L.V. Medelis. Kas tas Ozolas?

Matyt, ne vienas Nepriklausomybės metais užaugusios kartos jaunuolis, išgirdęs tą liūdną žinią, nuoširdžiai savęs klausė: kas tas Ozolas? Panašų klausimą prieš kurį laiką sau galėjo užduoti ir gerokai vyresnis žmogus: kas tas Nemcovas? Ar panašumas tik toks: vieną nužudė liga Lietuvoje, kitą – kulka Rusijoje?

Dviejų politikų lemties palyginimas reikalingas, kad pamatytume, jog nepatogių veikėjų atžvilgiu informacinė politika visiškai skirtingose valstybėse buvo (yra) panaši. Beje, Rusijoje tas informacinių vartų plyšys Borisui Nemcovui buvo gal net platesnis. Ieškantys informacijos apie padėtį Rusijoje, kas specialiai domėjosi politiniais įvykiais buvusioje tarybų imperijoje, galėjo žinoti.  Mūsų „skaitomiausia ir žiūrimiausia“, „populiarioji“, „didžioji“, „nepriklausoma“ žiniasklaida visuomenę jau kuris laikas laiko tarsi informaciniame maiše. Jame nėra nieko, kas mums iš tiesų yra gyvybiškai svarbu, o sistemai pavojinga.

Ne veltui sakoma, kad neverta nepatenkintųjų, prie sistemos nepritampančiųjų užčiaupti daug triukšmo ir vargo. Reikia padaryt, kad žmonės jų negirdėtų – tyla ir šiuo atveju yra geriausia byla. Tai buvo pritaikyta ir R. Ozolui. Mirtis ir jam, kaip ne vienam didžiųjų, atvėrė kelią į žinomybę. Praėjus beveik dviem savaitėms nuo kalbų prie kapo Antakalnyje, dera pažvelgti į procesą, lydėjusį šio didžiavyrio palaikus.

Apžvalgos aukštuma galėtų būti R. Ozolo žodžiai, kalbant konferencijoje „Dėl Lietuvos išlikimo“, Kaune 2014 m. pavasarį: „Aš manau, ištikimybės Lietuvai kriterijumi galėtų būti pripažinimas tų trijų dalykų: žemė neparduodama, istorija neperrašinėjama pagal užsakymą iš bet kokio savojo kampo, ir kalba neišduodama nė viena raide. Tada atsiras tam tikras aiškumas, su kuo aš turiu reikalą. Gal būt mes galėsime rasti ir bendrą kalbą, bet tai bus jau politinė kalba ne su tais, kurie vienijasi, o su tais, kurie yra šalia, ir gali būti ir pagalbininkai, ir gali būti dar baisesni priešai“.

Tai trys žvaigždės, apie kurias sukasi kitų problemų planetos ir planetėlės. Štai, kaip reikia atpažinti žmogų, su kuriuo Tėvynės mylėtojui ne pakeliui. Tas žmogus atpažįstamas pagal požiūrius:

1) į žemę (jo manymu, ji parduodama ir parduotina);
2) į Lietuvos istoriją (jo manymu, ji gali būti perrašoma, taikantis prie šių dienų politinių realijų);
3) į kalbą (jo manymu, ja rūpintis, jos saugoti nereikia, ji nėra tautos gyvybingumo požymis).

Tokių pamatinių tautos ir valstybės nedraugo atpažinimo kriterijų nustatymas – kas dar gali būti pavojingesnio dabartinės mūsų sistemos gimdytojams, gamintojams, tvirtintojams? Turėtų juos krėsti šiurpas, girdint profesoriaus Vytauto Radžvilo žodžius: „Istorijos vadovėliuose būtent R. Ozolas taps tuo, kuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios istorijoje buvo Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka.“ Gal būt. Bet yra požymių – negreitai. Štai, lyg tarp kitko, keliamas klausimas, ar R. Ozolas apkritai buvo filosofas. „Ar atsimena jį kas nors kaip filosofą?“- nuskambėjus žiniai apie „prieštaringos asmenybės“ mirtį, atsiliepė Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas Nr.1, lygindamas du mąstytojus – Algirdą Patacką ir Romualdą Ozolą. Kita įdomybė: pernai buvo išleista filosofo Ozolo brošiūra  „baisiu“ pavadinimu – „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos matmenys“. Labai simptomiška, kad ji išleista anonimiškai, nenurodant leidėjo ir spaustuvės. Ką reiškia toks įsislaptinimas, kokius baimės laikus šis faktas primena?

O sistema veikia beveik nepriekaištingai. TV ekrane stebėjusiems eiseną į Antakalnio kapines Nacionaliniu save vadinančio transliuotojo pasirinkimas galėjo sukelti tiesiog isterišką juoką – visą procesijos metą tiesioginę laidą komentarais lydėjo ir vienas žinomiausių istorikų-propagandistų, uoliai vienos kaimynės naudai interpretuojančių Lietuvos istoriją (žr. atpažinimo kodą – 2). Ar Ozolas paduotų jam ranką?

Taip, realybė sudėtinga, takoskyra tarp vienų ir kitų kartais vos įžiūrima. Ir man teko dalis savotiškos patirties, pavyzdžiui, susiduriant su trečiojo Ozolo punkto realybe. Štai, vos per keliolika metrų nuo urnos, žvelgdama į akis, tau ranką tiesia moteriškė, Seime vienos partijos frakcijos vadovė. Ir tu manai, kad tai nuoširdu, ir spaudi jos delną, ir staiga pasijunti suklaidintas tos atmosferos, ar gal erdvės, kurioje apgaulei neturėtų būti vietos. Staiga susivoki: juk tai ir jos nirtingomis pastangomis ne vieneri metai Seime vis bandoma prastumti įstatymų pataisas, įstatymus, grėsmingus lietuvių kalbai, pataikaujančius tik vienos bendrijos tariamų atstovų ir juos stipriai remiančios gretimos valstybės vadovų įnoriams…

Prie kapo duobės profesorius Bronislovas Genzelis dėl savo ugningos kalbos gal apskritai nebūtų prileistas, jei tik sistema būtų susivokusi anksčiau. Jo lūpos citavo „Vilniaus miesto policijos viršininką“: „Aš sąjūdininkus pastatysiu į vietą“. Gal ir pavyks. Bet norėčiau tikėti, kad R. Ozolo mirtis padidino sąjūdininkų skaičių, „viršininkams“ nuo to gyvenimas pasunkės. Greitas susitaikymas prie kapo duobės yra galimas, bet dažniausiai tik laikinas. Vagis vėl eis vogti, kunigas – melstis, artojas – dirvos arti…

O mes, ką? Į darbą, broliai…

***

Lietuva

Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA.
Many jo niekas nenutildys.
Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
Ir naujo atgimimo viltys.

1979 10 04

Romualdas Ozolas savo eilėraščių rankraščio trimis egzemplioriais pasidalijo su bičiuliais. Nuostabiai šiltas turėjo būti siurprizas autoriui, draugų pastangomis jubiliejaus proga išleista nedidelė eilėraščių rinktinė:  „Septyniasdešimt penk(t)i“, (Vilnius, „Petro ofsetas“, 2014). Šimtąkart padidintu tiražu – 300 egzempliorių.

Spausdinti