Ilgai lauktas 20-ojo „Kino pavasario“ svečias, žymusis režisierius Mišelis Hazanavičius vieši Vilniuje ir pristato savo naujausią karinę dramą „Ieškojimai“ („The Search“). Tai filmas, kuriame paraleliai pasakojamos dvi istorijos: per stebuklą išgyvenusio devynmečio musulmono našlaičio Čečėnijoje ir Rusijos kariuomenėje tarnaujančio jaunuolio Kolios. Šiandien, balandžio 1 d., įvykusiame M. Hazanavičiaus ir žiniasklaidos susitikime kalbėta apie filmo „Artistas“ („The Artist“) sėkmę, naujausią juostą ir lietuvišką kilmę.
Dalinamės trumpu režisieriaus pokalbiu su žurnalistais.
Jūsų filmas „Artistas“ susilaukė stulbinančios sėkmės – „Oskarai“, „Auksiniai gaubliai“, maždaug 150 kitų apdovanojimų ir dar tiek pat nominacijų. Kaip kilo mintis sukurti nebylų filmą?
Tiksliai nežinau kodėl, bet labai norėjau jį sukurti. Pirma priežastis, kaip režisieriui, – gana savanaudiška – sukurti ypatingą filmą. Kita, mažiau savanaudiška – dalintis ta išskirtine nebylaus kino patirtimi su nedaugeliu žiūrovų, kurie eina į tokio tipo filmus kino teatruose. Tai turėjo būti juosta, įdomi tik tam tikram žmonių tipui. Tikrai buvau nustebęs, kad filmas patiko tokiam milžiniškam skaičiui žiūrovų. Maniau, kad filmas yra tiesiog geras, skirtas mažai auditorijai, tikrai nesitikėjau tokios didelės sėkmės ir populiarumo.
Kaip ir kodėl pasirinkote temą savo naujausiam filmui „Ieškojimai“? Ar ji atsirado besidomint Čečėnijos istorija?
Tai – sudėtingas klausimas. Žinoma, buvau labai susidomėjęs tuo, kas įvyko Čečėnijoje. Itin šokiruoja žmonių išgyventas siaubas ir tragedijos. Drama „Ieškojimai“ – ilga istorija, stengiausi padaryti ją trumpesnę. Tai pasakojimas apie tikrus žmones, jų tragediją. Siekiau gerbti tą jų istoriją, o neidealizuoti karo, mirties. Apskritai, tokiam filmui reikalingas didelis biudžetas ir niekas nenorėjo finansuoti pasakojimo apie Čečėniją. Pagelbėjo „Artistas“ ir jo didžiulė sėkmė – finansavimas buvo suteiktas, tad turėjau progą įgyvendinti savo scenarijų.
Kur buvo nufilmuoti „Ieškojimai“? Ar tai buvo sudėtingas procesas?
Filmavome Gruzijoje, mažame kaimelyje, kuriame gyvena čečėnų bendruomenė, sudaryta iš kelių kartų Čečėnijos pabėgėlių ir vietinių gyventojų. Filme vaidina profesionalūs ir neprofesionalūs vietiniai aktoriai. Gruzija buvo ideali lokacija filmavimams. Būtent tai, ko ieškojau. Filmuojant viskas buvo sudėtinga – ir darbas su neprofesionaliais aktoriais, ir skirtingos kalbos filmavimo aikštelėje. Gruzinų filmavimo grupė buvo šauni, bet nepratusi prie tokio filmų gamybos proceso. Tai tikrai ilgai užtruko. Montavimas taip pat buvo nelengvas dėl medžiagos gausos – sunku buvo pasirinkti, ką panaudoti filme, o ko ne.
Filme vaidina čečėnas berniukas. Kaip Jums sekėsi su juo dirbti?
Tas berniukas buvo tiesiog nuostabus. Jam buvo devyneri, kai jį sutikom. Jo paties gyvenimas buvo nelengvas. Tačiau jis turėjo tą savybę labai greit ir natūraliai įsijausti į vaidmenį. Jis nekalbėjo prancūziškai, o aš – čečėniškai, taigi komunikavome gestais, mimikomis, labai pasitikėjome vienas kitu. Kai vyko aktorių atranka, jis pasirodė geriausiai. Paprašiau jo pravirkti ir jis tai padarė labai natūraliai. Jau filmuojant, vėlgi prašiau jo pravirkti, paaiškinau kodėl. Tačiau jis nesutiko. Po kelių dienų nuėjau ir pasiūliau jam duoti 5 larius ir jis, žinoma, sutiko. Taigi, kai tik norėdavau, kad jis kadre verktų, turėdavau duoti jam 5 larius. Tai buvo tarsi žaidimas. Bet jis tikrai šaunus berniukas.
Filme taikliai parodyta tarptautinė reakcija į įvykius Čečėnijoje. Ar filmas domina žiūrovus?
Reikia pripažinti, kad Prancūzijoje „Ieškojimai“ nesulaukė didelio pasisekimo, žiūrovams jis nėra toks įdomus kaip „Artistas“. Tai lemia daug priežasčių. Filme veikėja Carole bando kalbėti su EU organizacijomis, kažką pakeisti. Taigi, aš šiuo filmu ir bandau apie tai kalbėti, atkreipti dėmesį. Nesu tikras, kiek žmonėms rūpi įvykiai Čečėnijoje ar Ukrainoje. Manau, jei padarysi filmą-šou, žiūrovai ateis. Prancūzijoje mažai kam rūpi Čečėnija, o filmo distribucija tai tik patvirtina.
Ar esate buvęs Lietuvoje prieš tai? Ar norėtumėte čia kurti filmą?
Šis klausimas man vakar buvo užduotas gal tūkstantį kartų (juokiasi). Tai mano pirmas kartas Lietuvoje. Mano senelis Lietuvą paliko keturiolikos, XX a. pradžioje, jis buvo Lietuvos žydas, taip vadinamas litvakas. Senelė taip pat atvykusi iš Rytų Europos, taigi niekada nelaikiau savęs tikru lietuviu. Dėl filmavimo Lietuvoje – galbūt. Tiesiog nėra priežasties to nedaryti. Jei tik bus proga ir galimybė – kodėl gi ne? Kito mano filmo veiksmas vyksta Los Andžele, taigi kol kas nėra reikalo Los Andželo filmuoti Lietuvoje.
Kokį įspūdį išsivešite iš senelio gimtinės?
Gerą. Turėjau galimybę pasivaikščioti po miestą su rašytoja Kristina Sabaliauskaite. Ji man pasakojo miesto istoriją – buvo labai įdomu. Apie Lietuvą žinojau nedaug. Nors ir niekada nesijaučiau lietuvis, būdamas vaikas, visada sulaukdavau klausimų, iš kur aš ir kodėl mano tokia pavardė. Tuo metu Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, mažai kas apie ją žinojo. Dabar žmonės žino daug daugiau apie jūsų šalį. Dėka jūsų prezidentės, drąsios moters, apie Lietuvą girdėti vis daugiau. Buvau laimingas, galėdamas atvažiuoti čia ir pamatyti besišypsančius veidus.
Ar niekada nenorėjote pavardės pakeisti į labiau prancūzišką?
Tai graži pavardė. Kai turi ypatingą vardą, turi juo didžiuotis, o ne stengtis pakeisti. Manau, kad jei mano seneliui nerūpėjo jos keisti, turiu gerbti jo sprendimą. Kai buvau 25–30 metų, sutikau vaikystės draugą. Jis atsiminė mano pavardę Hazanavičius, o aš – ne, nes tokios pavardės tiesiog negali užmiršti.
“Turėjau galimybę pasivaikščioti po miestą su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.” – o, tai ana papasakojo, kad Vilniuje nieko lietuviško nėra, kad čia viskas žydų, rusų ir lenkų, ir apskritai litofcai – kažkoks nesusipratimas, o ne tauta (jei tautos kaipo tokios išvis egzistuoja – o greičiausiai, ne). 🙂
Mane stebina, kad režisierius gyvena Prancūzijoje, kurioje rūpinamasi prancūzų kalbos švarumu, o mūsų Alkas jo filmus vadina angliškai – Gėda. Iš Hazanavičiaus gali pasimokyti daugelis lietuvių, kuris gerbia savo senelio pasirinkimą – sulietuvintą pavardę, daugelis mūsų moterų keičia pavardes ir naikina moteriškumo priesagas, o tuo reikėtų didžiuotis, kad mūsų tauta išsaugojo tokias gilias istorines kalbos dalis.
Drįstu nesutikti: prancūzų kalbos grynumu turbūt labaiu rūpinamasi Kvebeke, negu Prancūzijoje, o šitie pavadinimai originale ir buvo angliški – galite IMDB patikrinti. Beje, kodėl primygtinai kalbama apie to režisieriaus “lietuvišką kilmꔑ, kai ji NĖRA liėtuviška ir jis lietuviu savęs nė trupučio nelaiko?