Senovės baltų gyvensenos stovykla „Tauro guolis“ kviečia žaisti istoriją

Vasara vaikams nuotykių metas. Dažnai vaikai ir jaunuoliai daugybę įspūdžių patiria įvairiose stovyklose, kur galima susirasti ne tik naujų draugų, pagyventi gamtoje, bet ir sužinoti šį tą nauja. Šiais metais jau antrą kartą organizuojama rekonstrukcijos klubo „Sūduvos tauras“ vaikų ir jaunimo senovės baltų gyvensenos stovykla „Tauro guolis“ kviečia išbandyti save ir apsigyventi taip, kaip gyveno lietuviai prieš kelis šimtus metų.

Vaikai šioje stovykloje sužino, ką reiškia miegoti ant senovinio gulto, susipažįsta su tradicinėmis gyvulių veislėmis, savo rankomis išbando senovinius amatus, keliauja į žygius, pasimatuoja senovės kario ginkluotę. Šioje gyvoje istorijos pamokoje, kuri trunka savaitę, yra ir nemažai išbandymų šiuolaikiniams vaikams: tenka atsisakyti mobiliojo telefono, kompiuterio ir saldainių. Kaip bebūtų, stovyklos „Tauro guolis“ vadovas Darius Požaitis-Tauras pastebi, kad vaikai ne tik įgyja daugybę žinių, bet ir pradeda labiau vertinti, tai ką turi, priartėja prie gamtos ir tautos tradicijų.

Tikslas sudominti jaunimą etnine kultūra

Rekonstrukcijos klubas „Sūduvos tauras“ oficialiai įsikūrė 2009 metais, kai jo vadovo D. Požaičio-Tauro aistra senovės lietuvių istorijai įgavo išraišką. Pirmieji klubo gyvavimo metai buvo eksperimentiniai, nes niekas nežinojo, kaip seksis įgyvendinti idėją – atkurti senovės lietuvių kario gyvenimą ir buitį. Tuo metu panašių rekonstrukcijos klubų, kurie jau buvo užsitarnavę savo vardą, Lietuvoje buvo ne vienas. Pradžioje tai buvo šeimos hobis, prie klubo pirmieji prisijungė D. Požaičio-Tauro artimieji ir pažįstami. Klubas „Sūduvos tauras“ kaip ir šiandien, taip ir tada, daugiau orientavosi į karybą. Rekonstruktoriai dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose, savo pasirodymais džiugindavo įvairių švenčių proga, tačiau buvo pradėta galvoti, kaip paskatinti Lietuvos jaunimą domėtis istorija ir protėvių tradicijomis. Klubas pradėjo bendradarbiauti su mokyklomis. Atvykę į Šakių r. mokyklas „Sūduvos tauro“ nariai vaikams noriai pasakodavo apie to meto kario ginkluotę ir gyvenimą, vaikai iš arti galėdavo susipažinti su tuo, ką tekdavo skaityti tik istorijos vadovėliuose. Vėliau buvo nuspręsta plėsti „Sūduvos tauro“ veiklą, ieškoti lėšų, ir kaip pats D. Požaitis-Tauras prisipažįsta, plėsti vaikų pažintį su Lietuvos etnine kultūra. Taip atsirado mintis kurti savo festivalius, tačiau kaip laikas parodė, rekonstrukcijos festivaliai gali būti tik pažintinio proceso dalimi. Čia atvyksta žmonės pramogauti, tačiau „Sūduvos tauro“ siekis buvo jaunimą supažindinti su Lietuvos istorija iš arčiau.

„Taip ir kilo sumanymas sukurti stovyklą. Stovykla, kurios pagrindas etninė kultūra, buvo labai geras variantas. Stengėmės, kad ji būtų kiek įmanoma archaiškesnė, kad ne tik kas nors pateikiama žodžiais, bet kad vaikai ir patys sudalyvautų, viską pajustų. Tai pat tai yra gyvenimas gamtoje, jos pažinimas, teisingas žmogaus elgesys. Būtent šią idėją ir įgyvendiname senovės baltų gyvensenos stovykloje. „Tauro guolis“ – pasakojo „Sūduvos tauro“ įkūrėjas D. Požaitis-Tauras.

Žaidimas vietoj teorijos

Šiandien, atvažiavus į šią stovyklą, esančią Gelgaudiškio seniūnijoje, Panemunių regioniniame parke, galime pamatyti, kaip visos šios svajonės išsipildė. Vos atvykus, čia pasitinka senoviniai įtvirtinimai, vartai, ant kurių plevėsuoja „Tauro guolio“ iškaba, keturi muliažiniai mediniai nameliai, kuriuose gyvena stovyklautojai, toliau pievoje ganosi tradiciniai lietuviški žirgai – žemaitukai, bliauna šiurkščiavilnės avys, būrys vaikų, apsirengę lininiais rūbais, vakaro  žaroje švelniai glosto karvutę, mergaitės viena kitai pina plaukus dainuodamos liaudies dainą…

Pasak D. Požaičio-Tauro, vaikams tai ne mokykla, kurioje viską stengiamasi papasakoti iš knygų, o pats gyvenimas praeitimi.

„Vaikams negalima viską pateikti tik teoriškai. Svarbiausia yra žaidimas, mes žaidžiame senovės gyvenimą. Taip jiems yra perduodamos žinios apie tradicijas, papročius, gyvenimo būdą. Užsiimame ir sportine veikla, berniukai daugiau supažindinami su karyba, vyksta estafetės, einame į žygius.“ – apie gyvenimą stovykloje kalbėjo D. Požaitis-Tauras pridurdamas, kad aktyviai sportuoti stovykloje kartais nevengia ir mergaitės.

Vaikai „Tauro guolyje“ susipažįsta tai pat ir su tradiciniais amatais: medžio apdirbimu, odininkyste, keramika, tautinėmis juostomis, suteikiami jojimo pradmenys ir kt. Šiemet į šią stovyklą pasikviečiami per savaitę 1-2 profesionalūs amatininkai, tačiau D. Požaitis-Tauras svajoja, kad ateityje toks amatininkų skaičius stovykloje būtų per dieną. Kol kas to padaryti neįmanoma, nes reikalautų daugiau lėšų, išaugtų stovyklos kaina dalyviui. D. Požaitis-Tauras siekia, kad senovės baltų gyvensenos stovykla būtų prieinama visiems visuomenės sluoksniams ir viliasi, kad valstybė supras šios stovyklos svarbą.

„Svarbu, kad vaikai ne tik susipažintų su čia demonstruojamais amatais. Amatai šiuo metu yra atgimstantys ir kas žino, galbūt koks čia išmoktas amatas ateityje taps kurio nors stovyklautojo pinigų šaltiniu“.

Stovyklautojų išbandymai ir pokyčiai

Patekę į „Tauro guolio“ stovyklą dalyviai iš karto turi apsigyventi taip, kaip žiloje senovėje. Čia atsisakoma savaitei visų šiuolaikinių technologijų: kompiuterių, mobiliųjų telefonų, mp3 grotuvų ir laikrodžių. Lininiai rūbai ir valstiečio apavas naginės, nors ir neprivalomi visos stovyklos metu, tačiau tai pat skirti tam, kad vaikai kuo tikroviškiau išgyventų kuriamą X-XIII a. aplinką. Stovyklautojams draudžiama atsivežti savo maisto. Vaikai „Tauro guolyje“ visą savaitę gyvena be saldumynų, bandelių, gaiviųjų gėrimų. Virtuvė čia paprasta, bet sveika: vyrauja grūdinių kultūrų košės, pienas, medus, riešutai, daržovės, sūris, kiaušiniai. Taip priartėjama ne tik prie senovės virtuvės, tačiau vaikai tai pat išmoksta sveikai maitintis, sportuoti.

Tokie pokyčiai tampa nemenku išbandymu šiuolaikiniams vaikams, todėl pats stovyklos vadovas D. Požaitis-Tauras pastebi, kad stovyklautojai per šią savaitę pasikeičia, išmoksta vertinti tai, ką turi, priartėja prie gamtos, įgauna daugiau savarankiškumo.

„Po šios stovyklos vaikai išvažiuoja įgavę daugiau pasitikėjimo savimi, išvažiuoja stipresni. Čia juk ne namai, niekas nėra daroma už juos pačius. Vaikai patys prisižiūri savo drabužius, miegojimo vietas.“

Stovyklos dalyvio mama R. Keturakienė iš Kauno džiaugėsi, kad vaikams yra suteikiamos tokios sąlygos.

„Pati aplinka yra gera, jokių kompiuterių, jokių televizorių, atsiranda didesnis ryšys su gamta. Šiuo metu vaikai labiau priklausomi nuo šiuolaikinių technologijų, mažai bendrauja su bendraamžiais, įdomu susipažinti ir su baltų papročiais“.

Ypatingai retais atvejais būna tokių, kurie šio išbandymo neišlaiko ir važiuoja namo. Tai pastebima per dvi pirmąsias stovyklos dienas, pasilikusieji gali pasidžiaugti, kad įveikė „Tauro guolio“ sunkumus ir toliau tęsia gyvą pažintį su praeitimi. Apskritai, patys tėvai turi nuspręsti, ar jų vaikas galės išverti gyventi savaitę gamtoje be kompiuterio ir saldumynų. D. Požaitis-Tauras pataria tėvams išsiaiškinti, ar vaikas tikrai nori patekti į tokią stovyklą, kurioje bus pakeistas įprastas gyvenimo būdas.Visos stovyklos metu palaikomas ryšys su tėvais. Patys tėveliai kviečiami atvykti, tapti dalyviais ir kartu su vaikais apsigyventi senovėje. Deja, D. Požaitis-Tauras pastebi, kad tokių tėvų šiais metais nėra daug. Visą savaitę baltų gyvensenos stovykloje „Tauro guolis“ sukuriama šeimos atmosfera, kurioje kiekvienas yra atsakingas už kiekvieną jos narį ir save. Kartais nutinka taip, kad vaikai savanoriškai padeda stovyklos rengėjams plauti indus, tvarkytis, rūpintis stovykloje gyvenančiais gyvūnais.

Ateityje ketina augti

Senovės baltų gyvensenos stovyklos „Tauro guolis“ vadovas D. Požaitis-Tauras kalbėdamas apie stovyklą prisipažįsta, kad ji yra dar tik vaikas, kuriam reikia užaugti. Planuose dar daug svajonių, kurias norima įgyvendinti. Pirmieji „Tauro guolio“ metai prabėgo istorinėse palapinėse, o šiandien stovykloje išaugo keturi muliažiniai pastatai, įsigyta vietinė šėmųjų veislės karvutė. D. Požaitis-Tauras ketina pabaigti uždarą kiemą, kas padėtų stovyklautojus nukelti į X-XIII a. dar tikroviškiau.

Ateityje norima atkurti istoriškai tikslų kiemą, kuriame muliažiniai pastatai būtų pakeisti tą laikmetį atspindinčiais, archeologiškai tiksliais statiniais. „Tauro guolyje“ turėtų atsirasti numas, statiniai su šiaudiniais stogais, gyvulių laikymo patalpos. Apskritai, viskas turėtų atrodyti taip, kaip atrodė viduramžiuose, net ir statyba turėtų būti atlikta tik senoviniu būdu, nenaudojant šiuolaikinių technologijų, kas galėtų tapti dar viena edukacija visiems norintiems susipažinti su istorija. Pats senovinis kiemas turėtų muziejinę vertę. Čia tai pat galėtų vykti „Sūduvos tauro“ organizuojamas festivalis, tradicinės senosios lietuvių šventės, pvz., Jorė, žiemos Saulėgrįža, pavasario ir rudens Lygiadieniai, Rasos. Senovinis kiemas, be šiuo metu čia esančių žemaitukų, šiurkščiavilnių avių, šėmųjų veislės karvutės, dar turėtų pasipildyti Lietuvos skalikais. Dar šiais metais stovyklos vietoje rugsėjo 19-21 dienomis turėtų įvykti senovės baltų festivalis „Karo žirgas“ skirtas Didžiajam prūsų sukilimui atminti. Šio festivalio naujiena – žirgų lenktynės.

Savo veikla D. Požaitis-Tauras nori parodyti lietuviams, kad ateityje neprarastume to, ką mūsų protėviai iškovojo krauju.

„Po daugybės negandų, išgyventų karų, mes išlikome lietuviais kalbančiais lietuvių kalba. Svarbu, kad rūpintumėmės tuo, ką mums pavyko išsaugoti, kad mes visi tuo didžiuotumėmės ir kad to neprarastume savo noru“ – „Vorutai“ kalbėjo senovės baltų gyvensenos stovyklos „Tauro guolis“ vadovas D. Požaitis-Tauras.