Žinome – Jūs svajojate apie keliones, ypač kai negalite iškeliauti, kai sėdite mokyklos suole, kai pareigos, kai mokslai… Žinome – Jūs su tikru svaiguliu išsirengiate į kelionę, kai tik atsiranda tam galimybių, rašote įspūdžius, masinate kitus, dar nekeliavusius, o mes Jums siūlome paskaityti ne auditorijai, o sau parašytą poetinį-filosofinį tekstą iš vienos piligriminės kelionės.
1.
Mažytis geltonas lapas, nukritęs ant takelio plytų – Ispanija rudenį
dešinės rankos net nejudinu – sopa
ryte per gervuoges skverbiausi ir gervuogyną
sulaukėjusių vynuogių tankmę… vynmedžių
o dabar stebiu, kaip ramiai nusirangęs turėklais
vienišas vynuogienojus
2.
Nudžiūvusi obelis.
Visos kitos dar turi lapus, nors ruduo.
Neįpratus, stebiuosi, kaip pilamas sidras: iš butelio,
iškėlus ranką aukštai į stiklą apačioj…
Ant žemės prilieta.
Debesys pakibę pilkuma ties kalnų viršūnėm. Tikriausiai lis…
Aš likau šiandien aukštyn nekopus –
Gal sveiką Dievas ir parves namo…
3.
Žalios daugybė atspalvių samanose.
eukalipto sėkladėžė nukritus, bet dar neatsivėrus karštyje…
ant vynuogienojaus brazda
negyvas ir susiraukšlėjęs lapas.
visą kelią eidama, po kojom baltų akmenėlių dairiausi –
taip ir neradau.
o saulelė pro debesis vis dėlto prasiskverbė!
4.
Ispanijoj lietus.
Raudonojo vyno butelis atkimštas – neišgertas.
Likutis asturiško sūrio – abu skanūs paragauti.
Kalnų viršūnės žiūri pro langą vidun, vakarėjant.
Šiandien būsiu gerus septynis kilometrus nuėjus…
Vienuma.
5.
Keliauji žmogus vienas,
kompanijoj tik pats su savim ir baisu:
o jeigu taip ir nesuprasi,
ar iš to kokios naudos bus buvę?
6.
Visur skubantys turistai, stipriai kvepia jūra.
Salamandra sprunka žaibiškai – krūpteliu, nesitikėjus…
Saulėj jau beveik per karšta.
Šiandien dar šv. Roko koplyčios ieškoti eisiu,
Žmonių ir gyvulių globėjo…
Atsimenu laiką, kai dar tik norėjau būti piligrimu –
plonyčiai bougainvilėjos žiedlapiai, paleisti iš rankos,
Lengvai išskrieja pavėjuj…
7.
Jei kada namo sugrįšiu,
aš savo artimuosius mylėsiu
daugumos dievais netikėsiu
savo vienišos kelionės nepamiršiu
vienumos namuose nesibijosiu…
nes tokia aš visada ir buvau.
„Kodėl tada iškeliavai kelionėn?“ – žmonės klausinės.
„Kad kalnus ir jūrą pamatyčiau.“
Ar buvo jie kuo nors ypatingi?
Dabar, kai juos jau pamačiau, tai ne…
bet namai dabar, man grįžus, atrodo ypatingi – tikrai!
8.
Vakaras Landuose.
Kolumbas išplaukęs, laivus pasikrovęs Amerikai.
Miestelio rezervai išsekę, ir jau seniai…
Kiek jau amžių
Vyno neatkemšu, antrosios savo pusės besiilgėdama,
Nors, mintys neramios ir be priežasties… –
Rytoj jau grįžtu į Bilbao, kas patikėtų?
9.
Aš rudenį myliu, kai jis neatrodo beviltiškas –
nuo rūko rytinio, kai saulė dar greitai prasiskerbia
iki dramatiško vakarų dangaus, ją vėl atgal pasiimančio
visa tai teko palikti, Ispaniją paliekant
Dievo paieškos bergždžios pasirodė
dar yra nedidelė viltis – gal jis ir pats mane kaip nors surastų…
lauksim. Nes šita viltis jau paskutinė.
10.
Žmonės linkę manyti, kad jie turi namus…
tačiau tikrovėje turėti neturime nieko:
mažiausias lietaus lašas, ant mūsų namo slenkščio krentantis,
yra ne mūsų,
paskutinis žiemos miegu užmiegančio vabzdžio atodūsis – irgi ne.
seniai nepjautos žolės išgeltęs šnaresys papūtus vėjui – netgi jo
negalime pasilikti sau.
kad Dievas mūsų savo rankoj turėt nepavargtų, šitai
turėtų būti mūsų rūpestis. O visa kita turim, kol esam…
ar turėdami, ar ne.
11.
Žmogus iškeliauji, namus
už nugaros pradingstančius palikęs – kas tavęs laukia kely?
po svečias šalis besižvalgant, namų prisiminimas tampa vis brangesnis.
Galiausiai –
kaip sulaukti grįžimo valandos?
Kelionės pakeičia jas bekeliaujančius.
Bet namie pasilikusius pakeičia laikas irgi, ne mažiau…
Grįžes, namų lyg ir nerandi:
Kad ir kaip suktumeis, ar eitum, ar liktum, nauja kelionė ir vėl
belaukianti tavęs!
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
