarė Aurelijus, labai įkvepia.
– Tai tau nėra artimas Dionizo siautulys? O gal artimiau Apolono šviesa?
– Manau, man artimi abu, – vėl šyptelėjo Aurelijus.
– Kadangi muzika ir koncertai be siautulio nėra įmanomi? O tekstai gimsta iš apoloniškos šviesos? – Paklausė Sofija.
– Įvairiai, – tarė Aurelijus.
– O tu nebijai būti sudraskytas kaip Dionizas bakchančių? – Šypsodamasi paklausė Sofija.
– Truputį. Taip, truputį baisoka. – Atsakė Aurelijus.
– Tai kas vis dėlto yra muzika? Gal skaičiai? Ritmas?
– Tai yra auka, kurią pajutęs, tarytum absoliutas aš perteikiu klausytojams, ir tai atpažįsta visi. Tai yra būties atpažinimo jausmas, būties, kai mes jaučiame, kad esame, būties, kuri įgalina mūsų būtį ir uždeda mums vertės etiketę, būties, kai ištrūkstame iš kasdieninės buities, būties, kuri suteikia vertę buičiai, kai buitis įgauna gyvenimo vertę tarytum ritualas, kai nesijaučiame menki, – tarė Aurelijus.
– Net ir to, ko nepažinai, – tęsė Sofija.
– Tada tai yra idėja, kurios tu šešėlį matai, bet nesi priartėjęs prie tikslo, prie jį metančios uolos, arba tu esi sėdintysis oloje ir matai jos šešėlį, arba nesi priartėjęs, – prie jį skleidžiančios žvaigždės, kadangi yra pirminė idėja, arba žvaigždė, tu viską iš tikrųjų žinai.
– Ar mes negalime sudegti, priartėję prie žvaigždės?
– Ne, tarė Aurelijus, mes atpažįstame, mes suvokiame, mes atgimstame. Be to, mes visi improvizuojame pagal savo patirtį ir kuriam antrinę, tretinę tikrovę, kuri, kaip interneto bangos, apraizgo mūsų miestą.
– Tačiau tikroji tiesa yra pirminė žvaigždė? – tarė Sofija.
– Taip.
– O kokios merginos Tave labiausiai įkvepia, priartina prie žvaigždės?
– Elfai, maži klausinėjantys elfai, tamsiais plaukais ir juodomis didelėmis akimis, – šypsodamasis atsakė Aurelijus.
– Dėkui už pokalbį, – tarė Sofija ir išjungė diktofoną. – Tikiuosi, viskas įsirašė.
– Galėsiu pakartoti viską, – nusišypsojo Aurelijus ir paprašė Sofijos telefono numerio.
Bus daugiau
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
