„Praeities tyrinėjimas manęs nevargina, aš jaučiuosi laimingas, dirbdamas šį darbą“, – teigia vienas žymiausių Lietuvos istorikų prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius, kuriam rugsėjo 6 d. sukako 85-eri. Sveikinant mokslininką, gausios mokslinės literatūros autorių, recenzentą, redaktorių, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta virtuali paroda „Visa istorija yra gyvenimas“. Tokiu pavadinimu 2009 m. buvo išleista ir istoriko Aurimo Švedo pokalbių su E. Gudavičiumi knyga.
Virtualioje parodoje siūloma susipažinti su E. Gudavičiaus biografija, apžiūrėti šiai ekspozicijai atrinktus leidinius. Vargu ar įmanoma išvardyti visas profesoriaus tyrimo kryptis, nes vien jo darbų bibliografijoje – per 900 pozicijų. Šie darbai – žmogaus, išsiskiriančio ypatinga erudicija bei istoriko profesijos išmanymu, ilgametės veiklos rezultatas.
„Visų leidinių, kuriuose yra mokslininko įnašas, neįmanoma išeksponuoti. Tad parodos lankytojai gali pasinaudoti bibliografinėmis nuorodomis ir spaudinius gauti bibliotekoje“, – sako parodos rengėja, Nacionalinės bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Janina Stankevičienė.
Eduardas Gudavičius – vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų, buvo daugelio leidinių redkolegijų narys, recenzentas, mokslinis konsultantas, disertacijų vadovas. Gimė 1929 m. rugsėjo 6 d. Kaune. 1953 m. baigė Kauno politechnikos institutą (dab. Technologijos universitetas) ir įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1958 m., gavęs pasiūlymą dirbti Skaičiavimo mašinų gamykloje, persikėlė į sostinę. Į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti istorijos E. Gudavičius įstojo dirbdamas cecho viršininku. 1968 m. baigė studijas Universitete ir jau 1971 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos Statute“. 1974 m. pradėjo dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute. Nuo 1975 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1989 m. apgynė habilitacinį darbą „Lietuva Pabaltijo tautų kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją XIII amžiuje“. 1991 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1995 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, o 2000 m. – tikruoju nariu. 1999 m. išrinktas Rusijos humanitarinių mokslų akademijos Sankt Peterburge nariu.
