V. Rubavičius. „Partnerystės“ tikslas – vaikai

Visokie vienalyčių „partnerystės“ įstatymų siūlymai ir svarstymai yra nukreipti prieš tradicinę ar autentiška vadinamą šeimą, kadangi iš esmės paneigia pirminį šeimos santykių tikslingumą – prokreaciją. Šeimos santykiuose pagrindinis „veikėjas“ yra vaikas, kurio gimimas natūraliu būdu perkeičia moters ir vyro santykius, paversdama juos motina ir tėvu. Tokioje šeimoje išlaikomas ryšys su gamta. Tas ryšys kildina ir palaiko juridines šeimos santykių normas. Todėl būtina matyti, kaip „partnerystės“ įstatymai ir juos palaikanti ideologija siejasi su vaiko gerove ir tą gerovę laiduojančiomis normomis. Juk autentiškos šeimos institucijos laužymas, „šeimos modelių įvairovės“ propagavimas kaip tik ir nukreiptas į tikrąjį tikslą – vaiką.

Skatinantys „šeimos modelių įvairovę“ jau savaime paneigia tarsi savaime aiškų įsitikinimą, kad pirminis prigimtinis vaiko gerovės, deramo jo ugdymo ir saaviugdos pamatas yra šeima. Todėl visada būtina kelti klausimą, kokia šeimos samprata, koks šeimos modelis grindžia vienokias ar kitokias siūlomas juridines, vaiko gyvenimą turinčias gerinti normas ir kaip tos normos veiks šeimos santykius. Kaip tik šeimos institucijos atžvilgiu labai aiškiai skiriasi ir visokie teisiniai siūlymai. Vieni jų grindžiami tarsi savaime suprantamu moters ir vyro santuokos ir šeimos modeliu, o kiti yra nukreipti prieš tradicinę, tad ir atsilikusia įvardijamą šeimą ir siekia „išlaisvinti“ vaikus iš tradicinėje šeimoje palaikomos lyčių skirtingumo, tėvystės ir motinystės nuovokos, taip pat ir tokioje šeimoje labiau nei kitose bendro gyvenimo apraiškose puoselėjamos krikščioniškos ar apskritai religinės pasaulėjautos bei dorovės.

„Vaikų išlaisvinimo“ dokumentai susiejami su žmogaus teisėmis, o sykiu su įvairių politinių jėgų vieningai teigiama „šeimų modelių įvairovės“ ideologija bei galimybe įsivaikinti vienalyčių „šeimoms“. Tradicinės šeimos instituto ardymas, juridiškai, tad ir pasitelkus valstybės prievartos mechanizmą, diegiant šeimos modelių įvairovę ir vaikučių, o ypač jų lytiškumo, „laisvinimas“ iš tradicinės šeimos „totalitarinių gniaužtų“ laikomas esminiu socialinės pažangos veiksniu, kuris skatinamas įvairiausiais europinės politikos lygmenimis. Pats „pažangumas“ imamas suvokti kaip aiškus nusiteikimas prieš tradicinę vyro ir moters santuokos palaikomą ir prokreacinį tikslingumą išlaikančią šeimą. Girdime ir regime įvairiomis kalbomis ir visokiais žiniasklaidos kanalais skelbiamą šūkį – „Visų šalių „pažangiečiai“, vienykitės“.

Atkreiptinas dėmesys, kaip pastaruoju metu atgimė ir išplito pažangos ir pažangumo sąvoka. Visos partijos, visokie jaunimo judėjimai, aršiai kovojantys už vienalyčių santuokas, jų teisė įsivaikinti, mojuoja pažangos vėliava. Pažangos idėja vėlei tapo aktuali ir pasitelkta socialinės inžinerijos tikslams. Prie dešimtį-dvidešimtį metų pažangos sąvoka buvo laikoma net politiškai nelabai korektiška ir buvo apskritai beišnykstanti iš akademinio diskurso srities. Kaip ir apskritai su modernizacijomis siejami dalykai, mat jau pats pažangos teigimas suskirsto valstybes ir tautas į labiau ir mažiau pažangias, tad visiškai totalitariškai pajungia vadinamąsias „atsilikėles“ vieningam pažanga pripažįstamam modeliui.  Taip paneigiama tautų, visuomenių ir valstybių raidos įvairovė ir įtvirtinama diskriminacinė pagal pažangumą politika. Tų dalykų imta vengti, tačiau pastaruoju metu „pažangos“ ideologemą matome atgimusią ir su nauja jėga išskleidusią sparnus visoje Europos Sąjungoje.

Negali nepastebėti šiame vyksme istorijos ironijos. Kas labiausiai reiškiasi pirmosiose „pažangiečių“ gretose? Dalis senojo, komunistinio auklėjimo politinio elito ir jų sąjungininkų liberalų indokrinuojamas jaunimas. Jaunimas ypač paveikus „pažangos“ ideologemai, ne jis pats save ir laiko pažanga, kol kas negebėdamas suvokti, kaip labiau patyrę ideologinio valdymo meistrai manipuliuoja jų naujų patirčių bei atverčių siekiais, nekritišku polinkiu besąlygiškomis tiesomis palaikyti „pažangos“ popierėliuose įvyniotus socialinės inžinerijos įrankius. Ši „pažanga“ yra palikuonė Prancūzų ir Spalio revoliucijų teigtos pažangos, o mūsų sąlygomis – Lenino ir Stalino vykdytos „pažangos“ politikos. Nebenorime net prisiminti, ką komunistiniai „pažangiečiai“ yra padarę su į jų rankas patekusiomis tautomis ir visuomenėmis, o vėlei lipame ant to paties ir tų pačių rankų laikomo „pažangos“ grėblio.

Neseniai vienas socdemų lyderių, aptardamas Lenkijoje įvykusių prezidento rinkimų rezultatus, kiek pašiepdamas į prezidentūrą ateinančią naujojo prezidento A. Dūdos krikščioniškos pakraipos komandą, prasitarė, kad jiems esą būdingi tam tikri „prietarai“. Suprask, komunistinio ateistinio elito kilmės politikams jokie prietarai nebūdingi. Tad šiuo metu jie vėl pirmosiose „pažangiečių“ gretose. Galima tik stebėtis, koks geras buvo partinių mokyklų mokymas, kad jų auklėtiniai ne tik valdo Lietuvą, bet ir žygiuoja pirmose „pažangiųjų“ Europos politikų gretose. Tie mūsų politikai, kaip niekas kitas, greitai suvokė, kad kova už vienalyčių šeimas ir įvaikinimo teisę yra pati tikriausia galimybė įsitvirtinti europiniame politiniame elite. Politinis lakmuso popierėlis, norintiems daryti karjerą europinėse politinėse r valdžios institucijose, labai aiškus – žydroji vaivorykštė.

„Vaikų laisvinimas“ iš atgyvenusios tradicinės šeimos „gniaužtų“ savo ruožtu padeda įtvirtinti vienalyčių šeimos kartu su jų teise įsivaikinti supratimą. Tad reikalinga „gaminti“ kuo daugiau bešeimių vaikų. Norvegija yra geras, tik, deja, menkai analizuojamas, pavyzdys, kaip šitai vyksta. „laisvinimo“ darbą nepaprastai palengvina verslo logika. Kai tik valstybė įtikinama, o tiksliau – jos politinis elitas nusprendžia, perleisti vaikų priežiūrą ir globą privačiam verslui, toje srityje įsivyrauja verslo logika – gauti kuo didesnį pelną. Kadangi valstybė apmoka už iš šeimų atimamus ir globėjams perduodamus vaikus, tai kuo tokių vaikų daugiau, tuo daugiau pelno. Čia įsijungia ir institucinis interesas – kuo daugiau atimama vaikų, tuo daugiau reikia prižiūrinčiai institucijai darbuotojų, vadinasi, tuo didesnis jos finansavimas, tuo socialiai reikšmingesnė karjera toje institucijoje. Sykį paleidus tokį mechanizmą, nebeįmanoma jo sustabdyti.

Europinės politikos vaikų atžvilgiu nuostata labai aiški – „gaminti“ kuo daugiau vaikų, nepatyrusių unikalaus tradicinės ar autentiškos šeimos emocinio lauko ir nesuvokiančių tokios šeimos perteikiamų dorovinių vertybių ir tikėjimo tiesų. Kuo daugiau augs tokio emociškai skurdaus jaunimo, nebejaučiančio ir nebesuvokiančio motinystės ir tėvystės šventumo, stokojančių esminių tapatumo bruožų, kuriuos nulemia santykiai su tėvu ir motina, šeimyninės laimės ir bendrystės išgyvenimas,  tuo lengviau bus diegiami įvairiausi „pažangūs“ šeimos modeliai ir tarsi savaime nyks visokie tradiciniai dorovės ir religijos „prietarai“. Toks „pažangus“ jaunimas jau augs niekaip nebeįsipareigojantis savosioms būsimoms atžaloms – juk užsigeidus bus galima jų „išsinuomoti“ vaikų priežiūros institucijų aprūpinamoje rinkoje.

Dera suvokti, kad su vaikų lytiškumo ugdymo programomis kuriamas veiksmingas kultūrinis modelis, skirtas „gaminti“ homoseksualų jaunimą ir didinti jo dalį bendroje populiacijoje. Suprantama, kad tokioje aplinkoje šeimos modelių įvairovė bus jau ne keistenybė, o pati „pažangiausia“ norma, pajungianti sau ir pagal save keičianti „atgyvenusiąją“. Keistenybe, gal net baudžiama bei persekiojama, taps tradicinės šeimos vertybių propagavimas. Juk jau dabar Anglijoje teisiama už viešą Biblijos skyrių, kuriuose kalbama apie sodomijos nuodėmę, skaitymą. Kol kas nenorima matyti, kokia Pandoros skrynia atidaroma beatodairiškai ardant tradicinės šeimos institutą ir sušeiminant visokiausias žmonių bendro gyvenimo apraiškas. Jei pripažįstama, kad šeima kyla ne iš dviejų asmenų – moters ir vyro – sąjungos, o iš emocinio ar kitokio prieraišumo, kaip kad nutarė mūsų „pažangusis“ Konstitucinis Teismas (tiesa, dar išlaikęs Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą šeimos, kaip moters ir vyro sąjungos, supratimą), tai nėra jokių juridinių argumentų šeimos supratimą apriboti vien tik dviejų asmenų partneryste.

Visai neseniai Tailande užregistruota trijų gėjų santuoka. Jei jie persikeltų gyventi į bet kokią ES ar Vakarų pasaulio šalį, ta santuoka turėtų būti pripažinta. Europos laukia toks pat žmogaus teisių „išplėtimas“. Bus einama ir toliau. Kodėl gi užsigeidus negalima būtų tuoktis su savo vaikais ar vaikams su mylimais tėvais, juolab – juos įsivaikinusiais „partneriais“. Inestas jau nebelaikomas nei didele nuodėme, nei baustinu dalyku, o nuo nepageidautinų genetinių pasekmių kuo puikiausiai gali apsaugoti genetinė diagnostika. Eikime toliau. Ar kas šiuo metu imtų neigti gyvūnų teises? Niekas. O, pavyzdžiui, šunų ir jų savininkų emocinį prieraišumą. Tai kodėl gyvūnų mylėtojai negalėtų kurti ir tokių šeimų. Sakysite, šunys negali pareikšti savo noro ar sutikimo. Tačiau žmonių sukurtoms teisėms šitai nėra svarbu – žmonės sukurs instituciją, kuri nustatys, kaip tokia teisė turi būti įgyvendinama ir koks ekspertų būrelis galės patvirtinti šuns „sutikimą“. Juk Norvegijoje niekas vaikų neklausia, nei ar jie nori būt ištraukti iš šeimos, nei kokiems „globėjams“ norėtų būt perduoti.

Europoje „išlaisvintų vaikų“ sparčiai daugės dar ir dėl kitos priežasties. Jau dabar daugelio šalių švietimo įstaigos įpareigojamos stebėti, ar vaikai nerodo kokių „netolerancijos“, „homofobijos“ bei religinio tikėjimo ženklų. Nesvarbu, kad jiems patiems nesuvokiamų. Suprantama, vaikai nėra už tai atsakingi, tačiau juk atsakingi tėvai. Tad šiuo pagrindu nepaprastai išsiplės galimybių laukas ištraukti vaikus iš „netinkamų“ šeimų. Tos galimybės bus įtvirtintos politiniais sprendimais, o jais suinteresuotas ir vaikų priežiūros verslas. Tam pasitarnaus ir „pažangiečių“ diegiama privaloma vaikų lytinio ugdymo programa, kuri jau dabar kai kuriose ES šalyse tapo įrankiu atskirti vaikus nuo auklėjamosios tėvų įtakos.

Dera labai aiškiai suprasti, kad gindami autentišką šeimą, neleisdami jos išmontuoti juridinėmis „partnerystės“ priemonėmis, veiksmingiausiu būdu palaikome vaikų apsaugos ir gerovės pamatus, ant kurių renčiamas ir teisinis vaikų apsaugos rentinys. Turime matyti, kad siūlomi partijų susitarimai dėl „šeimos modelių įvairovės“, „partnerystės“ įstatymų projektai, taip pat vadinamosios Stambulo konvencijos propagavimas siekia vieno pagrindinio tikslo – ištraukti vaikus iš autentiškos šeimos, kurią kildina vyro ir moters sąjunga, ir kurti naują europinę bešeimių, vien įvairiausiais „partnerystės ryšiais“ susisaistančių ir persisaistančių, malonumus ir tapatumus vartojančių individų visuomenę. Tik moters ir vyro kuriamai šeimai galima pripažinti teisė įsivaikinti.