Rugsėjo 7 d. 19 val. VU Botanikos sode vyks dešimtasis, kulminacinis Kairėnų vasaros festivalio koncertas. Jame pasirodys talentingasis atlikėjas Domantas Razauskas – žmogus, kurio nerasite šmėžuojančio televizijos ekranuose, neišgirsite grojančio populiariosiose radijo stotyse, tačiau jis yra puikiai žinomas ir pažįstamas dainuojamosios poezijos mėgėjų tarpe.
Kaskart skirtingus pasirodymus rengiantis atlikėjas teigia, kad kiekvienas išėjimas į sceną jam yra unikalus, ir jo tikslas yra bent valandai ar dviem, kol trunka koncertas, persikelti į erdvę, kurioje nėra rūpesčių, vargų, pykčio, pagiežos ir pavydo, asmeninių gyvenimų, netekčių. Tik gyvybė.Kairėnų vasaros festivalyje antrą kartą pasirodantis Domantas Razauskas žada surengti įspūdingą pasirodymą ir paruošti kupiną gerų emocijų uždarymo vakarą su „Rudens muzika“.
Daugiau informacijos apie koncertą rasite čia.
Dainų autorių ir atlikėją, poetą, gitaristą, kompozitorių Domantą Razauską kalbina Karolis Rakauskas.
K.R.: Baigėsi vasara, prasidėjo naujas metų laikas – ruduo. Kokius lūkesčius tikitės įgyvendinti šį sezoną?
D.R.: Užbaigti albumo darbus, repetuoti su atsinaujinusia grupe, pasiruošti koncertų turui. Taip pat toliau viliuosi tęsti savo savaitines muzikos apžvalgas Bernardinuose. Man tai labai patinka.
K.R.: Neretai žmonės rudenį laiko niūriu, kur Jūs šį metų laiką ieškote įkvėpimo?
D.R.: Atvirkščiai. Tai ne aš ieškau įkvėpimo. Tai jis mane suradęs daro, ką nori. Ir tai nepriklauso nuo metų laikų.
K.R.: Scenoje spinduliuojate pasitikėjimu savimi ir gera nuotaika, kas yra Jūsų energijos šaltinis?
D.R.: Kai užlipu ant scenos, prasideda sapnas. Kai nulipu – sapnas baigiasi. Man sunku paaiškinti, kas vyksta tame sapne, nes tai neturi nieko bendro su ta realybe, į kurią sugrįžtu nulipęs nuo scenos beigi su žodžiais, kuriais galėčiau bandyti jums ką nors paaiškinti. Antra vertus, gali būti, jog yra kaip tik atvirkščiai: sapnas yra būtent tai, ką dabar darau ir tos kelios retos akimirkos ant scenos – nubudimo akimirkos.
K.R.: Jūs ir gitara rodos neišskiriamas duetas, bet ar būna dienų, kai į šį instrumentą pažvelgti net nesinori?
D.R.: Būna. Aš ir gitara – pora, kuri vertina liberalius santykius. Leidžiam vienas kitam pailsėti, nekvaršinam galvos ir susitinkam tik tada, kai ateina laikas intymiems santykiams. Dar daugiau – ji man leidžia turėti daugiau, nei vien ją. Turiu turiu iš ko rinktis, kai nusibosta.
K.R.: Koncertuojate daugiau negu dešimtmetį, kuris laikotarpis Jūsų muzikinėje karjeroje buvo įsimintiniausias?
D.R.: Ne, rimtai, norėčiau pažiūrėti į akis Jums, kuris užduoda šį klausimą! Tai nuostabus klausimas, senokai laukiau, kol kas nors man jį užduos.
Ketvirtasis laikotarpis man įsiminė labiausiai. Kai užsimerkiu visada regiu ketvirtąjį laikotarpį. Trečias taip pat buvo neblogas, bet neįsiminė taip stipriai kaip ketvirtasis. O ką jau kalbėti apie kokį nors absurdišką penktąjį laikotarpį… Fu. Todėl… Sakyčiau ketvirtasis. Be abejo taip.
K.R.: Kartu su Sauliumi Petreikiu ant scenos grįžtate po ilgo laiko tarpo, kas judu suveda vėl ir vėl?
D.R.: Mes mus suvedame vėl ir vėl.
K.R.: Rugsėjo 11d. koncertuosite festivalio „Senamiesčio Žiogas“ uždarymo renginyje, ką galite pažadėti atėjusiems Jūsų pasiklausyti?
D.R.: Nieko negaliu pažadėti. Žada tie, kurie kelia minimalias algas, šaudosi, taiso kelius. Aš nežadu. Visai gali būti, kad jums nepatiks. Jūs sušalsite. Jums norėsis greičiau grįžti namo. Visai gali būti, kad mes siaubingai nusigrosime, kad nederės instrumentai, o garsas bus tiesiog siaubingas. Ir štai tada, tą akimirką aš būsiu ypač ramus, nes nieko jums nepažadėjau.
