V.P. Balandis. Knygnešiai – permąstant Lietuvos mitus

Labai smagu matyti Lietuvą ką tik atšventusią jau 25-ąjį savo gimtadienį, ir, panašu, sėkmingai atsiplėšusią nuo sunkios praeities. Visai netrukus po kovo 11-osios ateina ir kita, istorinės praeities minėjimui skirta diena – kovo 16-oji, arba Knygnešio diena. Lietuvai žengiant pirmyn į XXI a., mes galime iš naujo įvertinti mūsų tautinius mitus ir įsitikinimus. Šiuolaikinis išsilavinimas ir modernus mąstymas įgalina ir išlaisvina, ir nėra abejonių, kad dabarties pilietis geba daug geriau suvokti, analizuoti ir strategiškai formuoti savo šalies politines ir ekonomines galimybes, nei galėjo tą padaryti galėjo tūlas, patriotizmo įkaitintas ir pradinio išsilavinimo neturintis XIX a. antros pusės lietuvis.

Prisiminkime knygnešių istoriją. Kiekvienas, laikąs ar platinantis lietuvišką spaudą XIX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo laikomas nusikaltėliu, kadangi 1864 m. tuometinės valdžios įsakymu rašymas lotyniškomis raidėmis buvo uždraustas. Visi liaudžiai prieinami leidiniai turėjo būti parašyti kirilicos rašmenimis, bei dėl propagandinio, nukreipto prieš valdžią turinio pavojaus patikrinti cenzūros komisijos. Akivaizdu, kad tokios teisinės ir administracinės priemonės sustabdyti lietuviškos spaudos nesugebėjo, kadangi iškart susiformavo organizuotai veikiančios nusikalstamos struktūros, spaudą ruošdavusios tuometinėje Mažojoje Lietuvoje, ir kontrabanda gabendavusios į Rusijos imperijos teritoriją. Tai daryti nebuvo lengva, nes pasienio pareigūnai stengėsi kontroliuoti nepageidaujamų knygų srautą, bausdavo kontrabandininkus areštais ar net tremtimi. Kontrabandininkams prigijo garbingas knygnešių vardas, ir jie susilaukdavo daugumos vietinių gyventojų palaikymo ir tiesioginės paramos, bendrininkavimo.

Yra istorinių faktų, kad knygnešių pogrindį rėmė ir kuravo taip vadinami to meto šviesuoliai – dvasininkijos luomas, o vienas iš žymiausių veikėjų yra ant dvidešimties litų banknoto (su kuriuo jau atsisveikinta) patupdytas vyskupas M. Valančius.. Iš vienos pusės, keista, kad bendrininkais tapo tuo metu labiausiai išsilavinę ir daugiausiai sielos peno ragavę žmonės. Kita vertus, žinant katalikų bažnyčios, kaip institucijos frigidiškumą, pažiūrų senumą ir nemoksliškumą, viskas susideda į vietas. Negana to, neabejotina, kad krikščionių bažnyčios atstovai, prisiimdami propaguoti tuo metu populiarią lietuviškų knygų platinimo politiką, dar labiau išplėtė savo įtaką Lietuvoje ir pagerino bažnyčios įvaizdį visuomenėje – tokia veikla jiems apsimokėjo. Šiaip ar taip, įdomiausia yra nagrinėti, kokie motyvai paskatino žemiausią, vykdytojų – knygnešių – grandį per sieną gabenti lietuviškas knygas ir nepaisyti už tai gresiančių baudų ir bausmių.

Galime išskirti psichosocialinių paskatų grupę. Paaugliškas noras išsiskirti ir maištauti prieš visuomenės normas yra gerai mums žinomas – vieniems tai yra auskarai nosyje, kitiems grafičiai ant sienų, o likę naudoja ir platina įvairias pasmerktas narkotines medžiagas. Svarbiausia, kad panašūs poelgiai bendraamžiams atrodo šaunūs ir herojiški, ir tokie aplinkiniai savotiškai kursto neklaužadas, juos apdovanodami dėmesiu ir pripažinimu. Žinome, jog kaimo žmonės rėmė knygnešių veiklą – įspėdavo dėl žandarų, leisdavo pernakvoti ir pamaitindavo, taip pat kontrabandą gabenti skatino ir palaikydami emociškai. Kaimiečiai buvo ne ką daugiau sąmoningesni už pačius knygnešius – tais laikais retas kuris buvo baigęs keturis skyrius, todėl gal ir nenuostabu, kad visa provincija vieningai nutarė skaityti nelegalias knygas ir taip kurti paklausą, į kurią tuo metu atsiliepti galėjo tik nelegalus verslas.

Šį fenomeną nagrinėjant taip pat be galo svarbus yra socialinio tinklo vaidmuo – knygnešiai buvo pogrindžio organizacija, koordinuotai siekianti bendro tikslo, ir visus narius „apglėbianti“ jau aptarta romantiška maištautojo tapatybe. Šiandien panašius susibūrimus galime rasti įvairiose subkultūrose, pavyzdžiui, pankų bendruomenėje, motociklininkų klubuose ir panašiai. Mažos bendruomenės nariams suteikia galimybę išsiskirti iš kitų, pabrėžti savo nekonformistiškumą ir individualumą ir dėl to save vertinti geriau, bei tuo pačiu leidžia kompensuoti taip išmainytą bendrumo su visuomene jausmą. Ne paslaptis, kad visuomenė paprastai sunkiai priima socialines mažumas. Iš šio susipriešinimo kylančias socialinio spaudimo ir psichologinio pritarimo nebuvimo problemas mažosios bendruomenės sprendžia puoselėdamos tarpusavio socialinius tinklus. Grupės nariai socializuojasi tarpusavyje, savo subkultūros rėmuose. Reikia pastebėti, kad dabar yra pastebima akivaizdi šių subkultūrų, arba pogrindžio nykimo tendencija. Globalizacija, plačios rinkos ir naujos rinkodaros technologijos bei kategorijos – tokios kaip „vartojimo patirtis“ ar „gyvenimo stiliaus produkcija“ – stumia ir naikina subkultūrų-atsiskyrėlių grupes, jas pakeisdamos gal šiek tiek neįprasčiau atrodančiais, bet iš esmės vienodos pasaulėžiūros piliečiais. Atrodo akivaizdu, kad suvienodinus, ar sukalibravus požiūrius visuomenėje, galima pasiekti daug geresnių rezultatų, kadangi visi tarpusavyje susikalba geriau ir žmonių jau nebeskaldo jų įsitikinimai ar vartojimo ypatumai.

Reikia nepamiršti, kad be visa ko, knygų kontrabanda buvo ir pajamų šaltinis. Ją vykdyti apsimokėjo tiems, kurie nesusiprato, nesugebėjo, o gal ir neprisivertė investuoti į save, įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ar tiesiog imtis paprasčiausio amato ir konstruktyvia veikla įsilieti į visuomenę. Nelegali veika gali apsimokėti, jei nepakliūni įstatymui į rankas – tą puikiai išmano Lietuvos pasienio gyventojai, ypač ruože su Baltarusija, kurioje tabako produktai yra žymiai pigesni. Analogiška situacija buvo ir carinės Rusijos laikų Lietuvoje. Knygnešiai už knygas gaudavo pinigus, maistą, ir neretai – pastogę.

Be abejo, dar veikė ir ideologijos elementas. Knygnešiai manėsi saugą lietuvių kalbą ir neleidžią rusų kalbai ir kultūrai pergalėti lietuvių tautiškumą, ir jiems talkinusi liaudis greičiausiai galvojo tą patį. Labai gaila, bet toks lietuvių provincialumas ir baimė įsilieti į platesnį kultūrinį kontekstą nulėmė Lietuvos geopolitinę, ekonominę ir kultūrinę ateitį ateinančiam šimtmečiui. Ši baudžiauninkiška praeitis sutrukdė tautai mąstyti plačiai ir racionaliai, ir taip ji pati užsikirto sau kelią į geresnę ateitį. Tik visai nesenai jaunimas tapo mobiliais ir dabar jau gali laisviau išvažiuoti į užsienį, kur gilina savo profesines kompetencijas, gauna didesnes pajamas – t.y. gyvena išnaudodami visas modernios karjeros sampratos galimybes.

Savęs paklauskime, ko tada nesuprato knygnešiai?

Visų pirma jie nesuvokė, kokią didelę ekonominę naudą gyventojams gali suteikti spartus rusų kalbos išmokimas ir pripažinimas (ne įstatyminis, o kultūrinis) antrąja, o gal net ir lygiaverte pirmajai – lietuvių – kalbai. Lietuva dar ir dabar yra nykštukinė valstybė, vargiai ar sukurianti paklausą didelių mastų gamybai ar inovacijoms – tai paprasčiausiai neapsimoka. Bet, jei ji būtų galėjusi aprėpti užsienio rinkas ir tapti gerbtinu žaidėju globalioje rinkoje, tai būtų atnešę iki tol neregėtą naudą Lietuvos verslui ir ekonominiam vystymuisi. Lygiai kaip dabar anglų kalba yra tarptautinė verslo kalba, tuo metu rusų kalba buvo pagrindinė komunikacijos kalba. Norint adekvačiai išreikšti kalbos svarbą reiktų sakyti, jog jos neįvaldymas būtų buvęs milžiniškas žingsnis atgal, – kas, deja, ir įvyko. Įsivaizduokime, kaip verslui būtų apsimokėję turėti visoje Rusijos imperijoje pripažįstamus prekės ženklus, gebėti formuoti savo įvaizdį, o visai Lietuvai – pritraukti investuotojus į turizmo sektorių, sudarius įspūdį, jog Lietuvoje laukiamas kiekvienas svetimšalis, kuris atvykęs galės susikalbėti rusiškai. Rusijos imperija buvo gigantiškas teritorinis, politinis ir ekonominis vienetas, o integracija į jį ir kultūrinis-ekonominis bendradarbiavimas būtų Lietuvos verslui atvėręs iki tol neregėtą rinką ir naudą.

Antra, rusų kalbos mokėjimas būtų buvęs naudingas ne tik verslui, bet ir lietuviams – šie galėtų skverbtis į globalią darbo rinką, daryti karjerą ekonomiškai pajėgiausiuose regionuose, tapti visur pripažįstamais specialistais ir uždirbti daug didesnius pinigus, nei to laikmečio Lietuvoje. Pavyzdžiui, darbas Caro kanceliarijoje būtų atlyginimas geriau, nei darbas kaimo veterinoriumi. Lietuviai taip pat galėtų mokytis didžiausiuose universitetuose ir prestižinėse švietimo įstaigose, o išugdę savo intelektinius išteklius – grąžinti į Lietuvą inovacijomis ir darbo vietomis. Lietuviai galėjo būti konkurencingi šitoje milžiniškoje darbo rinkoje ir pretenduoti į konkursus pareigoms užimti.

Trečia, laikytis įsikabinus į mažiau nei trijų milijonų žmonių mėgstamą kalbą yra neracionalu, nes galiausiai vis tiek teks prisitaikyti prie išorės pasaulio, todėl geriau jau būtų iš anksto ir nuo mažens pradėti investuoti į savo vaikų pritapimą globaliame pasaulyje, negu į jų atsilikimą.

Taigi, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, galime konstatuoti, kad knygnešių veikla XIX a. antroje pusėje reikšmingai stabdė integraciją į pasaulinę darbo rinką, kišo pagalius multikultūralizmui ir paprasčiausiai paaugliškai maištavo prieš darbo vietas kuriantį globalizacijos procesą.

Ar knygnešiams pavyko? Manau, atsakymas nėra aiškus, ir nepaaiškės dar artimiausią pusšimtį metų. Šiuo metu Lietuva sėkmingai žengia kurdama savo laisvą rinką ir konkurencines galimybes moderniame pasaulyje, kur besidriekiančius atstumus nurašo naujosios technologijos, ir kur dirbantį lietuvį galima sutikti ne tik Veisiejuose, bet ir Panamoje, Taivane ir Amerikoje. Globali rinka ir ekonomikos išmanymas ragina profesionalus pakelti sparnus ir produktyviu savo srities išmanymu kurti gėrį visos žmonijos mastu. Šiaip ar taip, kol ne kiekvienas gyventojas yra ekonomiškai raštingas, kol nemoka skaityti ir valdyti savo karjeros ir finansinių galimybių, negalime pamiršti, kad taip virš mūsų tvyro knygnešių mitas.