M. Kundrotas. Įteisintas žiaurumas – visuomenės gėda

Pradinei iliustracijai – epizodas iš koridos. Toreadoras skundžiasi, jog jautis sudraskė jo puošnų apsiaustą. „O kurgi jautis?“ – klausia draugai. „Ten, kraujuodamas dvesia“ – atsako tradicinis didvyris. Ši juodo humoro situacija atskleidžia du dalykus. Pirma, agresorius čia – toreadoras: juk ne jis buvo jaučio užpultas. Antra, toreadoro ir jaučio nuostoliai – stipriai skiriasi. Kas vienam apsiribojo drabužio suplėšymu, kitam baigėsi kančia ir mirtimi.

Žinoma, tikrovėje toreadoras taip pat rizikuoja būti sužeistas, patirti skausmą ir net žūti. Bet esminis skirtumas – tas, jog jis tai renkasi savo valia, priešingai, nei jo priešininkas. Vis dėlto patogiausia pozicija čia tenka žiūrovų miniai ir renginio užsakovams – vieni mėgaujasi kančios ir mirties spektakliu, kiti žarsto pelną. Daugybei ispanų korida – kur kas daugiau, nei sportas, tai – jų tautinis tapatumas. Iš tiesų tautinis tapatumas – didelė vertybė, jis sutelkia žmones, suteikia jiems bendras prasmes, dažnu atveju ugdo dorybes. O jei tapatumu tampa niekšybė?

Danijai priklausančių Farerų gyventojų tradicija – kasmetinis grindų – mažųjų banginių – mušimas. Taip, taip, būtent mušimas – prie kranto priplaukę gyvūnai daužomi iki mirties. Nors daugelis jų suvartojami maistui ir kitoms reikmėms, šiuolaikinė medžioklės įranga tikrai leistų žmoniškesnes priemones, nei ši. Bet juk tai – tradicija… Lygiagrečiai su tūkstantmečiais žiauriais papročiais randasi naujų – toje pačioje Danijoje lig pat šių metų veikė šunų viešnamiai, kur gyvūnai būdavo išnaudojami ir prievartaujami. Šiais metais tai uždrausta – bet kiek reikėjo laukti.

Ar tradicija savaime šventa? Pamėginkime atsakyti, pasitelkę dar drastiškesnį pavyzdį: kai kuriose kultūrose tradicija yra kanibalizmas. Afrikoje tradicija – pjaustyti moterų lyties organus. Kinijoje tradicija tapo abortuotų kūdikių valgymas. Gal kartu su masėmis imigrantų priimsime ir šias tradicijas – kaip ne kaip, multikultūralizmas, tolerancija…

Lietuvių tautoje nėra tokių papročių, kaip gyvulio badymas po truputį ir pasimėgaujant, ar medžiojamo žvėries daužymas iki mirties. Bet kai kurie papročiai tebedaro gėdą. Gyvų šuniukų ir kačiukų skandinimas, užkasimas į žemę, barbariškas žolės deginimo paprotys, niokojant gamtą dar turi sulaukti visuomenės ir teisėkūros įstaigų vertinimų. Jeigu jau būtina gyvulį numarinti – ir tam yra žmoniškesnių būdų, nei tas priešmirtinis siaubas ir lėtas dusimas, kuriam jie smerkiami.

Ne taip seniai Lietuvoje įteisinta dar viena tradicija – gyvulių skerdimas halal ir košer būdais, atveriant kraujagysles ir po truputį išleidžiant kraują. Kas nori sužinoti detaliau – Youtube sistemoje gausu tokių įrašų, tik vaikus nuveskite nuo kompiuterio ekranų. Žinoma, religijos laisvė – svarbus demokratijos principas, o islamo ir judaizmo religijose švari mėsa – tiktai paskerdus gyvulį halal arba košer būdu. Kaip šį klausimą spręsti, reiktų kalbėtis su šių religijų dvasininkais, bet juk daugybę metų Lietuvos judėjai ir musulmonai apsieidavo be šių kruvinų priemonių.

Dar viena žiaurumo spektaklių serija siūloma nauju Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu. Juo siekiama įteisinti medžioklėje naktinius optinius taikiklius. Vargu, ar bereikia aiškinti, ką tai reikš konkrečiam gyvūnui ir visai gamtai. Ką bekalbėti apie pačią medžioklės kultūrą?

Žmonijos aušroje medžioklė tapo vienu iš pagrindinių maisto gavybos būdų. Iš pradžių gyvūnas ir žmogus rungėsi beveik lygiomis sąlygomis. Vėliau, tobulėjant ginkluotei, gyvūno galimybės išlikti gyvam vis mažėjo. Kuokas keitė ietys, ietis – strėlės, strėles – kulkos. Drauge su medžioklės būdais keitėsi ir jos paskirtis – ji tapo savotišku sportu, narsumo, šaunumo, stiprybės demonstravimu. Kokias savybes demonstruos medžioklė su optiniais taikikliais? Ne daugiau, nei polinkį žudyti. Nebekiltų nuostaba, jei po to būtų įteisinta medžioklė bombomis iš lėktuvų.

Diskutuotina, ar žoliavalgystė – vienintelė galima etinė pozicija. Žinome, jog egzistuoja skirtingos žmonių grupės, vieniems būtina mėsa, kad būtų gyvybingi ir darbingi, o kitiems užtenka vaisių ir daržovių. Bet kurią poziciją galima privesti iki kraštutinumo, vis dėlto kraštutinumas gerumo ir atjautos linkme – geriau už menkiausią polinkį į žiaurumą. Vargu, ar medžioklė šiandien apskritai būtina, išskyrus ekosistemos reguliavimo atvejus, bet ir palikus medžioklę teisėta praktika, būtina išlaikyti bent minimalias etines ribas.

Šaunu būtų, jei optinių taikiklių draudimą palaikytų patys medžiotojai. Šiaip ar taip, kalbame apie tas savybes, kuriomis jie didžiuojasi – vikrumą, taiklumą, ištvermę – visa tai, kas praras prasmę naujose medžioklės praktikose. Jos sulygintų medžiotojus su paprasčiausiais skerdikais.

Lietuvių pagonims gamta visąlaik buvo šventa. Krikščionims gi pravartu atsiminti šventąjį Pranciškų Asyžietį – gyvūnus jis vadindavo savo mažaisiais broliais. Natūralus gyvenimas gamtoje reikalauja ne tiktai imti, bet ir duoti, o jei reikia imti – tai tik pagal poreikius. Mėgavimasis svetima kančia ar mirtimi, juolab – gyvo padaro, kuris tau nieko blogo nepadarė, dar niekam nesuteikė garbės. Priešingai, tai – niekšybė ir gėda.