Užgavėnės – graži žiemos pabaigos šventė, tradiciškai apipinta džiaugsmu, įvairiais papročiais, apeigomis. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, šios kalendorinės šventės užuomazgos Lietuvoje minimos nuo XV a., o rašytiniai šaltiniai išsamiausiai apie tai pasakoja nuo XIX amžiaus vidurio. Įspūdingiausiai Užgavėnės būdavo švenčiamos kaime, kaskart sutelkdamos vietinę bendruomenę.
Užgavėnių tradicijos nepamirštos ir Naisių krašte: kasmet šią dieną čia vaikšto persirengėliai, vyksta Lašininio ir Kanapinio kova, ruošiamos tradicinės vaišės, deginama Morė.
Šiais metais šventė išsiplėtė, nes vasario 15 d. naisiškiai, aplinkinių kaimų ir miestų gyventojai buvo pakviesti į Didžiąsias Užgavėnes, kurios įtrauktos į Mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginių programą. Visiems atvyksiantiems buvo pažadėta įdomi ir įvairi programa su šiai šventei būdingomis tradicijomis. Dalyvių tikrai netrūko – susirinko ir ratuoti, ir savomis kojomis atėję…
Svarbi šios šventės detalė yra kaukė, todėl Kultūros rūmuose tautodailininkai Rasa ir Gintaras Daukšos bei Šiaulių universiteto studentai visiems norintiems padėjo jas pasigaminti. Panašu, kad populiariausios buvo mitinių būtybių – velnių, raganų – svarbu, kad kuo baisesnė.
Vidurdienį prasidėjo didysis šurmulys. Į aikštę su dainomis, šokiais, rateliais kvietė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kelmės organizacijos folkloro ansamblis „Ramočia“ (vad. Valdas Rutkūnas) bei Šiaulių kultūros centro folkloro ansamblis „Rėda“ (vad. Justė Lipinskienė). Didelio dėmesio sulaukė blynkepių komandos, susirinkusios ne tik iš Naisių, bet ir Micaičių, Šiupylių, Meškuičių, Lukšių, Sereikių, Kuršėnų. Jų uždavinys buvo vaišinti šventės dalyvius kuo gardesniais blynais, nes ragautojai rinko geriausią Lietuvos blynkepių komandą. Ja tapo Naisių moterų klubas „Austėja“.
Vieni kepė blynus, kiti juos skanavo, o pasisotinę buvo kviečiami linksmintis, nes nevalia per Užgavėnes liūdėti. Kad būtų geras javų derlius, privalu šią dieną važinėti, jodinėti ir būtinai triukšmauti. Todėl netilo vaikų klegesys arklio traukiamame vežime bei aikštelėje, kurioje buvo jodinėjama žemaitukais. Nors Užgavėnėms žiema sniego pašykštėjo, bet roges pakeitė maišai, kurie sėkmingai čiuožė pašalusia žole. Tokiose „rogėse“ tėtis traukė sūnų ar dukrą, vyras – žmoną, draugas – draugę. O kiek dar čiuožėjų sulaukė tvirtu ledu apsitraukęs Šventežeris. Savo jėgas ir miklumą drąsuoliai išbandė ridendami šiaudų ritinius, pjaudami malkas rankiniu pjūklu, mušdamiesi šiaudų prigrūstais maišais.
Pagrindinis dėmesys Užgavėnėse skiriamas žiemos išvarymui, todėl atėjo metas Lašininio ir Kanapinio – žiemos ir pavasario simbolinių būtybių – kovai. Be abejo, laimėjo antrasis, kuris žadins šalčio kaustomą žemę, linkėdamas jai gerų vaisių.
O šventės pabaigoje, aidint žodžiams „žiema, žiema, bėk iš kiemo“ buvo sudeginta įspūdingo dydžio Morė. Ir čia netrūko rengėjų sumanumo: šiam tamsių ir ilgų vakarų simboliui buvo panaudota Kalėdų eglė, kuriai buvo užsegtas sijonas, apvilkta palaidinė, krūtinę puošė karoliai… Sudegė didžioji Morė, skelbdama besibaigiantį mėsėdą, jo linksmybes bei pranešdama apie ateinantį gavėnios metą.
Baigėsi Užgavėnių šventė Naisiuose, priminusi senąsias žiemos šventės tradicijas bei puoselėjanti dideles viltis į blaivų ir kultūringą tautos susibūrimą ir kitų švenčių metu.
Gal ir gražu. Ale panašiai užgavėnės darėsi ir Telšiuose, ir Klaipėdoje, ir kitur, lyg būtų vieno režisieriaus viskas sumanyta. Daugiau įvairumo norėtųsi, kur dzūkiškai, kur žemaitiškai, kur kaip.