Anksčiau tai buvo įmanoma atlikti tik MRI skeneriais, bet greitai vibruojančios plokštelės ir elektrodų kepurės gali padėti savyje įkalintiems žmonėms bendrauti
Jūs pabundate ligoninėje, negalėdami judėti, kalbėti ar net sumirksėti. Girdite, kaip gydytojas sako jūsų giminaičiams, kad esate vegetatyvinėje būsenoje – nesuvokiate aplinkos – ir negalite niekaip pranešti, kad taip nėra. Slenka metai, ir vieną dieną, jūs prijungiami prie mašinos, leidžiančios bendrauti smegenų bangomis. Ji leidžia pateikti tik „taip“ arba „ne“ atsakymus, bet skirtumas didžiulis – galite pasakyti slaugytojams, kad esate ištroškęs, norėtumėte atsisėsti, netgi kurį TV kanalą norėtumėte žiūrėti.
Pastaraisiais metais minčių skaitymo technologijos proveržiai šį pasakojimą pavertė beveik realybe keliems žmonėms, kuriems pasireiškia sunkus užrakinimo sindromas, anksčiau diagnozuotas kaip vegetatyvinė būsena. Iki šiol tam reikėdavo laboratorijos ir didžiulio fMRI skenerio. Dabar dvi komandos kuria prietaisus, kurie yra pakankamai portabilūs, kad būtų galima pasiimti juos namo, kur jie padėtų bendrauti. Ši technologija taip pat galėtų identifikuoti neteisingai diagnozuotus žmones.
„Klasikinį“ užrakinimo sindromą patiriantys žmonės yra visiškai sąmoningi, tačiau paralyžiuoti, išskyrus akių judesius. Adrianas Ovenas (Andrean Owen) iš Vakarų universiteto Londone, Kanadoje, baiminasi, kad yra ir kita šios būklės forma, kur paralyžius visiškas. Jis mano, kad dalis žmonių, kuriems diagnozuota vegetatyvinė būklė – kurioje žmonės visiškai neturi suvokimo – iš tiesų yra sąmoningi, tačiau negali to niekaip išreikšti. „Gali būti, kad nepastebime žmonių, kuriems pasireiškia visiškas užrakinimo sindromas,“ sako jis.
Oveno grupė ir kiti stengiasi suteikti balsą visiems žmonėms, kam tik įmanoma. Jis taip pat konsultuojasi su etikos specialistais, ką atsakyti žmonėms, kai jie, galėdami bendrauti, pareiškia norą mirti (žr. „O kas, jeigu jie nori mirti?“).
Į vegetatyvinę būklę žmonės dažniausiai patenka iš komos. Užuot visiškai atsibudę, jie patenka į sutemų zoną tarp šių dviejų būklių. Kartais jų akys gali atsimerkti, bet žvilgsnis klajoja ir jie neatsako į pastangas užmegzti kontaktą, pagrindinį sąmoningumo matą. Oficialios statistikos nėra, tačiau Deriko Veido (Derick Wade), Oksfordo universiteto ligoninių neurologinės reabilitacijos konsultanto, vertinimu, Jungtinėje karalystėje nuolatinėje vegetatyvinėje būsenoje yra apie 6000 žmonių.
Oveno grupė anksčiau parodė, kad dalis šių žmonių iš tiesų gali suprasti ir vykdyti nurodymus. Ši komanda 2010 m. pasirodė antraštėse, kai pademonstravo, jog fMRI skeneriu, rodančiu smegenų aktyvumą. Jie paprašė žmonių įsivaizduoti, kad jie žaidžia tenisą ar vaikšto namie. Skenai parodė ne tik tai, kad maždaug vienas iš penkių skenuotųjų galėjo mąstyti apie skirtingas pateiktas veiklas, bet kol kas trys žmonės sugebėjo panaudoti skirtingą smegenų aktyvumą, kad mintyse atsakytų į paprastus taip arba ne klausimus.
Pavyzdžiui, vienas tirtas žmogus, 12 metų po automobilio avarijos klasifikuotas kaip esantis vegetatyvinės būklės, teisingai atsakė į klausimus apie savo, globėjų ir giminių vardus. Jis pranešė, kad jam neskauda ir kad patinka žiūrėti ledo ritulį per TV. „Tai buvo svarbūs klausimai jo šeimai,“ pažymi Ovenas. „Jie yra apie gyvenimo kokybę.“
Tačiau smegenų skenavimas yra sudėtingas procesas, tad netinka dažnam ar lengvam bendravimui. Dėl fMRI dydžio ir kainos, dauguma globos namų jų neturi. Siekdama padaryti technologiją prieinamesne, Oveno komanda kūrė smegenų elektrinių signalų fiksavimo (EEG) versiją. Kadangi EEG elektrodų kepurė gali fiksuoti tik paviršinį smegenų aktyvumą, jiems teko sugalvoti kitokias protines užduotis. Iš pradžių jie prašė žmonių galvoti apie rankos sugniaužimą arba kojos pirštų judinimą.
2011 komanda parodė, kad 3 iš 16 žmonių, laikomų esančiais vegetatyvinėje būklėje, reaguodami į šias komandas, galėjo pademonstruoti skirtingą smegenų aktyvumą. Bet Ovenas mano, kad netgi taip galima pražiopsoti sąmoningus žmones, kadangi net žmonėms su nepažeistais smegenimis ši užduotis nėra lengva: to atlikti nesugebėjo ketvirtadalis sveikų tikrintų savanorių. „Gan sunku įsivaizduoti savo rankos sugniaužimą,“ sako jis.
Dabar sukurta naują versiją, kai ant tiriamojo rankos uždedamas vibruojantis įtaisas, ir klausinėjant paprašoma sutelkti dėmesį į vieną ar kitą vibratorių, pasakojo Ovenas Barts Neuroscience simpoziume, vykusiame praėjusią savaitę Londone.
Susitelkimą į jutiminę informaciją, tarkime, vibraciją, lengviau perskaityti EEG, nei įsivaizduojamus judesius, pažymi jis. „Taktilinė stimuliacija veikia labai gerai.“ Tačiau tai tik pradžia ir Oveno darbas dar nepublikuotas. „Yra kai kokių pasiekimų,“ kol kas pasakė tik tiek.
Ovenas atsargus ne be priežasties, kadangi jo darbas susilaukia ir kritikų. Jie nerimauja, kad šių darbų nušvietimas suteikia klaidingą viltį šeimoms, besirūpinančioms žmonėmis, iš tikrųjų esančiais vegetatyvinėje būsenoje. Jie taip pat teigia, kad žmonės, su kuriais bendravo Ovenas, buvo neteisingai diagnozuoti ir iš tikrųjų buvo minimaliai sąmoningos būsenos (MCS). Tokie žmonės gali rodyti kintančius suvokimo ženklus, tokius kaip gebėjimas atsimerkti paprašius. Jei tai tiesa, tada bendravimui su jais minčių skaitytuvo nereikia, tiesiog geresnės diagnostikos, kad globėjai žinotų apie bendravimo galimybes.
Visgi Ovenas tvirtina, kad jo darbas parodo, jog apie 20% žmonių, klasifikuojamų kaip esančių vegetacinėje būsenoje, iš tiesų turi kokį nors sąmoningumą – ir kad jo naujausia EEG „minčių skaitytuvo“ versija padės juos surasti. EEG bendravimo įrenginiai jau egzistuoja žmonėms, kuriems yra klasikinis užrakinimo sindromas. Jie gali žiūrėti į ekrane pasirodančias raides ir pasirinkti jas protinio aktyvumo pagyvėjimu, fiksuojamu elektrodais.
O Austrijos kompanija g.tec sukūrė EEG įtaisą, naudojantį vibruojančias riešo plokšteles bendravimui su žmonėmis, turintiems bendravimo sunkumų. Jis pasirodė prekyboje Europoje praėjusių metų gale. Stiveno Lurezo (Steven Laureys) o iš Lježo universiteto Belgijoje vadovaujama grupė išbandė jį su žmonėmis su klasikiniu užrakinimo sindromu ir išsiaiškino, kad paprašius naudotojų suskaičiuoti, kiek kartų suburzgia apyrankė ant kiekvieno riešo, elektrodai smegenų aktyvumą fiksuoja aiškiau, ir su šiuo prietaisu visiškai užrakinti žmonės gali komunikuoti.
Nepaisydamas kritikų, Ovenas lieka optimistu: „Manau, galime siųsti žmones žmones su tam tikra EEG variacija. Galiausiai tai pasieksime.“
O kas, jeigu jie nori mirti?
Adrianas Ovenas nenaudojo komunikacijos metodų su užrakintais žmonėmis (žr. pagrindinį pasakojimą) pasiteirauti ar jie nori baigti savo gyvenimą. „Neturime [etinių] nuorodų, kaip su tokiais klausimais tvarkytis,“ sako jis. Tačiau dabar konsultuojasi su etikos specialistais, siekdamas sukurti pirmas elgesio tokiais atvejais nuorodas, kurios, jis tikisi, bus parengtos jau kitais metais.
Toks elgesys nebūtų laikomas eutanazija. Visiškai paralyžiuotų žmonių gyvybė palaikoma dirbtinėmis priemonėmis. Tai laikoma medicininiu gydymu ir bet kas protiškai įgalus gali jo atsisakyti. Gydymas jau dabar gali būti nutraukiamas, jei paciento artimieji mano, kad ligonis to norėtų.
Yra gerai nustatyti kieno nors proto sveikumo įvertinimo būdai – bet smegenų aktyvumo analizė netaikoma. „Tai lyg bandymas įvertinti sprendimų priėmimą pagal sutrumpintą 20 klausimų žaidimą,“ sako etikas Andrew Peterson iš Vakarų universiteto Londone, Kanadoje, padedantis rašyti instrukcijas.
Netgi su Oveno bendravimo metodais, tikėtina, liks neužtikrintumo. Bus atvejai, kai artimieji nesutiks su pacientu ar tarpusavyje dėl gydymo tęsimo. „Tai nebus medicinos problema, bet teisinė,“ sako Ovenas.
New Scientist № 3006
