Rugpjūčio 20 d. 18.30 val. Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje, įsikūrusioje šalia Molėtų astronomijos observatorijos (Kulionių k., Molėtų r.), įvyks tapytojo Virginijaus Kašinsko parodos „Protėvių kelias“ atidarymas.
Šioje parodoje pristatomi lietuvių mitologijai skirti paveikslai. Dailininko teigimu, sąmoningas gilinimasis į protėvių dvasinį paveldą mums atveria gelmes, iš kurių iškyla nuostabūs senieji tautos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros klodai, kurie mus įgalina pajausti glaudų žmogaus ir gamtos sambūvį, leidžia geriau suvokti mūsų dabartį ir teikia jėgų žengiant į ateitį.
„Tikiu, kad dažnas susimąstome apie savo vietą ir prasmę šiame pasaulyje, apie kraštą, kuriame mums buvo lemta gimti. Manau, kad kiekvienam būtina stengtis suvokti savo Tautą, kurioje gimėme, jos kultūrą, perimti senolių ir tėvų dvasinę patirtį, papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms,“ – sako V. Kašinskas.
„Parodos pavadinimas „Protėvių kelias“ nėra tik meninė metafora, tai talpus dvasinis įvaizdis kalbantis apie laiko rato ir mūsų gyvenimo kelio ciklą, – sako šios parodos rengėjas etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. – „Protėvių kelias“ – tai dvasinis kelias, kuomet tarsi nuo Saulės nutviekstos dieviškos viršūkalnės išžvalgęs neaprėpiamus akiračius imi leistis į rūkais apgaubtą tėviškės slėnį“.
Pasak J. Vaiškūno, mūsų krašte, kaip ir senovės Indijos vedų tradicijoje, buvo įvardijamos dvi laiko rato ir dvasinio kelio kryptys, kurios atitiko du metinio Saulės kelio periodus.
„Kiekvienų metų pirmasis pusmetis, kuomet Saulės kelias krypsta aukštyn – į šviesą, vedų raštuose vadinamas Devayana „dievų keliu“, o antrasis, Saulės keliui leidžiantis žemyn – į tamsą, – Pitrayana „protėvių keliu“. Indų tradicijoje „dievų“ ir „protėvių keliai“ – tai kartu ir dvi pomirtinio sielos likimo galimybės: „dievų kelias“ veda į Nušvitimą, o „protėvių kelias“ – tai kelias į vėlių pasaulį ir po to į kitą įsikūnijimą.
Mūsų papročiuose „dievų kelio“ pradžia atitinka Kalėdų šventę, o Rasos (Joninės) atveria vartus į „protėvių kelią“. Tad, šia paroda kviečiame jau atsisveikinti su vasara ir trokštame paskatinti Jus eiti protėvių dvasinio pažinimo paieškų kryptimi,“ – sako parodos rengėjas etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.
Paroda „Protėvių kelias“ bus jau trečioji šių metų paroda Etnografinėje sodyboje. Pavasarį čia buvo eksponuojama Dalios Stalauskienės nepakartojamų tapybos ant stiklo darbų paroda „Laiko ataudai“, vėliau ją pakeitė Ritos Balkutės nuotraukų paroda „Raganos, burtininkai, žmonės blogomis akimis“. O šiuo metus sodyboje taip pat galima pamatyti Martynos Kašinskaitės iliustracijų parodą „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.
„Kiekvienam būtina stengtis suvokti savo Tautą, kurioje gimėme, jos kultūrą, perimti senolių ir tėvų dvasinę patirtį, papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms“. Dailininkas teisus. Turime saugoti visa tai, jei nenorime išnykti tautų lydymo katile, galutinai prarasti savo valstybę, teritoriją ir kalbą.
Brangieji, nežinau kas kūrė šį reklaminį plakatą, bet neišvengė gramatinių klaidų. Žodyje “tapybos” nėra “p” raidės…:) Su didžia pagarba V.Kašinskui, J.Vaiškūnui ir visiems tikriems lietuviams.
Tas paveikslas šitame plakate – pagoniškai stulbinantis.
Net neįtikėtina, kad Lietuvoje esa toks stiprus pagoniškas dailininkas.
—————————————————————————-
Krikštu apsėstąjam Čiurlioniui su savo “Rekviem” ir “Reksais” prieš Kašinską – slėptis !
Ar nebūtų galimybės išvysti šią parodą virtualioje erdvėje?
Nežinodami praeities nesukursime ateities. Dailininko V.Kašinsko paveiksluose slypi gyli mintis ir išmintis, jų negalima peržiūrėti prabėgomis – reikia įsigilinti, pajausti protėvių dvasią, praeiti jų pramintu keliu, kad taptume stipresni, tvirtesni kaip tauta, kad sužydėtume vienybėje.
Panašiai taip Saulę piešė Van gogas. Tai reiškia aplamai didelę dvasinę įtampą, praeities skausmą, tragizmą… ?
——-
Tačiau, Ugnį ir Žalčius globoja nuotaikingos merginos – tai jau gerai, geras ženklas.
Apėjau parodą kartu su žmona ir abiem labai patiko. Paveiksluose glūdi mūsų istorijos ir priešistorės gelmė. Jautrumas, švelnumas, unikalus žaismas spalvomis. Kartu sutikome daug pažįstamų: pasikalbėjome, pabendravome. Parodą gražiai pristatė Jonas vaiškūnas, taip pat Molėtų kraštotyros muziejaus direktorė. Pats autorius aiškino kiekvieno paveikslo atsiradimo istoriją, kalbėjo apie etnotapybos svarbą kultūroje. Kalbant apie ją, V. Kašinskas pacitavo situaciją, kurioje buvo atsidūrusi Anglija II pasaulinio karo metu, kuomet Vinstonas Čerčilis, paklaustas apie Anglijos kultūros padėties stovį karo metu, atsakė maždaug taip: “Jeigu prarasime kultūrą, tai neturėsime dėl ko kariauti, neturėsime tada ką ginti, nes neliks tėvynės.” Taigi…
Didelė netektis, kad nedemonstruojamas p. Kašinsko monumentalus paveikslas “Jonas Paulius II lietuvoje”, ilgą laiką buvęs Kauno arkikatedros altoriuje, pašventintas kardinolo ir a. a. šv. Jono Pauliaus II sekretoriaus Stanislavo Dzivišo. Tai buvo labai talentingas darbas, šviesus ir įkvepiantis, kažkodėl dingęs iš arkikatedros be jokių paaiškinimų. gal autorius galėtų ką nors atskleisti apie šį nuostabų kūrinį? Jame buvo tiek krikščioniško jausmo, tiek artumo mirusiam popiežiui, kad nevertėtų nutylėti kūrėjo minčių ir išgyvenimų dėl šio darbo. Kur jis dabar? Kokie buvo tokio įkvėpto ir monumentalaus darbo motyvai? Parašykite, gerb. Kašinskai, laukiu ne tik aš, bet ir daugelis Jūsų gerbėjų.
Matyt buvo nupieštas su greitai blunkančiais dažais. Kad lgai netektų krikščionims džiaugtis, o pagonims – keiktis.
Ačiū.
CHA
Nepagarbu taip mėtytis žodžiais… Beje, klausimas adresuotas p. Kašinskui.
Taigi Amelyte už panašų klausimą jau buvai ištrinta 🙂
Ką čia trinti, tegul Kabašinskas paaiškina, kur nukišo savo paveikslą. genialus tapytojas, o tyli kaip pokario partizanas. Juk niekas dėl to į Sibirą neišveš. beje, garbingas vyras į moterų (tegul ir kvailus) klausimus atsako rimtai. Tai ko čia tokia tyla?
Beje, ponas Kabašinkai, ar ne Jūsų tapytos Kryžiaus kelio stotys kabo Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Kaune, kurias užsakė dar a.a. kun. R. Mikutavičius? Jei klystu, pataisykite.
Bet piemeniškai tylėti ir vaizduoti “kas moka, tam piešiu” yra nepagirtina. Jei nesulauksiu Jūsų atsakymo, kreipsiuosi skaitomesnėje erdvėje.