Rugsėjo 17 d., artėjančios Miškininkų dienos proga, Ukmergės miškų urėdijoje buvo pristatyta ką tik išleista knyga „Žaliasis slėpinys“, nuotraukomis ir meniniais tekstais pasakojanti apie šios urėdijos prižiūrimą neįkainojamą turtą – slėpiningus miškus, nusidriekusius nuo Vilniaus paribio Kernavės link, palei Nerį, Šventosios slėniais ligi pat Lėno. Jos autoriai – žinomas gamtos fotografas Jonas Danauskas ir jau kelis dešimtmečius su miškininkais draugaujanti žurnalistė Aldona Kvedarienė.
„Rašyti apie Ukmergės krašto miškus nebuvo darbas. Tai likimo dovanota malonė, nes čia – mano gimtinė, mano protėvių, senelių, tėvų žemė“, – vakar per pristatymą sakė Aldona Kvedarienė. Matyt todėl, kad knyga, ją jau perskaičiusiųjų žodžiais, parašyta širdimi, ji sudomina nuo pat pirmojo puslapio, atverdama Šventosios slėnio lobius, atradimų šviesa nutvieksdama Kernavės ir Čiobiškio pušynus, Siesarties baseino ir Bekupės lapuotinus, vedžiodama po Šešuolėlių girią, Taujėnų ir Užulėnio, Deltuvos ir Siesikų miškus. Skaitytojas kartu su „Žaliojo slėpinio“ autoriais pasileidžia Plėšikų keliu, pakyla į Žvalgų kalną, išgirsta gaudžiančius ąžuolus, įmerkia kojas Dumblio linmarkose, pamato varlės svogūnus, sužino, kur labai dygsta baravykai ir raudonviršiai…
Nors pagrindinis šios knygos personažas – ne žmogus, o miškas, joje nuolat girdėti eigulių, girininkų pasakojimai. „Mes, miškininkai, mišką matome kasdien. Atrodo, žinome kiekvieną jo kertelę, pažįstame kiekvieną medį, atrodo, miške mums nebeturėtų likti jokių paslapčių. Bet taip nėra. Miškas gyvena, todėl nuolat keičiasi. Todėl jame visada bus nepažintų, nepatirtų, neįmintų mįslių“, – sako Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.
Urėdas kviečia atidėti neatidėliojamus darbus ir leistis į mišką. Juk norint mišką pažinti, reikia jame būti.
