Skelbiame atvirą palaikymo laišką skirtą neseniai Rokiškio rajono mero socialdemokrato Antano Vagonio iš darbo atleistai Rokiškio rajono kultūros centro direktorei Nidai Lungienei.
Įvairiausiose mūsų gyvenimo srityse, o ypač politinėse manipuliacijose, šou biznyje ir žiniasklaidoje vis dažniau naudojama viešųjų ryšių poveikio priemonė, vadinama „žiūrono efektu“. Nuo vaikystės žinome, kad žiūronu į pasaulį žiūrėti galime pro abi jo puses: iš vienos pusės pasaulį matysime išdidintą, ryškų, su daugybe smulkmenų; iš kitos pusės vaizdus matysime mažyčiais, nutolusiais ir nereikšmingais.
„Žiūrono efektu“ naudotis galima labai išradingai. Kito asmens mažą kaip musė nuodėmę galime paversti didžiuliu drambliu, o pro žiūroną žvelgdami atbulai, kalnus nuveiktų darbų matyti kaip nieko nevertą neaiškaus turinio krūvelę.Beje, galime elgtis ir atvirkščiai: savo menkus pasiekimus išpūsti ir iškelti iki Egipto piramidės viršūnės, o įvykdytas neteisybes ir blogus darbus paversti dėmesio nevertais, vos įžiūrimais trupinėliais.
Be abejonės, bus kalbama apie Rokiškio kultūros centro direktorę Nidą Lungienę, kurią pažįstu nuo pačių pirmų jos darbo metų Rokiškyje. Negalvokite, kad tai – nekrologas žmogui, daug nusipelniusiam mūsų miestui; Nida tikrai suras, kaip save realizuoti. Gal savo sugebėjimus pakreips į folkloro sritį, gal persikels į kitą miestą, jei jau čia, nepaisant visų pasiekimų, tapo nebereikalinga… Ne su visomis jos darbo Rokiškio kultūros centro direktorės poste peripetijomis galima sutikti, tačiau vienas dalykas man visiškai aiškus – mūsų miestas be jos iniciatyvų, projektų ir renginių būtų žymiai pilkesnis, nuobodesnis ir gerokai giliau nugrimzdęs į provincijos letargą. Labai neišsiplėsdamas ir iš tiesų nepasakydamas nieko naujo, ko nežinotų rokiškėnai, noriu pažymėti tris jos veiklos kryptis, apibūdinančias Nidą kaip kūrybingą, šiuolaikišką ir kompetentingą asmenybę, kokiomis švaistytis į kairę ir dešinę metai iš metų vis labiau susitraukiančiam Rokiškiui, kurio jaunesni ir perspektyvūs žmonės išgaruoja kaip kamparas, paprasčiausiai, – neprotinga.
Folkloras
Per savo darbo Rokiškyje metus folkloro judėjimą Nida pakėlė į patį aukščiausią, koks įmanomas Lietuvoje, lygį. Rokiškio kultūros centro folkloro ansamblis „Gastauta“ garsindamas Lietuvą dalyvavo Vokietijos, Anglijos, Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos, Bulgarijos, Gruzijos, Latvijos, Baltarusijos tarptautiniuose folkloro festivaliuose. Beje, visur folkloristai važiuodavo savo pinigais.
Visų amžiaus grupių Rokiškio folkloro ansambliai yra žinomi, vainikuojami laureatų vardais, o gilios folklorinės tradicijos senai tapo viena mūsų miesto vizitinių kortelių. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kiek darbo įdėta ruošiantis tokiems reprezentaciniams renginiams, kaip Baltijos šalių folkloro festivaliui „Baltica“, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėms, respublikiniams festivaliams „Atatarialumzdžiai“ ir „Skamba, skamba kankliai“…
Štai ir šių metų gegužės 6–8 d. Lietuvos liaudies kultūros centras kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Rokiškio rajono savivaldybe rengė kasmetinį etninės kultūros specialistų seminarą „Regiono, krašto, vietos kultūrinė tapatybė: pasireiškimų ir sąveikų klausimai“.
Kultūros centras
Rokiškio kultūros centrui N.Lungienė vadovavo 15 metų. Per tą laiką Centras tapo europietiška įstaiga, patogia patiems darbuotojams, įspūdingas moderniomis repeticijų ir žiūrovų salėmis, patrauklus jaukiomis fojė, kuriose galima šiuolaikiškai išeksponuoti aukščiausio lygio parodas. Šiais laikais, kai kultūrai skiriami biudžetiniai trupiniai, Rokiškio kultūros centras yra aprūpintas modernia garso ir šviesos technika ir pasiruošęs priimti sudėtingiausius teatrų pastatymus. Nida subūrė puikų kolektyvą, kuris veikia tiksliai kaip laikrodis ir kuriam patys sudėtingiausi renginiai yra įkandamas riešutas. Darbuotojus bei saviveiklos kolektyvų dalyvius Nida agituodavo remti savo įstaigą ir rodydama asmeninį pavyzdį savo 2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio visada skirdavo Rokiškio kultūros centrui.
Projektai
Kultūros centras sėdi ant nuolatinės biudžetinės bado dietos. Liko viena išeitis (o gal ir galimybė) – skurdžias rajonines lėšas didinti projektų pinigais.
2006-2007 m. Rokiškio kultūros centras dalyvavo Baltijos jūros regiono INTERREG (Latvija-Lietuva-Baltarusija) projekte „BALTAI“. Tai buvo pirmas tarptautinis projektas, ir nuo to laiko jų rašymas tapo kultūros centro kasdienybe. Štai vien 2014 m. projektinė veikla Centrui pritraukė 90 000 Lt. Projektai Rokiškio kultūros centre tapo gelbėjimosi ratu, leidusiu išgyventi.
Visoje Lietuvoje žinomas Rokiškio langinių projektas – puikus dailininkų ir kultūros darbuotojų bendros veiklos pavyzdys: vieni atsakingi už kūrybinius rezultatus, kiti už gyvenimo ir darbo sąlygas. Jau skaičiuojantis savo 10-metį jis rengiamas taip pat Nidos iniciatyva, jos rašytų projektų laimėtais pinigais. Rokiškio kultūros centro direktorė pati vežiodavo dailininkams, tapantiems langines, maistą, sprendė kitas buitines problemas. Menininkai Nidą vertina kaip šiltą ir malonią plenerų šeimininkę, beje, plačiąją to žodžio prasme.
Mūsų postsovietinėse geografinėse ilgumose ir platumose nėra įprasta užstoti žmogų, minamą į gilų ir klampų purvą. Tokia jau susiklostė lietuviška tradicija: tėvynainiams nėra geresnės naujienos už kaimyno tvarto gaisrą, o užuojauta slepiama drebant dėl užimamos vietos, saugant solidarumą su galingesniu, puoselėjant norą įtikti, galų gale, vardan patogaus ir ramaus gyvenimėlio. Negana to, prie to mynimo įprasta prisidėti spyriu į nugarą, palaistymu pamazgomis, senais surūgusiais „pletkais“ bei kitais skandalų ingredientais. Lietuviška patarlė sako: „Draugą (kaip ir priešą) pažinsi nelaimėje.“
Nida, dabar svarbiausia nenukabinti nosies!
Autorius yra Rokiškio dailininkų klubo „RODA“ vadovas, folkloro ansamblio „Gastauta“ dalyvis
