Pro memoria Juozui Prapiesčiui (1947-2013)
Prieš metus mirė Juozas Prapiestis, pogrindžio kultūros žmogus, žygeivis, literatas, savilaidos žurnalo „Pastogė“ redaktorius (kartu su Gina Vosyliūte ir Algirdu Patacku). Turėjo subtilų stiliaus jausmą, rašė prozą ir eilėraščius – mat tarp „pastogininkų“ galiojo nerašyta taisyklė nesispausdinti sovietinėje spaudoje, tad liko nežinomas platesniam ratui skaitytojų. Tik 1982m. išeivių „Aiduose“, redaguojamuose Juozo Girniaus, buvo išspausdinta keliolika „Pastogės“ autorių eilėraščių – aišku, slapyvardžiais.
Naujaisiais laikais išėjo Juozo Prapiesčio knygelė apie savo sodžių „Pasaulė prasdeda sodzun“, parašyta jautria dzūkuojančia gaida, su įsimenančiais reljefiškais personažais, gamtos aprašymais, dramatiškų pokario laikų intarpais. Šis mažas šedevras taip ir liko nepastebėtas sostinės literatūrinės virtuvės „gurmanų“, tačiau vertinantys gyvastingą žodį, tikrą, lietuvišką tradiciją, tęstinę giliesiems prozos meistrams – Vaižgantui, Vaičiulaičiui ir kitiems, galėjo įsitikinti, kad šaknis tebegyva ir duoda vaisių. Dar viena sritis, kur Juozas Prapiestis stovi pirmose gretose – tai pokario kovų analizė, parašyta sodria kalba, neapsiribojanti faktografija, bet einanti gilyn, į reiškinio esmę. Tai – studija „Pūščios slėpiniai, arba uždraustojo laiko beieškant“, parašyta išmanančio reikalą žmogaus (Juozas Prapiestis ilgą laiką dirbo t.v. „Antrajame departamente“ analitiku). Gyva, ne kanceliarine kalba, parašyta studija atskleidžia gal juodžiausią okupantų tikslą – ne tiek sunaikinti partizanus fiziškai, kiek sunaikinti atmintį apie juos, apversti aukštyn kojomis, kad vyrai ir jaunuoliai, aukoję gyvybes už tautą, būtų atmenami kaip jos naikintojai, o žudikai okupantai – kaip gelbėtojai. Deja, tai iš dalies pavyko, tam nemažai pasitarnavo taip ir neįvykdyta liustracija, ir tik tokio lygio kūriniuose, kaip „Pūščios slėpiniai“, galima rasti tiesą. Tačiau ir šis kūrinys buvo išspausdintas tik mažai prieinamame „Naujajame Židinyje“.
Štai ką rašė Algirdas Patackas apie „Pūščios slėpinius“:
…pokario Lietuvos simbolis, kuris jau mūsų savimonėje stovi šalia ar netgi vietoj Rūpintojėlio – tai partizanas, kritęs girių Lietuvos karys, užlaužtomis kaip Kristaus rankomis kybąs ne ant kryžiaus, bet ant statinių tvoros, nusvirusia, kruvina kaip Kristaus galva…
Ir kankinantis klausimas – kodėl partizaninio karo epopėja, kuriai pagal dramatinę įtampą ir moralinius iššūkius nėra lygių Lietuvos istorijoje – kodėl ji nesusilaukia tinkamo tam mastui ir gelmei kūrinio – knygos, filmo, paveikslo… Tokio, kuris įsmigtų į širdį, į lietuviškąją pasąmonę amžinai, visiems laikams, ir taptų tautos likiminiu mitu? Kas kliudo, kas neleidžia…? Iki šiol galėjome aiškinti, kad neleido okupantas, jo ginklas – cenzūra, bet juk jau daugiau kaip dvidešimt metų – o tai jau ištisa karta – gyvename nepriklausomą gyvenimą, Nepriklausomoje Lietuvoje, galime rašyti ir kurti ką norime ir kaip norime… Bet jei ištisa karta griežtai kalbant, nedavė nieko, su viena kita išimtimi, tai kur slypi šaknys, kur priežastis…?
Grįžkime prie išniekinto, ant statinių tvoros pakabinto partizano, naujųjų laikų Golgotos. Mūsų žmonių šitie vaizdai jau nešokiruoja, bet Vakarų civilizacijos žmonėms šita nuotrauka palieka neišdildomą vaizdinį randą. Vienas karys-veteranas prisipažino, kad jam yra tekę matyti ir šiurpesnių vaizdų, bet niekur šalia mirties nebuvo patyčios iš kritusio priešo ar šiaip negyvėlio – šitos satanistinės grimasos akivaizdoje mirties, kuri yra vartai į rimtį ir amžinybę. Kokia žmogiškoji būtybė, kuri, be abejo, irgi turėjo sielą, į kokią pragaro gelmę ji turėjo būti kritusi, kad jai į galvą ateitų mintis šitai sugalvoti ir padaryti… Juk tai ne spontaniškas veiksmas, pasąmoningas, padiktuotas kovos ir keršto įkarščio, o sąmoninga, su išmone veika, atlikta su savotiška, netgi kūrybiška režisūra.
Kažkur čia ir slypi atsakymas, kodėl neturime kūrinio, tolygaus pokario Apokalipsei – tiesiog šitai dar netelpa mūsų galvose bei sielose, nepajėgiančiose atlaikyti jas užgriuvusių eschatologinių košmarų. Pernelyg didelis perkrytis yra tarp anos Lietuvos, kurią galime matyti prieškarinėse Vytauto Augustino nuotraukose – su plaukiančiais vasaros debesimis, beržų šešėliais, romios šviesos nutviekstą – ir tarp netrukus ištikusio pragaro. Todėl „karas po karo“, „nežinomas karas“, ar kaip jis dar ten vadinamas, išties dar tebėra mums šia prasme nežinomas.
Tai nebuvo vien karas – karų Lietuvos istorijoje būta daug. Mus užgriuvo ne šiaip priešas, o pati pragaro dvasia. Jis atėjo ne vien iš išorės, jis tūnojo ir, atėjus laikui, suriaumojo mūsų viduje, mūsų sielose, mūsų patamsiuose. Mūsų. Visų.
Kaip ir dera naujųjų laikų Apokalipsei, šalia ypatingos, šventos, aukščiausios prabos heroikos, vertos palyginimo su pirmųjų krikščionybės amžių hagiografiniais aprašais, šalia šito buvo ir klestėjo žmogaus sielos pelėsiai ir kruvinos rūdys. Ir todėl dar nelaikas gimti Patmos salos regėjimui, dar turbūt negimė tas, kuris įstengs, kuriam bus duota visa tai aprašyti ir įbūtinti.
Tačiau prie šito nuskaidrėjimo reikia artėti, siekti jo palaipsniui. Tai jau vyksta, tam pasitarnaus ir Juozo Prapiesčio “Pūščios slėpiniai”, kur jau aprašoma ne vien fizinė kova, bet leidžiamasi į žmogaus sielos patamsių analizę, į klastos ir išdavystės anatomiją – skrupulingai, neteisinant, bet ir nesmerkiant. Veiksmo vieta – Dzūkijos užkampis, „pūsčia“, uždaras pasaulis, autoriaus gimtinė. Tur būt pirmą kartą rašiniuose apie pokarį imamasi analizės (Juozas Prapiestis yra buvęs II-jo departamento analitikas) – kas gi vyko, koks buvo pagrindinis okupanto tikslas? Analizė duoda netikėtą atsakymą. Pasirodo, pagrindiniu tikslu buvo ne fizinis partizanų sunaikinimas, ką buvo galima greit pasiekti, turint tokią jėgos persvarą. Pagrindinis tikslas buvo pasiekti, kad partizanas, tėvynės ir jos žmonių gynėjas, būtų laikomas, būtų paverstas žmonių galvose savo antipodu – plėšiku, banditu, ne ką geresniu už okupantą. Ir tai pavyko, ką matome internete, kai supratę, kad liks nenubausti, stribai ir jų gaivalai pakėlė galvas – skaitome komentaruose, kad ir tie, ir tie – tokie patys… Autorius prisipažįsta, kad ir jis buvo šios klastos paveiktas ir sujauktas, kol nesusipažino su dokumentais, iki tol neprieinamais, kurie ir atskleidė šią šėtonišką užmačią.
„Gal viskas bus mums aiškiau, kai aiškiai nubrėšim skirties ribą tarp partizano ir bandito, kurį dabar žinom kaip vadinti. Tai vidaus agentas-smogikas. Ir buvo jų ne vienas ir ne du. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai okupantai manipuliavo žmonių likimais ir naudojosi jų silpnybėmis. Patriotinės idėjos subliūkšdavo kai žmogų užgriūdavo milžiniškas spaudimas sunaikinti jo artimuosius. Kiti gal būt pasiryžtų žūti patys, bet leisti sunaikinti vaikus – jokiam žmogui nepakeliama. Tokia tad yra virsmo iš partizano į banditą kaina. Galime kaltinti, galime teisinti, bet žinoti – privalome […] Manau, kad būtų beviltiška kalbėti apie partizanus, jeigu vaikystėje nebūčiau jutęs greta dar pulsuojančios pasipriešinimo dvasios, negirdėjęs liudininkų žodžių ir mįslingų nutylėjimų. Gal iš tikro reikia gero pusamžio, kad viskas susidėtų į savas vietas, kad praregėtum, įtikėtum ir galų gale surastum paslėptą raktą nuo durų, pro kurias mums buvo uždrausta žengti. Pro uždrausto laiko duris“ (Juozas Prapiestis).
Kruopščiai, detalė po detalės, dokumentais ir literatūrinėmis priemonėmis atskleidžiama juodasis pokario sapnas, moralinis klaikas, kai vyras įdavinėja ir išduoda žmoną, o kunigas – išpažinties paslaptį, kai tarsi pats pragaro kunigaikštis užvaldo žmonių sąžines ir likimus. Analizė juo tikslesnė, nes įvykiai vyko uždaroje erdvėje, kur visi vienas kitą pažįsta ar netgi giminiuojasi, o tai, kas vyko šiame Lietuvos kampelyje, tinka ir visai Lietuvai – tuo šis rašinys skiriasi nuo aibės kitų, čia slypi jo vertė.
Tada pareisime iš pūščios
Į duona kvepiančius laukus,
Ir naktimis vaikai nekrūpčios,
O tavo miegas bus ramus
Taip pat „Naujajame Židinyje“ buvo išspausdinta apybraiža „Gyvenimas zonoje“, kurioje ieškantys jaunosios kartos atstovai gali rasti atsakymą, kas gi buvo tie paslaptingi šeštojo-septintojo XXa. dešimtmečių žygeiviai, kokia dvasia juos vedė, ir kodėl jiems nieko negalėjo padaryti visas represinis aparatas. Čia „Zona“ – vykęs sovietinės tikrovės pavadinimas. Deja, „Zona“ jos metraštininkui keršijo skaudžiai – Černobylis, į kurį Juozas buvo išvežtas, netrukus palaužė jo sveikatą.
Apmaudu, kad nėra išleista bent kukli Juozo Prapiesčio kūrybos rinktinė, ir apskritai nesuprantama yra vangi pozicija LGGRT centro, kuris yra prisižadėjęs tai padaryti.
Prisimename mūsų Juozuką, jo begalinį kuklumą, drovią šypseną, tikrą gimtojo Gerdašių sodžiaus, to jotvingių-dzūkų užkampio, vaiką, savo gyvenimu ir kūryba neišdavusio ir neparsidavusio. Prisimename, bet neatsisveikiname – tokie žmonės, jų sielos atspindžiai švies mums, bendraamžiams ir bendražygiams, iki pat didžiojo ir paskutiniojo gyvenimo virsmo.
Bičiuliai
Literatūra:
Str. „Pastogės poetai“, Aidai, 1982 Nr.3 (gegužė, birželis)
J.Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant, www.Alkas.lt, 1 d., 2 d., 3 d., 4 d., 5 d.
Juozas Prapiestis, Pasaulė prasdeda sodzun, N. Židinys-Aidai, 1997 Nr. 5-6
Juozas Prapiestis, Gyvenimas zonoje, N.Židinys-Aidai, 2012 Nr.2,3
Juozas Prapiestis, Pūsčios slėpiniai, arba uždrausto laiko beieškant, N. Židinys-Aidai, 2011 Nr.1,2,3
Kultūros barai, 2014 nr. 7-8
