P. Urbšys. Partinis projektas „Pilietinė tauta – valdžiai“ sėkmingai įgyvendintas

Praėjusių metų rudenį Jungtinėje Karalystėje vyko referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės. Tąkart Didžiosios Britanijos politikai neišsigando škotų kaip pilietinės tautos. Nors jei škotai būtų nubalsavę už nepriklausomybę, tai ne tik jie ir anglai būtų pajutę to apsisprendimo pasekmes, bet ir likusi Europa.

Mūsų politinėje kultūroje toks pasitikėjimas savo piliečiais yra vertinamas kaip grėsmė valstybei. Mūsų politikos elitas mano, kad lietuvių tautos sąmoningumo koeficientas yra nulinis. Todėl vardan lietuviškos demokratijos ir valstybės gerovės dar praėjusiais metais, liepos 11 d., Konstitucinis Teismas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos atskyrė jos šaltinį – Lietuvos pilietinę tautą, it kokį nesąmoningą darinį.

Tąkart Konstitucijos sargai nedviprasmiškai išaiškino, kad Konstitucijos 3 straipsnio nuostatos, jog „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, negalima skaityti paraidžiui.

Kadangi tauta dėl savo „nepakankamo“ sąmoningumo gali pakenkti sau pačiai, todėl Konstitucinio Teismo išminčiai nusprendė: referendume priimta Konstitucija saisto ir ją pačią, kaip valstybinę bendruomenę.

Ir lengva ranka tautos vyriausiojo skerdžiaus pareigas patikėjo politinių partijų atstovaujamam organui – Vyriausiajai rinkimų komisijai. Šiai komisijai Konstitucinis Teismas suteikė išskirtinę galią išaiškinti nesąmoningiems, teisiškai neišprususiems piliečiams, ar jų iniciatyvos neprieštarauja Konstitucijai. O jei netyčia VRK nesugebėtų įvykdyti šios jai patikėtos misijos, tą galės padaryti ir Seimas, pasitelkęs valdžiai lojalius ekspertus, kurie padėtų Seimui teisiškai nusivalyti kojas į 300 tūkst. piliečių parašus.

Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo atrodė, kad piliečiams apginti iš Konstitucijos nuostatų išplaukiančią valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos – teisę kurti Lietuvos valstybę nebėra jokių vilčių. Tačiau praėjus beveik metams po šio Konstitucinio Teismo verdikto, Radviliškio rajono gyventojai įrodė, jog dar ne viskas žlugę.

Negalėdami susitaikyti su tuo, kad Šiaulių apygardos teismas nušalino jų tiesiogiai išrinktą merą Antaną Čepononį nuo pareigų, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių Demokratų (TS-LKD) ir Socialdemokratų partijų aktyvistų įkvėpti, jie pasirašė kreipimąsi į valstybės vadovus, Apeliacinio teismo pirmininką, generalinį prokurorą „Už teisėtai išrinkto Antano Čepononio grąžinimą į pareigas“.

Teisininkų surašytame kreipimesi pasirašiusieji piliečiai konstatavo, kad yra nusivylę situacija Lietuvos teisėsaugos institucijoje. Jų manymu, korupciniais nusikaltimais kaltinamo A. Čepononio atžvilgiu priimti sprendimai griauna jų pasitikėjimą teisine valstybe, kadangi didžioji dalis rinkėjų, nors ir žinojo apie jam pareikštus kaltinimus, patikėjo jo nekaltumu ir sugebėjimu valdyti rajono savivaldybės tarybą. Be to, tokie teismo sprendimai, anot pasirašiusiųjų, žemina žmogaus, išrinkto atstovauti piliečių interesams vietos savivaldoje, orumą ir garbę.

Tuo pačiu metu, atsiliepdami į Radviliškio rajono gyventojų pilietinę akciją už A. Čepononio grąžinimą į pareigas, 56 neabejingi Seimo nariai pasirašė po Seimo nutarimo projektu dėl kreipimosi į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tokie nušalinimai neprieštarauja LR Konstitucijai. Seimo narių manymu, akivaizdu, kad demokratinė visuomenė negali turėti jokio pagrįsto ir teisėto tikslo neleisti eiti tiesiogiai išrinktam valstybės politikui pareigų, kol teismo nuosprendžiu jis nėra pripažintas kaltu. Be to, nušalinimas apribojo to asmens konstitucinę teisę į darbą.

Galų gale, tie patys Seimo nariai, kurie prieš metus kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Tautos – suvereno – galių apribojimo, A. Čepononio atveju prisiminė, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai – tai yra valstybinė bendruomenė, pilietinė tauta – turi teisę kurti Lietuvos valstybę ir tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė.

Štai taip Seimo nariai ir Radviliškio rajono gyventojai sutelktomis pajėgomis pakilo į kovą už… „pilietinę tautą“. Ir įvyko stebuklas – Lietuvos apeliacinis teismas, prieš pusantro mėnesio teigęs, kad A.Čepononis nuo tarybos nario pareigų nušalintas teisėtai, šį kartą pripažino, jog A. Čepononio nušalinimas nuo mero pareigų… neteisėtas.

Teismas, įvertinęs didelę bylos apimtį ir jos sudėtingumą, didelį kaltinamųjų skaičių (byloje kaltinami dešimt asmenų) nusprendė, kad procesas gali užsitęsti ir todėl laikinas A. Čepononio nušalinimas nuo mero pareigų yra neproporcingas ir perteklinis. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, byloje nėra jokių duomenų, jog kaltinamasis būtų trukdęs ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme.

Prieš pusantro mėnesio tas pats Lietuvos apeliacinis teismas neabejojo piliečio A. Čepononio nušalinimo nuo tarybos nario pareigų teisėtumu. Tada teismo išplatintame pranešime buvo rašoma: „Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas apygardos teisme iš esmės net nepradėtas dėl kaltinamųjų ir jų gynėjų dažnų neatvykimų į posėdžius. Įrodymai yra neištirti, todėl negalima teigti, kad procesinių prievartos priemonių taikymas yra netikslingas.“ Teismo nuomone, Radviliškio rajono meras kaltinamas ne tik pats piktnaudžiavęs tarnyba, bet sukurstęs kitus asmenis tai daryti, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad einamos pareigos sudaro galimybę kaltinamajam trukdyti baudžiamajam procesui, tai yra siekti procesą pakreipti sau naudinga linkme, darant poveikį kitiems proceso dalyviams.

Tačiau taip buvo prieš pusantro mėnesio. Tada dar nebuvo 5 300 radviliškiečių ir 56 Seimo narių pilietinio sambūrio „Už teisėtai išrinkto A. Čepononio grąžinimą į pareigas“. Laimei, Lietuvos apeliacinis teismas netruko atsikvošėti. Nors, žinoma, atrodo keistai: tas pats asmuo, būdamas tarybos nariu, gali kelti grėsmę objektyviam bylos tyrimui, o jau kaip meras tampa bejėgis… Bet ko nepadarysi vardan „pilietinės tautos“ balso.

Kaip žinome, įtarimai ant A. Čepononio krito, kai prieš keletą metų eidamas mero pareigas jis, kaip įtariama, organizavo nusikalstamą schemą, pagal kurią bendrapartiečių įmonei „Leo Statyba“ ne tik buvo sudarytos išankstinės sąlygos laimėti viešuosius konkursus, bet ir iš anksto buvo pervedinėjamos šimtatūkstantinės sumos iš savivaldybės biudžeto, kad tik globojama įmonė nepritrūktų lėšų būsimiems darbams atlikti. Žinoma, apie tų pervestų lėšų panaudojimo kontrolę kalbėti net neverta. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Radviliškio rajono gyventojai pilietį A. Čepononį išrinko į merus „visa tai“ jau žinodami. Todėl Lietuvos apeliaciniam teismui galėjo kilti pagrįstų abejonių, ar jis, ir vėl tapęs meru, gali paveikti tai, kas jau seniai paveikta.

Belieka tik padėkoti TS-LKD partijos vadovybei už politinę įžvalgą – Radviliškio rajono gyventojams pasiūlyti būtent tokio besąlygiško pasitikėjimo vertą politiką. Juk iš vienuolikos šioje byloje sulaikytų konservatorių jam vienam už grotų teko praleisti daugiau negu mėnesį. Ir jis, kaip dera ištikimam partijos nariui, atsilaikė – partijos lyderių A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės puoselėjamų politinių vertybių neišdavė.

Juk jei nebūtų tokių herojų kaip A. Čepononis, kas žmonėms primintų, kad jie yra ne šiaip pastumdėliai, o valstybinė bendruomenė – pilietinė tauta, kuri savo suvereno teises kurti Lietuvos valstybę realizuoja išsirinkdama tokius kaip… jis?

Tik kas pasakys, kodėl pilietinės kõvos už tokių išrinktų politikų sugrąžinimą į pareigas pas mus suprantamos kaip pilietinio sąmoningumo apraiškos ir vertinamos kur kas labiau negu škotų ar graikų pilietiniai akibrokštai?

Radviliškio rajono savivaldybės išleistame 2006 metų kalendoriuje pagrindiniame lape šalia Radviliškio rajono mero A. Čepononio portreto buvo išspausdintas toks tekstas: „Tarp mūsų amžino ir laikino, tarp to, kas buvo ir kas bus, yra valdovas vienas.“

Manau, 5 300 Radviliškio gyventojų jau seniai nebekyla abejonių, kas tas valdovas – suverenas. Ką gi, galime konstatuoti: partinis projektas „Pilietinė tauta – valdžiai“ Radviliškio rajone sėkmingai įgyvendintas. Ar tai jau pabaigos pradžia?