Rugsėjo 22-ąją Lietuvoje ir Latvijoje minima Baltų vienybės diena. Ji tradiciškai minėta ir Jauniūnuose (Joniškio r.), Saulės mūšio vietoje. Nuo 1991 metų čia yra siekiama įamžinti šį istorinį įvykį, kurio svarba Lietuvai niekas neabejoja.
Lietuvos kultūros fondo ir Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto iniciatyva Seime buvo surengta daug diskusijų, kreipimųsi į Vyriausybę. 2013 m. spalio 9 d. surengtame forume, skirtame Saulės mūšio pergalės 777-mečiui, jo dalyviai (kultūros paveldu besirūpinantys organizacijų atstovai, politikai, valstybės veikėjai, mokslininkai ir menininkai) dar kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę, prašydami visokeriopai remti Saulės mūšio įamžinimą ir padėti išspręsti statybos užbaigimo finansavimą.
Saulės mūšio įamžinimui panaudota daugiau nei milijonas litų, atlikta apie 60 procentų objekto statybos svarbiausių darbų: parengtas projektas, suformuotos aikštės ir pylimai, požeminės komunikacijos, iškastas vandens telkinys, plytelėmis iškloti takai, kurie baigia užželti žole, stūkso žemių kalnai ir daugelis kitų nepabaigtų darbų. Statybos užbaigimui galėtų būti skiriamos Europos Sąjungos lėšos, tačiau tuo turėtų rūpintis ir Vyriausybės įgaliotos institucijos, o ne vien Joniškio rajono savivaldybė, nes tokios svarbos istorinis objektas yra ne vien savivaldybės, bet ir visos Lietuvos pasididžiavimo, o kartu ir rūpinimosi objektas. Ateityje tai galėtų būti ir didelis turistų traukos centras, esantis šalia Hansos kelio, pakeliui į Kryžių kalną, bei susibūrimų ir renginių vieta.
Ar visai Lietuvai svarbaus istorinio paminklo užbaigimas tebėra šios Vyriausybės prioritetas? Atsakymo laukia kultūrą ir istorinę atmintį gerbianti ir puoselėjanti visuomenė.
Keista, jog šiauliečiai nesupranta, jog remiantis kronika Saulės mūšis siejamas su Šiauliais, o ne su Jauniūnais. Mūšio baigtis žymima prie upelio, o ne prie duobės, kuriai škasti išvaistytas milijonas. Be to senasis kelias į Mežuotnę į mūšio vietą prie Mūšos žymi Pamūšį. Jauniūnai tik joniškiečių vieta minėjimi, o tokių yra daug.
Klodai,
tuomet nebuvo jokių Šiaulių.
Archeologė B. Salatkienė prieš dvi savaites ŠU universitete pasakė, kad Saulės mūšio vieta dar nenustatyta. Šiauliečiai tą istorinį mūšį gali minėti auksinio Šauliuko aikštėje, tik reikėtų nusiplauti narkomanų apdergtus suoliukus. Laikas gal sustoti ir ateiti į protą?
Saulės laikrodžio aikštė su Šaulio paminklu yra šiauliečių įrengta Saulės pergalės minėjimui, o kai sakoma, jog Saulės mūšio vieta dar nenustatyta, rodo tam tikrų suinteresuotumų poveikį ir atitinkmos pagarbos senajam baltų keliui nuo Šiaulių link Mežuotnės stoką. 2005 m. nustatytoje Saulės mūšio vietoje prie Mūšos Pamūšyje minėjimai ne be tų pačių suinteresuotumų buvo ignoruojami ir užgniaužti.
Ir ne tik apie Saulės mūšį reikia daugiau rašyti, bet ir apie Oršos. Baltų vienybės diena ypač svarbu dabar, kai Rusija tampa vis agresyvesnė…
Istoriniu prioritetu ir reikšme Didžioji pergalė Saulės mūšyje rugsėjo 22-oji diena minima Baltų vienybe, bet atmintinų dienų sąraše dera įtvirtinti – Saulės pergalės, Baltų vienybės diena. Ypatinga, jog šiame mūšyje nėra konkretaus priešo, – yra kova ir pergalė prieš viduramžių ekspansinę ideologiją, o tai minėjimuose nesupriešina su kaimyninėmis šalimis, yra gerų santykių laidas. Istorijoje nėra amžinų priešų, amžini tik laisvės idealai.
Amžinas yra pinigų paminklams deficitas. Mūšis tik tam ir reikalingas buvo, kad mūsų paminklų statybininkai turėtų ką veikti.
Sprendžiant iš istorinių šaltinių faktų ir jų 19 a. tyrinėjimo duomenų, nėra jokio mokslinio tikrumo, kad mūšis vyko Šiaulių apylinkėse ar net tiksliai Jauniūnų vietoje. Nežiūrint to ir į tai, kad vietos paieškos tyrinėjimai šiuolaikinio mokslo galimybių šviesoje nebuvo vykdyti, skiriami milijonai ir imamasi mūšio įamžinimo darbų Jauniūnuose. Kažkokie komerciniai interesai – tiesiog istorijos “prichvatizavimo” faktai. Dabar dar esant tokiai netikrai padėčiai dėl mūšio vietos vėl imama “klibinti” Vyriausybę, kad skirtų lėšų darbams užbaigti.
Taigi pirmausiai reiklinga skirti lėšų mūšio vietos paieškos tyrimams, kad turėtume kiek galima tikresnę istorija, kad didžiavimosi ja netemdytų jokie “prichvatizavimo” šešėliai, kad nebūtų menkinamas Mindaugo vaidmuo ir pan.
Daryti iš Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimo Soule pavadinimo žodį Saulė, tikrai yra labai mėgėjiška, kai yra žinoma, kad ši kronika yra rašyta senąja vokiečių kalba ir kad joje “S” yra “Z”, o ši rašymo tradicija yra patvirtinta kitais atvejais. Be to, tam faktui, kad mūšis vyko Šiaulių apylinkėse, prieštarautų ir rusų (Pskovo) šaltiniai, kuriuose nurodyta, kad mūšis vyko “na Kamne”. Kaip žinoma, 200 raitelių iš Pskovo taip pat dalyvavo mūšyje. Tad yra ieškotinas geografinis, kalbinis ryšys tarp “Soule” ir “na Kamne”.
Dėl mūšio vietos yra dar ir kitų neištirtų istorinių faktų. Tačiau nieko rimto tuo klausimu per 25 Nepriklausomybės metus nėra daryta.
Na koks skirtumas kur vyko mūšis. 20 – 30 km. ten ar ten. Svarbiausia tai , kad tai įvyko. Buvo perlaužtas kalavijuočių ordino stuburkaulis, buvo sumušti vokiečių valkatos . Valio!. Mūsų Valia.
Statykit paminklą šalia Kryžių kalno – bus linksma. Bartulis atbėks griauti.
Čia reikalas gali būti ne 20-30 km, o – 200 km.
Romantiškas pavadinimas „Saulė“ kilo nuo Eiliuotoje Livonijos kronikoje žemgalių tarme užrašyto Šiaulių pavadinimo „soule“. Šiauliai su tuo sieja pirmą miesto vardo paminėjimą, Pamūšis, nuo Saulės mūšio vietos prie Mūšos, garsėja kaip Saulės Pamūšis, kur 1995 m. Karaliaus Mindaugo kolegijai nustačius Saulės mūšio vieta buvo pradėta tvirtinti tai, ką labai akivaizdžiai apibendrino šviesaus atminimo rašytoja Birutė Lengvenienė eilėraštyje „Ir visi, kas prie SAULĖS“. Tai pasakojimas apie Dudžiosios pergalės kelią, kuris istorinių duomenų įvaizdžiais veda į Saulės mūšio laiką: „Vėl rugsėjis nudažė šermukšnį… / Mūšoje duburiai sunerimo! / Jie neleidžia užmiršt / Įsirėžusio brūkšnio / Nuo „KADAISE”, / nuo SAULĖS / Ligi mūsų dienų, / Ligi tavo ir mano likimų! // Kai savęs pažinimo pritrūksta, / Laiko tyruos praradus tvirtumą, / Užsimerk ir pajusk, / Kaip virš baltiško rūko, / Spinduliais apkraštuota, / Lietuvos praeitis / Užu teisę būt Lietuva grumias! // Mums tereikia tik būti teisingais / Susikaupt ir mintis išvaduoti, / Kad Pamūšio žemė / Atsidustų aidingai: / „Mindaugai! / Vismantai, / Viestartai! / Vykintai! / Skomantai! / Rušky ir Kinteni! / Tautvilai! / Eivydai! / Irgi Lengveni! / Ir visi, kas prie SAULĖS / Užu Lietuvą stojot, / Jūs tautos atminty nepradingot! // Tartum ašmenys žvilga tikrovė, / Praeitis jau į aitrį pavirtus… / Bet bandykim išgirst, / Kaip Mūšon įsibridęs / Įsiręžęs prieš srovę, / Linksmai nusižvengia, / SAULĖS MŪŠIO išvargintas žirgas! // Baltų mįslės į dabartį verias, / Skaitom ženklus Burniškių žynio, / ir išmokom girdėt, / Kaip į Pamūšio žarą / Baltų stygai suskambus, / Išsiilgę tiesos, / Renkas žodžiai, gelmes atrakinę! // Kai šermukšniuose degantis skaistis / Dabartim inkrustuos laiko rimtį, / Išdidžioj tiesoje / Prie KADAISE sugrįžę, / Skelbsim prigimtą teisę / Kaip SAVE SAVIMI pavadint“.
Visa tai, t.y. pavadinimo “soule” laikymas žodžiu “saulė”, žiemgališku žodžiu ir pan., yra gražūs išsigalvojimai, o istorija yra mokslas, taigi joje vykusiems įvykiams reikia kuo didesnio tikrumo. Akivaizdu, kad gyvenimas susidėjo ir susideda ne vien iš gyvenimo poetiniame pasaulyje. Jis yra ir tikras. Be to, mūšio istorinė reikšmė yra europinio masto įvykis.
Kronika yra parašyta eiliuota forma, tai gali būti, kad krašto ar upės, kur vyko mūšis, pavadinimas “soule” yra epitetas ar žodis su atmestu pradžios skiemeniu, trukdžiusiu eiliavimui. Tokiu atveju jis būtų priešdėlinės darybos vardažodžiu. Beje, čia priešdėlis, užrašytas kaip “so”, gali būti ir žiemgališkas “zo” – lietuviškai reiškiantis “už”. Visa tai yra būtina ištyrinėti dabartinių pirmiausiai visuomenės mokslų žinių kontekste. Nemanau, kad moksliškai atskleistas didesnis mūšio vietos ir jos vardo vietos tikrumas būtų mažiau poetiškas.