D. Stancikas. Žaidimai su Konstitucija, arba Geriau žinanti liaudis

Neseniai Prezidentės priesaiką priėmęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas ne kartą pažeidė Konstituciją ir Teisėjų etikos kodeksą.

Teisėjų etikos kodeksas nusako 10 taisyklių, kurios leistų teisėjui išlikti teisingam ir nešališkam. Tarp jų yra ir tokios: „neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo priimant sprendimus ir nereikšti išankstinės nuomonės nagrinėjamos bylos klausimais; vengti viešų pasisakymų, leidžiančių nuspėti nagrinėjamos bylos baigtį; konfliktinėse situacijose elgtis nešališkai, ieškoti objektyviausio ir teisingiausio sprendimo“.

Prieš keletą metų kandidatuojančio į Konstitucinio Teismo teisėjus D. Žalimo klausta, ką jis darys, jei Konstituciniam Teismui teks dar kartą nagrinėti pilietybės ar bausmės už priesaikos sulaužymą klausimus, nes šiais klausimais jis jau iš anksto buvo viešai reiškęs savo nuomonę. D. Žalimas tuomet labai aiškiai atsakė, kad laikysis Teisėjų etikos kodekso ir susiformavusios teisėjų elgesio tradicijos – nusišalins nuo bylos.

Tačiau kodėl tas pats D. Žalimas nenusišalino nuo dviejų bylų, kuriose Konstitucinis Teismas pasisakė dėl piliečių iniciatyva rengiamų referendumų – juk šiuo klausimu jis, kaip politikas, taip pat viešai reiškė išankstinę nuomonę? Juolab, kad antrą kartą Konstituciniam Teismui kalbant šiuo klausimu D. Žalimas jau vadovavo visam Konstituciniam Teismui.

2000 metais valdančiosios partijos – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ir partijos kandidatas už kelių mėnesių įvyksiančiuose parlamento rinkimuose Dainius Žalimas savo partijos laikraštyje rašė priešrinkiminį straipsnį „Žaidimai su Konstitucija“, kuriame kritikavo partinius oponentus ir dėstė rinkimines tezes. Tarp jų ir šias:

„Konservatoriai siūlo keisti Konstituciją minimaliai tiek, kiek neišvengiamai būtina šalies gerovei laiduoti. Kokios Konstitucijos pataisos turimos omenyje? Lietuva, kaip būsima Europos Sąjungos narė, turės atsiverti jos rinkai. Tad reikės sudaryti sąlygas, kad Lietuvos piliečiai galėtų rinkos kainomis parduoti visą nekilnojamąjį turtą ne tik vieni kitiems, bet ir užsienio piliečiams […]. Nuo to Lietuvos piliečiai tik laimėtų: norėdami parduoti žemę, jie turėtų didesnį pasirinkimą, kam ir už kokią kainą ją parduoti, o užsienio investitoriams Lietuvoje būtų sudarytos palankesnės sąlygos verslui plėtoti“. […] „Naujoji sąjunga siūlo, kad ne 50, o 10 tūkstančių piliečių galėtų siūlyti įstatymo projektą, kurį Seimas privalėtų svarstyti. Referendumą, be Seimo, dar galėtų skelbti Prezidentas. Jis būtų skelbiamas ir 50 tūkstančių rinkėjų iniciatyva. Iš to galima padaryti tik vieną išvadą: NS siūlo paversti Lietuvą nesibaigiančių referendumų ir gatvės rėksnių inicijuotų populistinių įstatymų svarstymo parlamentine šalimi. Taip būtų sudarytos palankiausios sąlygos kasdien inicijuoti referendumus ir įstatymus, kurie vis kita forma įtvirtintų banalų sakinį: „Tauta turi gyventi geriau“ […] Turbūt NS vertėtų iš karto sukurti naują aukščiausią instituciją – nuolat veikiantį visos liaudies susirinkimą, jei vis vien viską geriau liaudis žino“.

Konservatoriui D. Žalimui 2000-aisias taip ir nepavyko patekti į Seimą, tačiau dabar, po keliolikos metų, tapęs Konstitucinio teismo pirmininku jis pagaliau galėjo realiai įgyvendinti savo pašiepiamą požiūrį į Tautą (viską geriau žinančią liaudį) bei į esmines Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas: niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai (per referendumus) ar per savo išrinktus atstovus.

Po paskutinių kelių Konstitucinio teismo paaiškinimų „viską geriau žinančiai“ Tautai užmauti tokie apynasriai, tokios nesunešiojamos geležinės kurpaitės, kad ji, surinkusi net ir visus 3 milijonus parašų, negalės šaukti referendumo, jei tam nepritars iš partijų atstovų sukurta Vyriausioji rinkimų komisija arba Seimas. Arba Konstitucinis Teismas, t.y. jam vadovaujantis D.Žalimas.

Konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai, vieningai Seime patvirtinę D. Žalimą Konstitucinio Teismo pirmininku, gali gerti šampaną – „gatvės rėksniai“ pagaliau užtildyti akivaizdžiai grubiausiais ir esmingiausiais Konstitucijos ir Tautos suvereniteto pažeidimais (juos puikiai išanalizavo Artūras Račas – žr. ČIA). Mūsų tikslas – atkreipti dėmesį, kad tie Konstitucinio Teismo padaryti Konstitucijos pažeidimai dar ir labai tiksliai įgyvendina buvusio politiko ir kandidato į Seimą D. Žalimo viešai reikštas politines nuostatas, kurias galima suprasti tik taip: „parlamentinėje šalyje“ aukščiau parlamento nieko negali būti. Po D. Žalimo vadovaujamo Konstitucinio Teismo nutarties toks absurdas jau pasiektas: Seimas ir toliau galės svarstyti ir priimti Konstitucijai prieštaraujančias naujas Konstitucijos normas ar šaukti tokius referendumus, nes jokios vyriausios rinkimų komisijos jo negalės sustabdyti, o štai tą Seimą išrinkusi ir valstybės suverenitetą turinti Tauta – nebe (VRK jau tuo ir pasinaudojo – nebeleidžia rinkti parašų referendumui dėl euro įvedimo; kuris Konstitucijos straipsnis tai draudžia – ne gatvės rėksnių reikalas: negalima ir tiek).

Taip D. Žalimo teismas panaikino ankstesnę 1994 m. Konstitucinio teismo nutartį, jog niekas negali riboti Tautos teisių savo galią vykdyti tiesiogiai – per referendumus (tuomet, 1994-iais, praėjus tik trims metams nuo didžiosios Sąjūdžio bangos, Tautos dar nedrįsta vadinti liaudimi, o aktyvių visuomenininkų – gatvės rėksniais). Atkreipkite dėmesį dar ir į kitą svarbų momentą: 2000-ųjų straipsnyje jaunajam kandidatui į Seimą D. Žalimui neatrodė blogai, kad tuometines Konstitucijos nuostatas (priimtas Tautos referendumu), jog užsieniečiai negali įsigyti lietuviškų žemių, Seimas keis Konstitucijai prieštaraujančios nuostatomis ir tai „neišvengiamai būtina šalies gerovei laiduoti: norėdami parduoti žemę Lietuvos piliečiai turėtų didesnį pasirinkimą, kam ir už kokią kainą ją parduoti“.

Štai čia ir yra esminė D. Žalimo – politiko ir teisininko – demokratinio mąstymo gija: jis ir jo kolegos (politikai ar teisininkai – nesvarbu) geriau už pačią Tautą – „liaudį“ – žino, kas jai yra geriau. Todėl ir šiukštu – jokių iš liaudies kylančių referendumų, o Tautos visagalis suverenitetas tegul taip ir telieka popieriniame, o ne realiame Konstitucijos variante (nepatikėsite, bet D. Žalimo vadovaujamas Konstitucinis Teismas taip ir rašo: Konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ negali būti aiškinamos vien pažodžiui…“).

Šiuo atveju nežinau, kiek D. Žalimo ir kitų konstitucinių teisėjų asmeniniai interesai sutapo su jo nupasakota šalies gerove, t.y. nesidomėjau, ar jie patys turi nekilnojamo turto, kurį dabar galėtų parduoti brangiau, tačiau tikrai žinau, kad tikrai aišku, kad viešų ir privačių interesų painiojimas jiems tikrai nė motais.

Konstituciniam Teismui pasmerkiant Vyriausybės nutarimą dėl valstybės pareigūnų, taip pat ir Konstitucinio Teismo teisėjų algų sumažinimo, visi teisėjai grubiai pažeidė ne tik krikščioniškas nuostatas dėl socialinio teisingumo (turtingesni turi dalintis labiau), Konstituciją (toks KT nutarimas yra naudingas tik daugiau uždirbantiems valstybės tarnautojams, o pačioje Konstitucijoje aiškiai sakoma, kad jos tikslas – teisinga, darni pilietinė visuomenė, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai Tautos gerovei), bet ir pagrindinį Teisėjų etikos kodekso principą – priėmė nutarimą, kuris jų asmenines kišenes pripildys dešimtimis tūkstančių litų. Šia nutartimi konstituciniai teisėjai pažeidė ir tūkstančius metų išsilaikiusį teisingumo principą – nebūk teisėju savo paties byloje.

Vis dėlto reikšmingiausia tai, kad šią bylą kuravo (nutartį viešai gynė) Konstitucinio Teismo teisėjas D. Žalimas, kuris Teisėjų etikos kodekso nuostatą („nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu yra interesų konfliktas“) pažeidė dvigubai: jo žmona taip pat valstybės pareigūnė – Apeliacinio teismo teisėja.

Apskritai ši Konstitucinio Teismo nutartis kaip niekad gerai įrodė teisėjų pragmatinį vieningumą: po jos būtent teisėjai pirmieji ir puolė padavinėti valstybę į teismus dėl neva neteisėtai sumažinto jiems atlyginimo kompensavimo…

Deja, Konstitucinis Teismas ne be politikų kaltės (ypač tokių, kaip Vytenis Andriukaitis, kiekviena proga su kolegų pagalba Seimo nutarimus skundžiantis Konstituciniam Teismui) yra virtęs tokiu virškonstituciniu monstru, kuriam negalioja jokios piliečių sutartos bendro elgesio taisyklės – nei Konstitucija, nei Teisėjų etikos kodeksas. Nes konstituciniai teisėjai niekam neatskaitingi: nei Teisėjų etikos komisijai, nei Teisėjų tarybai, nei juos rinkusiems Seimo nariams, nei tuo labiau liaudžiai (Tautai), iš kurios surinktų mokesčių kas mėnesį pasiima po trylika tūkstančių litų algos ir dar priedą už stažą, kuriuos, kaip kokius prezidentus, vežioja valstybės išlaikomi vairuotojai valstybiniais automobiliais – šiųmetinis Konstitucinio Teismo biudžetas viršija 6 mln. Lt. o 2008 m – net 10 mln. Lt.

Vis dėlto vienas dalykas aiškus: kadangi pagal Konstituciją niekas negali pažeisti Tautos teisių, teisėjai turi būti bešališki ir vykdyti teisingumą, o ne įgyvendinti savo asmeninius ar politinius (partinius) tikslus, tai pagal Konstitucijos, kaip vientiso akto dvasią (Konstitucinio teismo teisėjai supras, kas turima omenyje), tokie neteisingi teisėjų sprendimai yra niekiniai.

Todėl niekiniai yra mažiausiai du Konstitucinio Teismo nutarimai – dėl piliečių šaukiamų referendumų (turiu omeny 2014 m., o ne 1994 m. nutartį) ir valstybės tarnautojų algų sumažinimo, nes juos priimdami teisėjai pažeidė ir Konstituciją, ir bendruosius teisėjų etikos principus.

Todėl klausimas dabar belieka tik toks: kokiais būdais Tauta („viską geriau žinanti liaudis“) pašalins šias Konstitucinio teismo nutartis: per išrinktus kitaip mąstančius politikus ar tiesiogiai – kaip Sąjūdžio laikais išeidama į gatves: savo teisių ir savo priimtos Konstitucijos ginti? Konstituciniai teisėjai daro viską, kad būtent taip ir įvyktų.