M. Kundrotas. Baltokarpatija – ruoštis reikia jau šiandien

2025-ieji metai. Europos Sąjunga jau sudraskyta vidaus prieštaravimų. Vakarų Europos šalys grumiasi žūtbūtinėje kovoje su Islamo Kalifato jėgomis, jau kontroliuojančiomis didžiąją dalį Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Pirėnų ir Apeninų teritorijų. Karas vyksta dėl kiekvieno miesto, dėl kiekvieno kvartalo. Skandinavai susitelkė šiaurinėse teritorijose, didžiuosius miestus jau perėmė Kalifato pajėgos.

Jungtinėse Amerikos Valstijose – Antrasis pilietinis karas. Krikščioniški Pietūs – prieš liberaliąją Šiaurę. Dalį pietinių teritorijų susigrąžino Meksika. Šiaurės rankose – buvusios finansų imperijos likučiai ir galinga karinė technika, bet žymią dalį kariuomenės tenka nukreipti į savo didmiesčius, virtusius asocialumo ir banditizmo irštvomis. Karas kare.

Rusija – žymiai apkarpyta. Du trečdalius Sibiro prisijungė Kinija, tapusi didžiausia pasaulio politine ir ekonomine galybe. Kaukaze – islamiškas Imamatas. Atkurti imperijos savigarbą gali tik trumpas ir pergalingas karas. Jos žvilgsnis krypsta į Vakarus, link Baltijos. Griuvus Europos Sąjungai, vienintelė šalis, kuri išėjo iš jos sustiprėjusi – Lenkija, išlaikiusi daugmaž vieningą ir gausią tautinę, socialinę, kultūrinę ir politinę struktūrą. Ji ruošiasi žygiui į Rytus.

Rugpjūtį Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai pasirašo slaptą paktą. Pagal jį Estija ir Latvija priskirta Rusijos įtakos zonai, Baltarusija ir Ukraina pasidalinta abiejų imperijų, dėl Lietuvos derybos užsitęsia. Rusija reikalauja prieigos prie Karaliaučiaus srities. Pasispyriojusi Lenkija sutinka užleisti Rusijai Žemaitiją, dėl likusios Lietuvos deramasi toliau. Artėja karas. Lietuva jame – vieniša.

Diskutuotina, ar artimiausio dešimtmečio scenarijus klostysis būtent taip. Aišku, jog Europos Sąjunga – tokia, kokią ją matome šiandien – vargiai ištemps ilgiau dešimties, gal penkiolikos metų. Nėra garanto, jog išliks pagrindinis mūsų šiandienos saugiklis – NATO. JAV laukia rimti iššūkiai, ir kai ateis laikas juos spręsti – kažin, ar joms rūpės tokia pasaulio provincija, kaip Baltijos valstybės. Labai panašu, kad Lenkija pergyvens Europos Sąjungą dar sustiprėjusi. O gerokai apsilpusi Rusija dėl to bus dar piktesnė ir pavojingesnė.

Ruoštis artimiausios ateities iššūkiams mūsų regione tėra vienas būdas. Išliekant NATO – kol išliks pati NATO – jau šiandien integruotis Šiaurės ir Pietų kryptimis. Kurti politinę, karinę ir ekonominę sąjungą su artimos istorijos, kultūros ir geopolitinių interesų valstybėmis. Žinoma, ji neturėtų būti nei Europos, nei Eurazijos Sąjungų atitikmuo. Pagrindiniai principai joje turi būti nacionalinės valstybės suverenumas vidaus klausimais, klasikinė moralė ir tautiškumas. Jokios masinės migracijos, jokio supranacionalizmo, jokio neoliberalizmo nei marksizmo.

Ašis Talinas-Kijevas – sąlyginai pavadinkime ją Baltokarpatija – turi būti kažkas tarp NATO ir Europos Bendrijos iki Mastrichto sutarties. Bendra užsienio politika, bendros karinės pajėgos, bendra rinka – tiek, kiek ji būtų bendra tarpusavio susitarimais. Visi susitarimai – vienbalsiai.

Šiandien dar atviras klausimas dėl dviejų galimų šios ašies partnerių – Estijos ir Baltarusijos. Estija kol kas labiau artėja su Suomija, Baltarusija laviruoja tarp Vakarų bei Rusijos. Bet Baltarusija net šiandien jau mato, kuo pernelyg artima kaimynystė su Rusija baigėsi Ukrainai. O Suomijoje kyla prorusiškos jėgos, ir tai vargiai priimtina Estijai, kurioje net šiandien susikalbėti rusiškai – dar mažiau galimybių, nei su prancūzais – angliškai.

Norint atsilaikyti prieš Rytų ir Vakarų iššūkius, visoms penkioms regiono šalims teks vienytis. Laikui bėgant sąjunga gali plėstis, ir jau šiandien yra tokių ženklų.

Dėsninga, jog pirmeiviai šiame procese – šių šalių tautininkai. 2013 m. lietuvių, latvių ir estų tautininkai pasirašė Bauskės deklaraciją dėl siekio suvienyti savo šalis į vieną bloką, o 2014 m. lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir gruzinų tautininkai pasirašė sutartį dėl Baltijos – Juodosios jūros aljanso kūrimo. Kol kas aiškiai matyti dvi atskiros kryptys, bet artimiausioje ateityje abu kuriami blokai turės tapti vienu, pirmiausiai – patriotinių partijų lygiu.

Liberali, globalistinė žiniasklaida mūsų šalių tautininkus sieja su Kremliaus agentais – remdamiesi atskirais pavyzdžiais Vakaruose, kur kai kurios tautinės partijos eina su Kremliumi. Kremliaus šalininkai – priešingai, mūsų tautininkus vadina Briuselio ir Vašingtono agentais. Iš tiesų tautininkai – vienintelė jėga, kuri, būdama nuosaikiai provakarietiška, mato iššūkius tiek Vakaruose, tiek Rytuose, ir turi išskirtinę geopolitinę strategiją.

Ruošk roges vasarą, o ratus – žiemą, sako senolių išmintis. Už Baltokarpatiją, o jeigu įmanoma – ir už Baltokaukazą. Nelaukime, kol bus per vėlu.