2014 metų vasarą pasibaigė ketverių metų projektas „Kristijonas Donelaitis ir Rytų Prūsijos palikimas“, kuris buvo rengiamas atsižvelgiant į dr. Napalio Kitkausko ir Stepono Lukoševičiaus į Valstybinę minėjimo programą įrašytus darbus: 1) sutvarkyti muziejaus – Tolminkiemio bažnyčios ir klebonijos – aplinką: atsodinti augmeniją bei atnaujinti muziejaus teritoriją juosiantį aptvarą; 2) sutvarkyti Poeto gimtinėje Lazdynėliuose paminklinio akmens aplinką ir ąžuolyne atsodinti sunykusius medelius.
Ekspedicijos organizatoriaus alytiškio Tomo Sutkaičio vedami dviratininkai per keturias vasaras (2011–2014 m.) aplankė didžiąją dalį dabartinio Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašto. Žygiai apėmė ne tik objektų lankymą, bet ir aplinkos tvarkymo darbus Kristijono Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose (dab. Вишневка), kuriuose stovi memorialinis akmuo, pažymintis garsiojo poeto kadaise mindytus takus. Taip pat dviratininkai intensyviai skleidė žinią apie Donelaitį vietiniams gyventojams, lankė muziejus, vietines mokyklas. Vakarais buvo organizuojami Donelaičio kūrinių skaitymai ir platesnis žygeivių supažindinimas su Donelaičio asmenybe, jo epocha ir Rytprūsių istoriniu likimu. Keliuose žygiuose dviratininkus lydėjo patyrę šio krašto žinovai, – gidai Norbertas Stankevičius ir Birutė Luškevičienė, – kurie padėjo geriau suprasti šio liūdną likimą mačiusio krašto paveldą.
O kurgi prūsiškas palikimas, menantis senesnę krašto istoriją, negu 1945 metai? Tokį klausimą gali užduoti bet koks, šiek tiek krašto istorija besidomintis smalsuolis. Tas pas pastabus keliautojas, kirtęs sieną, nustebs pamatęs, kad senovės čia beveik nelikę, o rytoj neliks nieko. „Rytoj“, žinoma, čia pasakyta hipotetiškai, nes kiekvieno akys mato kitaip. Kažkam tai – jau žlugęs kraštas, kažkam – viltis rusena. O ką bandyti saugoti? Kas gali būti prisiminta ir įprasminta, kad nepranyktų niekas, kaip kad išnyko gimtasis Kristijono Donelaičio Lazdynėlių kaimas. 1945 m. Potsdamo konferencijoje Rytų Prūsija buvo padalinta. 1946 m. balandį kraštas gavo Kaliningrado pavadinimą. Šiandien tai – Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis (39-as regionas). Jame susipina dabartinė rusiškoji pasaulėžiūra ir senoji, dar gyvenanti žmonių galvose, senuose mūruose… Pastraipos pradžioje iškeltą klausimą sau uždavinėjo dažnas žygeivis, matydamas, jog tas palikimas tėra griuvėsiai, kurie niekada neatgaus senosios didybės. Ją minės tik senosios archyvinės fotografijos, kurios atveria įstabų praeities grožį.
Keturis metus trukę žygiai keliautojams sukėlė daug minčių ir šiokios tokios vilties, jog padėtis Donelaičio gimtajame krašte po truputi taisosi, gyventojų požiūris tampa vis palankesnis ir draugiškesnis krašto, kuris dabar yra jų namai, praeičiai.
Išskirtinai portalui „Alkas.lt“ trumpa 2011–2014 metų žygių dalyvių fotogalerija:
![2014 m. ekspedicijos \"K.Donelaitis ir Rytų Prūsijos palikimas\" atmintinės viršelis](https://alkas.lt/wp-content/gallery/kristijonas-donelaitis-ir-rytu-prusijos-palikimas-2011-2014/donelaitis.jpg "2014 m. ekspedicijos \\"K.Donelaitis ir Rytų Prūsijos palikimas\\" atmintinės viršelis")
Rašau kaip žygio dalyvis. Labai trumpas, bet bendras nuotaikas atspindintis straipsnis. Tos nuotaikos tai beviltiškos padėties išlaikant paminklus bei gyventojų požiūrio į tą paveldą nuotaikos. Buvusio krašto bet kokia vertybė jiems nebe vertybė. Ją stengiamasi nuslėpti, apeiti, užglaistyti sava nauja atėjūnų istorija.
Daugiausia visgi problemų sukėlė pačių diplomatinių atstovybių požiūris į žygį, jo tikslą, nepripažįstant jo. Taip pat labai “padėjo” tūlas mažo kalibro gaidelis Algirdas- lietuvybės puoselėtojas Karaliaučiuj, kabutėse, prišnekėjęs ministerijoms nebūtų dalykų. “Ačiū tau”. Jeigu taip bus ir toliau, patekt į tą kraštą bus vis sunkiau ir sunkiau.