Kaip mes švenčiame Rasos šventę (nuotraukos)

IŠ ISTORIJOS

Vilniaus universitete įkurta Ramuva puoselėjo senąjį lietuvių tikėjimą, stengėsi kuo geriau jį pažinti, ji ir pradėjo pati pirmoji organizuoti Rasos šventę. Ne Joninių šventę, o Rasos, kaip atsvarą tarybinių laikų Joninių šventei, kuri buvo kažkoks konglomeratas, visiškai neaišku, kas, švęsdavo su alkoholiu ir su kai kuriais kitais elementais. Taip 1967 metų vidurvasarį pirmą kartą ant Kernavės piliakalnio buvo atkurta ir švęsta Rasos, arba Kupolių, šventė. Šioje šventėje dalyvavo tokios iškilios kaip Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, prof. Česlovas Kudaba ir daug kitų senųjų tradicijų puoselėtojų, dabar jau išėjusių amžinybėn. Po kruopelytę rinkome dainas, kupolinių ratelius, mokėmės jų, rengėme ekspedicijas į kaimus, senų žmonių klausinėjome, kokias dar mena dainas. Keisčiausia buvo, kad tarybiniais laikais vyresni žmonės sakydavo: ai, nu ką jums padainuoti? Nu va čia kokią nors… liaudišką dainą. Kitokių dar žinau, bet jos nemadingos… O būtent tos, kurių tie senoliai nedainavo tarybiniais laikais, ir buvo unikalios, perliukai. Tos dainos ir buvo tikros, senos, senųjų tradicijų, papročių, arba darbo dainos, arba švenčių dainos. Taigi per pirmąją Rasos šventę uždainavo, kaip dabar menu, Veronika Janulevičiūtė (Povilionienė), – su trumpu sijonėliu, ilgom kasom, kaip dabar atmenu, „Oi ant kalno, ant aukštojo“… Tada mus mokė didieji dzūkų dainų pateikėjai: Mikas Macevičius, Juozas Averka, Petras Zalanskas, ir mes, jauni universiteto studentai, gaudėme kiekvieną dainą, kiekvieną nepaprastą, gražią, prasmingą žinią iš praeities. Eugenija Šimkūnaitė mums aiškindavo, ką reiškia dainų žodžiai, ką reiškia mintys tarp eilučių. Taip atėjo supratimas, ir, Rimanto Matulio aktyviomis pastangomis, įsikūrė pats pirmasis dainų klubas, kuris vėliau buvo pavadintas „Raskilos“ vardu. Priklausiau jam nuo pirmųjų dienų.

Tuo pat metu radosi žygeivių judėjimas. Noriu pabrėžti, kad žygeiviai skyrėsi nuo tarybinių laikų turistų. Kaip mes rengėme Rasas – atsvarą Joninėms, tikrą šventę, dvasingą, lietuvišką, su tradicijom, taip ir žygeiviai kėlė sau kitus, daug gilesnius tikslus. Tie, kurie geria, rūko, dar ką… nebuvo reikalingi nei vieniems, nei kitiems. Mūsų tikslas buvo keliauti ir pažinti Lietuvą: piliakalnius, alkakalnius, upelius, versmes, šaltinius, ąžuolus, dubenėtuosius akmenis. Šitaip visą gyvenimą – užsidedam kuprines ant pečių ir keliaujame, pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis. Šiandien jaunimas pirma skrenda į užsienius, tolimus kraštus, o paskui Lietuvą gal pažįsta, o gal ir nepažįsta. O mūsų tikslas buvo pažinti pirmiau savo kraštą, savo gimtinę, savo Lietuvą. O per žiemos ir vasaros atostogas, žinoma, keliaudavome ir į kalnus: į Pamirą, Tian Šanį, Uralą, po Usūrijos taigą. Labai daug keliavau ir važinėjau, bet žygeivystė buvo pirmiausia.

Mes mokėmės gaivinti ir gaivinome visas kalendorines šventes, bet šiandien pasakoju apie Rasas. Aišku, atėjo laikas, kai mus išvaikė iš Kernavės piliakalnio, draudė ten rinktis, ėmė persekioti, nukentėjo ne vienas organizatorių. Buvau Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto žygeivių ekspedicijos pirmininkė, mes savo žygeivių sekcijai davėme „Gabijos“ vardą ir dėl to mane vežė tardyti: iš kur ta „Gabija“, ką jūs čia darote, kodėl važiuojate į Kernavę, ko ten važiuojate? Nepaisant to, Kernavės šventės dvasia pasklido po Lietuvą. Jos jau niekas užgniaužti negalėjo, nes kasmet atvažiuodavo vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių. Jų daugėjo tiesiog tūkstančiais. Jau ne tik Vilniaus universiteto studentai rinkdavosi, jau ir iš Kauno atvažiuodavo, ir iš visos Lietuvos. Tada mums uždraudė eiti ant piliakalnio. Mums, aišku, trukdė visaip, atveždavo daug alkoholio. Mes nuėjome į Pajautos slėnį, po to ir kitur… Mes tada mažais būreliais, kurie jau pramokome, ėmėme skleisti šią šventę per visą Lietuvą – eiti į kitas vietas. Pavyzdžiui, aš su „Raskilos“ dainų klubu švenčiau prie Merkio upės, prie Žeimenos, ant kitų piliakalnių. Va taip pasklido ir pasklido, ir niekas nesugebėjo jos užgesinti, įsiplieskė jaunų žmonių širdyse. Už kokio nepilno dešimtmečio nuo pirmos Rasos šventės vienas po kito ėmė kurtis folkloro ansambliai. Ir jau niekas nesustabdė šito jaunų žmonių paleisto gero, sakykim, užtaiso tokio, nuotaikos, meilės praeičiai, meilės senajai kultūrai, pagarbos senajam tikėjimui. Jau niekas nebegalėjo užgožti. Vėliau Kernavės Rasos šventės scenarijų perkėliau į Vilniaus miestą ir parinkau vietą – Verkių parką. Vietą reikia pasirinkti labai atsakingai. Galbūt kaimiškųjų vietovių gyventojams – mokykloms ar bendruomenėms – lengviau. Bet vis tiek reikia ieškoti vietos. Kaip sakydavo, senovės lietuviai rinkdavosi prie upelių, prie šaltinių, prie ežerų, ant aukštų kalvų ir ten kurdavo laužus, švęsdavo, dainuodavo, pavyzdžiui, Vilniaus Rasų kalneliuose. XVI a. lenkų kronikininkas M. Strijkovskis rašė, kaip lietuviai trumpiausią metų naktį Rasų kalneliuose, užsidegę didelius laužus, šokdami aplink ploja rankomis ir dainuoja „Lada Lada, didi deive mūsų“. Rasos šventė minima Kiburgo kelionės aprašyme, kur pasakyta, kad Vilniuje ji buvo švenčiama prie Rasų kapinių kalneliuose. Rasų šventė man labai brangi ir svarbi.

Rasos šventė Verkių parke Vilniuje. 2007 m., K. Kagio nuotr.

Manau, kad visos kalendorinės šventės yra gamtos šventės. Jų negalima švęsti miesto centre, suspaustų į betoną, į mūrus, mašinoms ūžiant. Net neįmanoma būtų atlikti visų šventės etapų, visų apeigų. Todėl vilniečiams tikrai labai patogi vieta yra Verkių parkas, ant aukšto gražaus kalno. Tuo labiau kad ten yra Lizdeikos šventvietė, ten stovi Lizdeikos aukuras, kurį po archeologinių kasinėjimų atkūrė ir pastatė garsus archeologas Sigitas Lasavickas. Vyksta ten, kur ir vykdavo, ten, kur ir senovės lietuviai šventė. Ir ąžuolai šimtamečiai stūkso, ir Neries upė, ir Verkės upelis teka – švenčiant šią šventę vanduo yra būtinas. Taip ir prigijo Kernavės šventės scenarijus Verkiuose.

Rasos šventė yra jaunimo šventė, švenčiama nuo saulės laidos iki saulės patekėjimo. Sutrumpinta šventė nėra visavertė. Reikia pereiti visus jos etapus. Todėl mažiems vaikams, kurie tikrai negali sulaukti saulės patekėjimo, pasiūlyčiau kitą šventę – Vainikų šventę. Bet kurie jau truputį ūgtelėję ir su tėvais ar su artimaisiais, arba jau savarankiškai, ar su mokytojais, dėstytojais gali švęsti Rasos šventę.

VIETA

Besirengdami Rasos šventei, pirmiausia pasirenkame vietą, kad būtų vandens telkinys. Reikia ieškoti tokios vietos, kad ąžuolų būtų, kad javų laukai plytėtų, na, ir kad žolynų daug būtų. Žodžiu, reikia susirasti labai gražią vietą.

Jeigu ta vieta piliakalnis arba alkakalnis, laužus kuriame atsargiai. Jei nėra aukurų, galvojame, kaip tą ugnęlę kurti, kad ne ant žemės, galima ją pakeltą užkurti, nes ugnis vis tiek reikalinga. Reikia rasti vietą ir dideliam šventiniam laužui. Reikia derinti ir su paveldosaugininkais, ir su gamtosaugininkais, ir su miestelio valdžia, leidimus gauti. Tai būtina.

O jei esi organizatorius, tai reikia paruošti kai kuriuos elementus šventei. Turi labai gerai pagalvoti, kurioje vietoje tiks šventinis laužas, aplink kurį bus šokama ir dainuojama. Tada reikia pagalvoti, kurioje vietoje vyks sakralioji šventės dalis, kur degs aukuras, gal gali netoli laužo jį įrengti, ar ant kalnelio, ar atskirai pastatyti aukurą, ar kažkaip kitaip ugnį uždegti. Reikia apgalvoti ir tai, kaip įeisi į šventės erdvę. Labai gražius šventinius vartus reikia pastatyti ir į šventę ateiti reikia tik pro šventinius, sakraliuosius vartus. Vartai turi būti papuošti žolynais, jie turi būti padabinti, apipinti, labai gražiai aprišti. Žolynus reikia susirinkti, važiuoti per pievas. Bet žolynų reikia ne tik vartams papuošti, žolynai reikalingi ir kupolei pastatyti. Būtinai turi stovėti kupolė! Kupolė dažniausiai yra aukšta šakota kartis: gali būti obelis, gali būti eglė atsikišusiom šakom ir reikia ją aprišti žolynais, labai gražiai papuošti. Sakoma, kad kupolė buvo trišakė, kad viena jos šaka kaip saulė žydėjo, antra – kaip mėnulis, trečia – kaip žvaigždelė žibėjo. Žolynus reikia aprišti aplink Kupolės karties viršų ir šventinėje pievoje pagarbiai ją pastatyti. Tai yra organizatorių darbas. Taip ruošiamės šventei.

Aš dar tokį didelį katilą atsivežu, prie vartų pastatau, ir verdame vaistažolių arbatą. Vaistažolių arbata, daugiau nieko. Aš ne tik apeiginius vartus statydinu ir puošiu, dar darau kaimiškas tvoreles. Nupiname tvoreles, apkaišome žolynais, o už tų tvorelių sėdi raganos būrėjos, vaistažolių žinovės, specialistės, jos pasitinka šventės dalyvius nuo pat pradžių. Mums būrėjų reikia labai daug. Kviečiu Ritą Balsevičiūtę iš Aukštadvario, Ritą Balkutę iš Liaudies kultūros centro ir daugybę kitų. Daug reikia, nes eilės būna didžiulės. Visi stovi su kupolėmis, ir buriama iš tų žolynų. Viskas vyksta tuo pat metu, geriausia – nuo pat šventės pradžios. Jeigu šventė prasideda 19 val., aš prašau, kad nuo šešių – pusės septynių būtų visos būrėjos, žolininkės, nes kas ateina anksčiau, jau gali pradėti burtis, o mes arbatą jau verdam. Kol aplink kupolę šokam, ratelius einam, kiti stovi, žiūriu, eilėj, mes jau šokam prie laužo, jau nuleidom vakaro Saulę, jau medžius apdainavom, dar stovi ir buria. Tas veiksmas vyksta nuolat. Būrėja turi išmanyti žolynus, kad galėtų paaiškinti prasmę, reikšmę ir pasakyti, ką reiškia surinkta kupolė. Labai įdomu jaunimui.

Rasos šventė Verkių parke Vilniuje. 2008 m.,  K. Kagio nuotr.

KUPOLIAVIMAS

Pradedame šventę nuo kupoliavimo. Gražiausia dalis ir yra pasirengimas šventei. Man būna gaila tų ansamblių ir kolektyvų, tų visų žmonių, kurie ateina į jau parengtą šventę, dalyvauti. Jie praranda pusę žavesio. Galima kupolę ir atsinešti, galima rinkti prieš šventę. Kupolę reikia rinkti labai susikaupus. Būtinai iki saulei nusileidžiant. Kai ateini per vartus ir kai jau prasideda šventė, nebėra kada kupoliauti. Iš tiesų tai kupolė turi būti priskinama iš devynių laukų… Viename lauke nusiskini žolyną negalvodamas, nekalbėdamas su niekuo, labai susikaupęs. Eini į kitą lauką – antrą žolyną, į trečią – trečią ir taip į devynis. Jeigu neapeini devynių laukų, tai skini vienoje didelėje pievoje – kas devyni žingsniai. Žengei devynis žingsnius – nusiskynei vieną žolyną, dar devyni žingsniai – antrą, dar devyni – trečią ir taip kol suskinsi devynis skirtingus žolynus. Skini intuityviai, nemąstydamas, prie kurio sustojai, prie kurio akis ir širdis palinksta.

Į šventę ateiname su vainikais ant galvos. Vainikui žolynus renkame toje pačioje pievoje kaip ir kupolę. Nes Rasa – tai vainikų šventė, žolynų šventė. Žolynai veši, klesti, kupa, pasiekę didžiausios savo galios, savo gražumo. Vainikas –gyvenimas be pradžios ir be pabaigos, ciklinis ratas, ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tai yra dabartis ir ateitis, tai yra mūsų protėviai ir dabar esantieji, tai yra jungtis, svarbių svarbiausia – vainikas…

Verkių parke jau tikrai dauguma žino, kad reikia bandyti apsirengti senoviškai. Jokiu būdu moterims, mergaitėms tokiose šventėse netinka būti su kelnėmis, tikrai negražu, nepagarba tai šventei. Bent kokį šviesų lininį, drobinį sijoną, palaidinę reikia apsirengti, gintaro ar žalvario papuošalu pasipuošti, jeigu neturi tautinių drabužių. Geriausia apsirengti tautiniais drabužiais arba archeologiniais senoviniais rūbais.

VARTAI

Pati šventė prasideda apeiginių vartų apėjimu. Mes Verkių parke dažniausiai šventę pradedame septintą valandą vakaro. _Žinoma, galima pradėti šiek tiek anksčiau ar vėliau, bet svarbiausia – reikia pataikyti į saulės nusileidimą ir saulės patekėjimą, o kitus šventės etapus galima truputį trumpinti – priklauso, kiek šventėje žmonių, kiek dainų dainuosime, kiek ratelių šoksime, nuo to priklauso. Kadangi Verkių parke būna daug ansamblių, daug kolektyvų, ir jie visi geri, nori pasirodyti, dėl to mums reikia daugiau laiko ir mes pradedame septintą valandą. Esame pradėję ir pusę aštuonių vakaro, įvairiai. Prie apeiginių vartų vyrai sustoja prie vienos vartų pusės, moterys – prie kitos. Tada dainuojamos vartų apėjimo dainos. Dažniausiai mes dainuojame „Tatatai čiutela, tu žilvytėli, žaliasai medeli, vai ką tu žalias augai, ką tu prasiaugai? Vienų šakytėly, kitų viršūnėly…“. Ir va taip bedainuodami, kas būgnus turime – būgnydami – apeiname vartus. Tiesa, pačią šventės pradžią, jeigu yra galimybių, jei turi kurie ansambliai ragų ar kitų instrumentų, iškilmingai paskelbiame ragų, daudyčių garsais. Apėję vartus, visi pasilabiname, pasisveikiname, nusiprausiame – prie vartų stovi mergaitės: viena su uzbonu vandenio, pasemto iš šaltinio arba iš kokios versmės, kita mergaitė stovi su rankšluosčiu. Nusiprausiame veidą, nusišluostome rankšluosčiu, nes turime apsivalyti. Pro vartus praeina visi, pro vartus praeina ir mirusieji, ir gimstantieji. Į kiekvieną šventę yra įėjimas, tai – slenkstis. Ne veltui jis labai svarbus tautosakoje ir mitologijoje. Tada einame mes prie kupolės, prie tos šakotos karties, ir prasideda kupolinių rateliai. Pirmiausia apeiname visus tuos, kurie yra susiję su Kupolinių švente: „Kupole rože, kupolyte“, „Kur buvai, Jonai“, „Kupolėli, kas tave skynė“, „Kupolėli, kupolia“. Tų ratelių labai daug. Pavyzdžiui: „Aukštai danguj šviesios žvaigždės“. „Sėjau vosilku“, „Oi ta ta, Kupolė graži“, „Kupolėli, kas tave skynė“, „Kupole rože, kupolyte“, „Kieno ti darželis?“, „Žalias žolynėlis“ ir t. t. Labai daug kupolinių dainų. Priklauso nuo to, kiek mokame. Reikia pasiruošti šventei, reikia mokytis. Galima juk kokį folkloro kolektyvą pasikviesti, kad išmokytų, galima mokykloje išmokti per muzikos pamokas. Galimybių visokiausių, jeigu turite folkloro kolektyvą, prašau, jus paruoš folkloro ansamblio vadovė, jei neturite, – tada mokytojai. Visokių galimybių yra.

Eidami kupolinių ratelius visada rengiame vainikų mėtymą. Tai būrimas iš vainikų. Dainuojant atitinkamus ratelius, jaunos mergaitės, kurios nori ištekėti ir nori sužinoti, ar greitai jos ištekės, pasiima savo vainiką, atskaičiuoja kokius penkis žingsnius nuo kupolės, atsistoja nugara į ją ir per galvą meta vainiką nežiūrėdamos. Jeigu užsikabins – jos ištekės šiemet, jeigu iš trečio karto – už trejų metų, jeigu iš penkto – už penkerių metų. Neužsikabino, tai dar teks palaukti. Tai būna labai nuotaikinga dalis, labai patinka jauniems, labai gražiai žaidžiama, mėtoma, juokų ir linksmybių būna. Tikrai labai graži prasminga šventės dalis. Šioje dalyje galima paaiškinti vainiko ir to burto prasmę. Ar ji truks pusę valandos, ar valandą, priklauso nuo kiekvienos švenčiančiųjų grupės – kiek žmonių, kiek vainikus mėtančiųjų, kiek ratelių. Išsekus kupolinių rateliams, galima dainuoti ir paprastesnius ratelius: „Pasėjau dobilėlį“ ar kokį kitokį. Dainuojamųjų ratelių mūsų tautosakoje yra nepaprastai daug, turime šimtus.

Rasos šventė Senojoje Varėnoje. 2008 m., K. Kagio nuotr.

UGNIS

Tada prasideda kitas šventės etapas. Paprastai mes Verkiuose einame kurti aukuro ugnies. Dar ne didžiojo laužo. Mes atliekame apeigas prie Verkių parke įrengto Lizdeikos aukuro, šią apeiginę dalį atlieka „Kūlgrindos“ apeigų folkloro grupė, kuri tikrai puikiai visiems žinoma. Dalyvauja ir kiti ansambliai. Prie šių apeigų dera sutartinės. Užkūrus aukuro ugnį, galima sakyti linkėjimus, galima kreiptis pagalbos į protėvius, galima paaukoti (mes tą ir darome) Gabijai, šventai ugniai, deivei Gabijai, aukojame druską. Yra išlikę žodžiai, maldelės, nieko mes neišgalvojame, viskas yra išlikę, viskas yra užrašyta: „Gabija, Gabijėle, niekada neužgesk, šildyk mūsų širdis…“. Aukojame deivei Žemynai: beriame grūdus į ugnį, grūdus į žmones linkėdami skalsos, kad derlius būtų geras, kad būtų metai sotūs, kad skalsos tautai ir Lietuvai, ir kad šeimoms būtų…

Perkūnui mes atliekame apeigas su vandeniu, nuliejame kaušelį vandens į ugnį, ant žemės ir duodame gerti visiems iš vieno gražaus medinio raštais išpuošto kaušo. Didelis bendrumo jausmas apima, kai iš vieno kaušo geri, vienas į kitą atsisukam, palinkim visa ko gero… Tada siunčiame duonos kepalą, ir iš to vieno duonos kepalo visi atsilaužia po kriaukšlelį. Būname susitelkę, geranoriški, vienas kitam linkime gero, laužiame iš to paties kepalo gabalėlio duonos trupinėlį, dalijamės vienas su kitu, atsigeriame to paties vandens… Ir pajuntame bendrystės jausmą. O bendrai atliekama daina, mūsų per daugelį metų suprasta kaip pati gražiausia ir geriausia, viską apimanti – „Jovaras“. „Šalia kelio Jovaras stovėjo, slaunasai žolyne rugeli…“ Dainoje apdainuojamas pasaulio medis: požemis, žemės gyventojai, dangus. Šią dainą tikrai galima išmokti. Iš tikrųjų „Jovarą“ reikia mokėti visiems, kurie švenčia Rasos šventę, kurie bent kiek gerbia tradiciją. Žodžiai yra žinomi, šią dainą dainuoja daugelis ansamblių, ją tikrai galima išmokti.

Šaly kelio Jovaras stovėjo,
Slaunasai žolyne rugeli.
Iš pašaknų skambantys kankleliai,
Slaunasai žolyne rugeli.
Per vidurį dūzgiančios bitelės,
Slaunasai žolyne rugeli.
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai,
Slaunasai žolyne rugeli,
Ir atjoja brolelių pulkelis,
Slaunasai žolyne rugeli.
Prašom sustot, jaunieji broleliai,
Slaunasai žolyne rugeli.
Pažiūrėkit sakalo vaikelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Paklausykit dūzgiančių bitelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Paklausykit skambančių kanklelių,
Slaunasai žolyne rugeli.
Dėl tėvelio skambantys kankleliai,
Slaunasai žolyne rugeli,
Dėl močiutės dūzgiančios bitelės,
Slaunasai žolyne rugeli,
Dėl brolelio sakalo vaikeliai,
Slaunasai žolyne rugeli.

Suprantama, aukodami Žemynai giedame giesmę Žemynai, aukodami Gabijai – giesmę Gabijai. Vaidilos arba ansamblio vadovai, arba tie, kurie jaučiasi tikri senojo tikėjimo išpažintojai, sukalba maldeles. Giedame giesmę Perkūnui… Na, ir keletą sutartinių mes sudainuojame paprastai šitoje dalyje. Sutartinės labai įvairios, jų daug moka ansambliai.

Į šią iškiliąją, rimtąją šventės dalį, kai atiduodame pagarbą mūsų senovei, mūsų senajam tikėjimui, mūsų seniesiems Dievams, sueina visi. Niekas neklausia, į ką tu tiki, o žmonės nuoširdžiai atlieka, apeigas, nes tai yra mūsų protėvių tradicija, labai priimama žmonių. Ta dalis būna labai dvasinga, labai graži, labai gera joje būna. Pagerbę apeigomis prie Lizdeikos aukuro senąjį tikėjimą ir senąsias tradicijas, pereiname į kitą etapą…

Rasos šventė Piliakalnyje, Nemenčinės r., K. Kagio nuotr.

SAULĖS PALYDĖJIMAS

Jeigu jau laikas palydėti Saulę, tada reikia eiti Saulės palydėti. Tiesa, mums taip neišeina. Aš įterpiau vakaro Saulės palydėjimą truputį anksčiau, nes kai pradedame prie laužo šokti, visai sutemsta. Nėra man kaip žmonių atitraukti nuo šito labai linksmo užsiėmimo… Porą valandų reikia išsidūkti, išsišokti, neįmanoma kitaip. Todėl ir įterpiau vakaro Saulę truputį anksčiau. Bet laikas sutampa, viskas gerai, apie 21 val. Galima po aukuro apeigų arba atvirkščiai – po ratelių Saulę nuleisti, bet truputį per anksti. Tai aš manau, kad ir siūlykim žmonėms, kaip mes darome. Po ratelių – ugnies apeigos prie Lizdeikos aukuro, tada – vakaro Saulė. Tada mes einame nuo aukuro būtinai Saulės palydėti arba galima stovėti prie aukuro visai šalia. Viską tuo pat metu padaryti. Paaukojai Dievams seniesiems – Gabijai, Žemynai, visiems, ir – vakaro Saulė. Nes kaip ir susišaukia tada. O vakaro Saulytę reikia ypač pagarbiai palydėti, ypač pagarbiai, kad jinai pakiltų mums ryte. Reikia išmokti daug vakaro dainų. Ir žemaitiškai, ir aukštaitiškai galima dainuoti. Vakaro dainų aš pavardysiu: „Sutamo tamo“, „Saulė nusileido už aukštųjų kalnelių“, „Saulalė raudona, vakaras netoli“, žemaitiška, garsi, nepaprasta, tada daugybę… „Saulė, saulė vakarinė“ ir „Vakarinė žvaigždelė“. Labai daug gražių vakaro dainų yra. Padainuojam vakarui ir labai gražiai dainomis, meilingais žodeliais palydime vakaro Saulelę, kad jinai vėl greitai patekėtų.

MEDŽIŲ, JAVŲ LANKYMAS

Ir dar reikia lankyti medžius. Medžių lankymą į šventės eigą galima įvairiai įpinti. Mes taip darome: kadangi labai daug žmonių, tūkstančiai, aš negaliu suvaldyti, bet kai būna mažiau, šimtas ar kiek, rekomenduoju aplankyti medžius. Prie jų reikia prieiti. Prieini prie ąžuolo ir dainuoji dainą apie ąžuolą: „Oi, tu ąžuolėli“, „Oi, tu ąžuolėli, žalias medeli“, tada – „Šermukšni, šermukšnėli“, „Paaugo berželis“, tada – „Rūta žalioji“, taip ir eini nuo medžio prie medžio, prieini prie ąžuolo, padainuoji ąžuolui, prie liepos – liepai, šermukšniui, beržui, reikia pavaikščioji, reikia pajudėti. Jeigu būrelis nedidelis, džiaugsmas ir bendrumas tarp viso, kas gyva, labai didelis.

Dar reikia javus lankyti. Javų aplankyti mums Verkiuose nepavyksta, todėl, kad ant kalno tikrai nėra javų lauko. Mes kitur, kai važiuojam su „Raskilos“ klubu, visada atliekam viską kaip priklauso – ir javų lankymą. Javų lankymą gali įpinti tie, kurie švenčia patogioje vietoje, su javų laukais. Lankant javus galima parugines dainas dainuoti. Tada jau galima degti didįjį šventinį laužą.

LAUŽAS

Nuo aukuro ugnies reikia uždegti didelę ugnį, didelį laužą. Pasibaigia prie aukuro ugnies apeigos, paimame su fakelu ugnį, nunešame ir uždegame stebulę. Stebulė yra labai aukšta kartis, ant kurios viršaus užkeltas ratas, apipintas šiaudais, anksčiau – kokiais lengvai degančiais drabužiais. Kodėl ugnis? Ugnis labai svarbi. Yra aprašytas paprotys, ir kai kas taip daro, jei švenčia ant aukšto kalno be medžių, – degančius ratus ridenti. Tai irgi labai sena tradicija. Kadangi mūsų Verkiuose visi šlaitai apaugę medžiais, mes nuridenti rato nuo šito kalno negalime, tai mes kuriame aukuro ugnį, didelį laužą ir uždegame stebulę. Visos ugnys sustiprina, apvalo, išgrynina. Aplink laužą prasideda linksmoji dalis. Pati linksmiausia, pati nuotaikingiausia. Tada groja folkloro ansambliai, ir visi šokam. Labai daug šokam. Tada šokama, šokama, keičiasi kolektyvai, o tų šokių begalė, visi linksmi, o man dar labai patinka, kad per tą ilgą laiką išmokiname žmones šokti. Ačiū ir Lietuvių etninės kultūros draugijai ir asmeniškai Daliai Urbonavičienei, kuri pradėjo šokių klubą, o jame išmokino šimtus jaunų žmonių šokti. Būna gražu ir gera, kai pilnas parkas žmonių, tūkstančiai, nesuskaičiuosi, ir visi šoka. Ne šiaip sau šoka, o folkloro šokius: ir kadrilius, ir polkas, ką tiktai groja, tą ir šoka. Tiesiog neįtikėtina. To ir siekiame. Šeimos ateina su mažais vaikais, kadangi pas mus – jokios prekybos alkoholiu, mūsų šventė – be alkoholio. Kaip Kernavėje mes neleidome jokio alkoholio, ir nereikėjo, ir niekas nenorėjo, taip ir Verkių parke. Jeigu prašo prekybininkai, ar galima bus prekiauti tuo ir anuo – ne, sakau, niekuo, niekuo. Nukrypstu dabar nuo šventės eigos, bet man proga pasakyti: kviečiame žmones ateiti su lauknešėliais. Ne tik gražiais rūbais apsirengusius, vainikais galvas papuošusius, bet ir su lauknešėliais. Su šeimomis, su giminėmis, su draugais. Ir tada toje dalyje, kuri prasideda prie laužo, vieni šoka, o kiti susėda po žydinčiomis parko liepomis ar kitoj vietoj, kur jauku, pasitiesia staltiesėles ir vaišinasi: bendrauja, kalbasi, užkandžiauja: sūrį savo atsineša ar kokio kito maisto. Tai ir yra tikrasis bendruomeniškumas, taip ir būdavo, mes to ir siekėme. Ir tai pavyko Verkiuose.

VAINIKŲ PLUKDYMAS

Po viso šventinio laužo, vaišių, arbatos gėrimo ir pasišokimo – eitynės prie vandens. Kadangi mums reikia nuo kalno nulipti, gabaliuką paeiti, mes nusileidžiame su fakelais, nes jau būna sutemę. Aš pasirūpinu, kad būtų padaryta daug kryžiokų, tų kryžiokų vidury žvakutė dega, o aplinkui padega vainiką – nuo galvos nusiimi ir padegi. Ir tada neša tuos vainikus su fakelais eisena – vieni žmonės dar ant kalno, o kiti jau prie upės. Kai daug tūkstančių žmonių, tokia graži būna eisena, tokia graži būna visa procesija! Nueina tas visas būrys su fakelais, su tais kryžiokais dainuodami. Ir tada jau prie upės plukdo vainikus. Ir vėl būrimai, – dėl vainiko. Jeigu mergaitės ir vaikino vainikai susilies, tada jų gyvenimas susieis. Jeigu mergaitė paleidžia, o vaikinas pagauna jos vainiką įbridęs žemiau palei upę – vėl gerai. Čia yra vėl būrimai, vėl meilės žaidimai. Jaunimui susirasti draugus, porą nuo pat gegužės skirti tam tikri sambūriai, tam skirtos naktigonės, tam skirtas visas pavasario ciklas, bet ne tiesmukai. Taip jau gražiai, taip subtiliai lietuviai moka, na, neprikišamai senovėje tai mokėdavo padaryti.

Vainikus mes plukdome dažniausiai apie dvyliktą, kadangi nuo dešimt iki dvyliktos prie laužo būname. Mums dviejų valandų beveik visada reikia. Todėl, kad niekas nenori eiti nuo laužo. Taip gera jiems būna šokti, taip gera jiems būna ten, taip visi šoka, taip gražiai ansambliai vienas po kito po pusę valandos groja, aš vien ansamblių kiek turiu – aštuonis. Tai reikia, kad visi pagrotų. Bet tai priklauso nuo aplinkybių. Kiek žmonių susirenka į šventę, kiek jie nori šokti, taip ir būna. Eidami plukdyti vainikų mes dainuojam vainikų plukdymo dainas.

Rasos šventė Nemenčinėje. 2008 m.,  K. Kagio nuotr.

PAPARČIO ŽIEDAS, RYTO RASA

Iki Saulės patekėjimo dar ieškoma paparčio žiedo, šokinėjama per ugnį, maudomasi, braidžiojama po ryto rasą, ja rituališkai prausiamasi. Paparčio mes nebeieškome. Buvo metai, kai slėpdavom kažką miške, degdavom žvakes, kažkokius prožektorius, kad kažkas blizgėtų, kad kažkas kažką rastų. Visaip darėm per tokius ilgus ieškojimus… Dabar atėjo gilesnis ir išmintingesnis supratimas. Paparčio žiedo ieškojimas yra simbolinis dalykas. Paparčio žiedo slėpinys yra neįminta mįslė. Papartis nežydi. Ir niekas niekada nėra jo radęs. Tačiau žmogus visą gyvenimą ieškai to gėrio, tos meilės, to stebuklo. Ieško ir ieško. O ta trumpiausia naktis – stebuklų naktis: ir raganos atgimsta, ir vaikščioja po pievas, braido, ko raganos ten tik neišdirbinėja… Aš per mikrofoną pasakoju visiems, kas užrašyta mitologijos šaltiniuose, aiškinu, kodėl ta naktis trumpa ir paslaptinga, kodėl ji tokia slėpininga. Prieš kiekvieną šventės dalį paaiškinu jos simboliką.

Maudynės pas mus bendros. Mes einame po Verkės upelio kriokliu. Ne kasmet, bet palendam po tuo kriokliu, dainuojam, išsimaudom. Kai perkūnas, lietūs, ir taip nuprausia. Maudydavosi visi senovėje. Po maudynių – ritualinis prausimasis ryto rasa. Tą reikia atlikti. Pakviečiu žmones prieš Saulei patekant, kai būna jau rasa ir greit, greit tekės Saulė: apie trečią valandą, pusę dviejų, pusę trijų. Prieš tris susirenkame vėl visi atgal, į tą patį parką ant kalno, ten laužas dar rusena. Aš visada palieku vieną muzikantą ar kelis groti. Kol mes vaikštom, jie groja, ten visą laiką dalis žmonių šoka. Na, jų valia. Aš palieku visas galimybes. Kai pievoj visi prausiamės, aš pasakau viską: kad jūs būtumėt skaisčios ir gražios, kad jūsų jokie spuogai nepultų, kad jūs būtumėt nepaprasto grožio, atjaunėtumėt, apie stebuklingą rasos galią.

ŠOKINĖJIMAS PER UGNĮ

Kai jau baigia laužas degti, paryčiui, būtinai visi šokame per ugnį, per rusenančias anglis. Per tą ugnį šokinėti – privalomas dalykas. Tos ugnys stiprina Saulę. Kas mums yra Saulė? Saulė mums yra viskas. Saulė pasako, kada švęsti. Pasiekusi aukščiausią savo tašką danguje, jinai pati gražiausia, ji pati linksmiausia. Tą vakarą ir tą rytą saulė teka šokinėdama. Tai mėlyna, tai raudona. Ji yra nepaprastai linksma, tai yra džiaugiasi, suveši augalija, gyvūnija, jau Perkūnas atrakinęs žemę, jau išėjusi visa gyvastis, visa žaluma, augaliukai, vabaliukai. Saulytė išaugino, nokina derlių: rugiai jau rasoja, paskui rugiai noksta, paskui rugius reikia nuimti. Ir per tą laiką, kai rugiai rasoja ir visa gyvybė klesti, vaistažoles reikia rinkti, būtent tuo metu, kai jos yra gražiausios, sveikiausios ir labiausiai galių gydomųjų turinčios.

Ir per ugnį. Per ugnį netgi vargšus sergančius pertempdavo ar perkeldavo, jei jie negalėdavo peršokti. Ugnis apvalydavo tiek dvasiškai ir morališkai, tiek fiziškai. Netgi gyvulius pervesdavo per tas anglis paryčiui, apie tą laužą. Tuos pelenus surinkdavo, juos imdavo laukams barstyti, netgi vaistams naudodavo ir t. t. Apie visa tai žmonėms pasakoju, jie šokinėja per laužą, prausiasi ryto rasa, nusimaudo ir šitaip sulaukiam Saulės. Kai pradeda lįsti Saulytė, pati pirmoji ant aukšto Verkių kalno, tada jau Saulės pasitikimo dainos: O gražumas tų dainų: „O kas ten teka, o kas ten aušta, ar ne aušrelė, o kas ten teka, ar ne saulelė“. Tai yra stebuklas. Įsivaizduojate, jeigu viską, viską padarote: surenkate kupolę, apeinate vartus, einate ratelius, metate vainiką, išsiburiate, nueinate prie aukuro, pagerbiate senuosius Dievus, pašokate, valgote duoną iš bendro kepalo, padėkojate protėviams, sau, šeimoms palinkite skalsos ir viso gėrio, nueinate prie vandens, nusiprausiate… Va tada esate viską padarę. Esate sulaukę Saulės. Tada – Rasos, Kupolės.

Rasos šventė Verkių regioniniame parke. 2012 m.

Užrašė ir spaudai parengė Dalia Rastenienė