Apie buvimo lauke naudą žino visi. Nereikia mokslinių tyrimų, kad pajustume teigiamą gryno oro ir gamtos poveikį mūsų kūnui ir jausmams. Vaikai ne išimtis. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur taip sureikšminami pasiekimai, informacijos gausa ir naujausios technologijos, vaikai patiria daugiau streso, nerimo, vienišumo jausmo. Didėjanti įvairiausių ugdymo įstaigų pasiūla rodo, kad tėvai mielai investuoja į savo atžalas ir džiaugiasi, nes savo vaikystėse tokių galimybių neturėdavo. Tačiau ar tikrai naudingas tik tas laikas, kurį vaikas praleidžia mokyklėlėse ar žaidimų aikštelėse, suaugusiems organizuojant ir prižiūrint vaiko veiklą?
O gal tas, kurį mažylis praleidžia sėdėdamas namuose pilnuose žaislų, ar laimėdamas virtualius kompiuterinių žaidimų apdovanojimus? Mes būdami vaikais tokių galimybių neturėjom, bet dabar dauguma vaikų nebeturi to, kas buvo vadinama vaikystės esme – laisvė, pačių sugalvoti žaidimai ir daug daug buvimo lauke.
Su vaikais gamtoje praleidžiu daug laiko ir pastebėjau, kad blogas oras daugiau nepatogumų sukelia ne vaikams, o suaugusiems. Išėję su vaikais į parką ar lauką dažnai pamirštame pasirūpinti tinkama apranga, neleidžiame vaikams ir sau atsipalaiduoti, pasinerti į tyrinėjimus ir atradimus prašymais nesušlapti, neišsipurvinti, nerinkti pagalių ir pan. Tiesa ta, kad natūralios medžiagos, ypač tos, kurias vaikas randa ir pats nusprendžia naudoti žaidimams, turi labai didelę įtaką jo vystymuisi. Šakų, akmenukų, smėlio ir kitų natūralių gamtos elementų paskirtis neapibrėžta, todėl neriboja nei vaiko fantazijos, nei galimybių. Natūralios gamtinės medžiagos leidžia vaikui pajusti ir suvokti pasaulį per jutimus. Džana Vait (Jan White) savo knygoje „Playing and learning outdoors“ rašo, kad tyrinėdami skirtingus daiktus, faktūras, spalvas, kvapus ir formas vaikai pirmiausia išsiaiškina esminius dalykus: „Kas tai ir ką šis daiktas daro?“, „Ką tai daro man ir kaip tai leidžia man jaustis?“, vėliau atsiranda klausimai: „Ką aš galiu daryti su tuo daiktu šioje aplinkoje?“ ir galiausiai: „Ką aš norėčiau, kad šis daiktas darytų ir kuo taptų?“. Kokį santykį su pasauliu kuria, ką jaučia ir kaip aplinką suvokia vaikas, kuris nuolat girdi: „Lazda nešvari – neimk. Akmuo sunkus – nekelk. Medis šlapias – nesiliesk išsitepsi.“?
Būdami gamtoje vaikai turi galimybę puoselėti savo fizinę ir emocinę sveikatą, suvokti savo kūno galimybes, lavinti vaizduotę bei kūrybiškumą, ugdyti loginį mąstymą ir tausoti gamtą. Leiskime jiems ir sau mėgautis buvimu drauge, atradimais, laisve. Išnaudokime galimybes, kurios nereikalauja didelių investicijų, bet suteikia didelę naudą.
Turiu džiaugsmo stebėti kaip vaikai jaučiasi turėdami galimybę kiekvieną dieną leisti gryname ore, laisvai judėti ir žaisti. Stebėti ir mokytis žaisdami jie gali bet kokiu oru, ne tik tada, kai šilta ir šviečia saulė. Kai lyja, jie tai daro netgi daug mieliau. Stebėjimas, kaip keičiasi miškas keičiantis metų laikams, kaip elgiasi miško gyventojai, noras paliesti, užuosti, ragauti, suteikia visapusišką ir gilų supratimą apie aplinką, kurioje mes gyvename. Eidami į kasdienius žygius, vaikai pasineria į nuotykius, ugdosi gebėjimus planuoti ir organizuoti. Įdomi veikla skatina bendrauti, lavina ir turtina kalbą. Tačiau darželinukams tai, kaip jie mokosi, yra ne mažiau svarbu nei tai, ką jie išmoksta. Natūraliai kylantis, neslopinamas vaiko susidomėjimas aplinka natūraliai virsta klausimais ir skatina ieškoti atsakymų. Gebėjimas kūrybiškai manipuliuoti daiktais, eksperimentuoti ir reflektuoti – štai tie „tinkami“ mokymosi įgūdžiai, kurie pravers pradėjus lankyti mokyklą.
Turtinga užsienio šalių (Anglijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių) patirtis rodo, kad ugdymas lauke (arba kitaip lauko pedagogika) gali būti puikiai pritaikoma prie nacionalinės švietimo sistemos ypatumų. Vaikai yra ruošiami mokyklai kaip to reikalauja šalies įstatymai. Ugdymas lauke toli gražu nereiškia, kad vaikai privalo lauke būti nuolatos. Ugdymo įstaigos pačios pasirenka, kiek, kur ir kaip būti gamtoje. Net buvimas lauke yra suvokiamas skirtingai priklausomai nuo vietovės: vieni turi galimybę naudotis laukinės ar bent natūralios gamtos teikiamais privalumais, kiti natūralią, ugdymo lauke koncepciją atitinkančią aplinką turi susikurti savo kieme.
Lauko pedagogikos integravimas į bendrą ugdymo sistemą, Lietuvoje galėtų duoti puikių vaisių: mūsų vaikai augtų saugioje aplinkoje, sveikesni, labiau pasitikintys savimi, gebantys bendradarbiauti ir spręsti problemas.
Visiškai sutinku, kad blogas oras vaikams netrukdo. Maniškiai labai mėgsta būti lauke, net jei ir lyja lietus. O jei dar yra kokios vaikų žaidimų aikštelės, tai jų išvis neina namo parvesti. Bet iš tiesų, tai gerai, kad jie mėgsta būti lauke, nes grynas oras jiems tikrai tik į naudą 🙂