1945-ųjų pavasarį iš Anykščių po Lietuvą pasklido ypatingas pokario jaunimo būrelis. Antrąją Anykščių gimnazijos abiturientų laidą į gyvenimą išleido vos vienerius metus po karo mokytoju ir auklėtoju dirbęs rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Tuo metu į septintąją dešimtį jau įžengęs vaistininkas neturėjo jokios pedagoginės patirties. Tačiau tais metais, kai miestiečiai mynė takelius tarp karo paliktų griuvėsių, ne tai buvo svarbiausia. Vaistininkas, iš kurio vaistinės irgi buvo likę tik griuvėsiai, rašytojas, kurio visa ankstesnioji kūryba buvo ideologiškai įtartina ir pasenusi, – ką tuomet galėjo veikti tokio amžiaus žmogus karo ir pokario suirutės nualintame miestelyje, netekusiame bene pusės gyventojų?
Tačiau į gimnaziją visus mokslo metus ateidavo orus inteligentas, galėjęs pasidalyti gyvenimo išmintimi ir parodyti kelią, kuriuo eiti tuo metu buvo garbinga ir… saugu. Tas saugus kelias – tai važiuoti į didžiuosius miestus, stoti į aukštąsias mokyklas ir siekti žinių. Jį pasirinko bene trys ketvirtadaliai rašytojo auklėtinių. Iš visos laidos tik viena gimnazistė, Sofija Girniūtė, pasuko į laisvės gynėjų gretas ir žuvo kovodama.
Dabar, po 70 metų, sunku net įvardinti tikslų skaičių, kiek gi buvo tų 2-osios laidos abiturientų, kuriems svarbiausius gyvenimo principus spėjo išdėstyti Antanas Vienuolis. Klasių sąrašai keitėsi kone kas mėnesį, kai kurie jaunuoliai, net ir būdami sąraše, Anykščiuose negalėjo pasirodyti dėl grėsusių represijų… Matyt, ne daugiau kaip 40 – tiek jų visą gyvenimą laikė ar iki šiol save laiko klasiokais.
Jų atsisveikinimą su gimnazija ir auklėtoju geriausiai liudija 1945-ųjų pavasario nuotraukos – birželio 26-ąją, išleistuvių proga, atminčiai užfiksuoti vaizdai. Vienoje iš jų 16 merginų, visos tautiniais rūbais, supa ant kėdės prisėdusį savo auklėtoją. Kitoje – 17 kostiumuotų jaunuolių, kai kurie – jau visai brandūs vyrai, irgi apstoję rašytoją. Dar viena bendra nuotrauka, daryta gegužės 8-ąją, į vieną būrį sutelkė 35 gimnazijos aštuntokus ir jų auklėtoją. Kitoje jos pusėje – kiekvieno nusifotografavusiojo parašas kaip dovana rašytojui.
Dauguma šių pokario abiturientų niekuomet nepamiršo savo gimnazijos, auklėtojo ir Anykščių, kas keleri metai rinkosi čia, žvelgdami vieni į kitus ir matydami, kaip kartu auga, bręsta, sensta ir… retėja.
Šį pavasarį pasitinka tik 13 iš pozavusiųjų fotografui prieš 7 dešimtmečius. Daugiau nei pusė iš jų dar turi ūpo ir jėgų aplankyti jaunystės miestą, nori pamatyti jo permainas ir bendrauti tarpusavyje. Beveik visi jie – devyniasdešimtmečiai ir vyresni.
Balandžio 11-osios vidurdienį tais takeliais, kuriais jaunystėje vaikščiota kartu su auklėtoju, po senąją Anykščių gimnaziją Anykštos upelio pakrantėje pasklido ne tik buvę gimnazistai, bet ir jų vaikai, anūkai, be kurių pagalbos grįžti į jaunystę vis sunkiau darosi. Tą šeštadienio popietę, 13 val., Anykščių menų inkubatoriaus salėje buvo gretinami likimai, prisimenami ir tie jaunystės draugai, kurie tokios sukakties nebe sulaukė.