Liepos 10-11 d. Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje viešėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Danguolė Navickienė, valdybos nariai iš Šveicarijos bei Vokietijos ir Ukrainos, Ispanijos bei Kolumbijos lietuvių bendruomenių lyderiai. Delegaciją lydėjo Užsienio reikalų ministerijos patarėjas Vaclovas Stankevičius.
Vizitas prasidėjo Krante (dabar Zelenogradskas), kur buvo padėta gėlių prie atminimo lentos lietuvių kalbai nusipelniusiems Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjams Fridrychui ir Aleksandrui Kuršaičiams.
Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade svečius dainomis pasveikino Karaliaučiaus lietuvių vyrų ir moterų ansambliai „Penkee vaikee“ ir „Gabija“ (vadovas Algirdas Karmilavičius), įvyko šiltas susitikmas su Karaliaučiaus Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos nariais (pirmininkė Nida Lukoševičienė), aptartos problemos ir ateities planai.
Sveikindamas garbius svečius, l. e. generalinio konsulo pareigas Vytautas Umbrasas pabrėžė šio vizito svarbą Karaliaučiaus lietuvių bendruomenei, pristatė konsulato veiklą remiant L. Rėzos draugijos iniciatyvas. Visi kalbėjusieji pabrėžė norą ir būtinumą bendrauti bei stiprinti tarpusavio ryšius. Diskusijos dalyvių nuomone, leidinys „Pasaulio lietuvis“ galėtų tapti galinga jungiamąja grandimi, jeigu bendruomenės aktyviau teiktų informaciją apie savo veiklą. Bendra daina susitikimo pabaigoje leido visiems pasijusti vienos didelės šeimos nariais.
Svečiai taip pat pagerbė Liudviko Rėzos atminimą aplankydami jo paminklą Karaliaučiuje, užsuko į K. Donelaičio gimtinę Lazdynėliuose, prie paminklo K. Donelaičiui Gumbynėje (dabar Gusevas) ir susipažino su K. Donelaičio gyvenimu ir kūryba memorialiniame muziejuje Tolminkiemyje, padėjo gėlių ant poeto kapo bažnyčios kriptoje.
Istorines vietas aplankę delegacijos nariai žadėjo grįžę skleisti žinią savo šalyse apie K. Donelaičio jubiliejų.
Karaliaučiaus žemėje besiilsinčios lietuvių, kitų baltų vėlelės buvo labai pasiilgusios savosios kalbos, todėl labai nudžiugo išgirdusios lietuviškai kalbant iš pasaulio apsilankiusiuosius. Tačiau, o kodėl gi buvo pamirštas Imanuelis Kantas. Nejaugi jo kapo Karaliaučiuje jau nebėra…
Kapas tai yra . Bet I. Kantas , koks dydis jis bebūtų , visdėlto nebuvo lietuvis . Jo spėjama dalinai lietuviška kilmė dar nėra pilnai įrodyta.Pats save , berods , kildino iš olandų.Gaila kad visa ta Karaliaučiaus lietuvių veikla skirta daugiau “saviems” . Nesistengiant į tai įtraukti čia gyvenančius lietuvius . Ar bent iš anksto informuojant juos apie planuojamus renginius .
Įrodymų, kad jis buvo šišioniškis (lietuvininkas, kuršis), kaip ir pakaktų, juk šaknies Kant-, Kanč- lietuviškų pavardžių kiek nori. Greičiau, kad bėda ta, jog nesiranda tokių kam rūpėtų jo lietuviškumas…
ne visai taip . Klaipėdos rajone ,Kantvainių kaime pastatytas krikštas I. Kanto proseneliui.Tačiau tai nėra pripažinta akademiniame lygyje. O vien žodžių šaknų atitikimo tikrai mažoka.
Iš Lietuvos akademinio lygio nėra ko tikėtis. Akademikai negalės pripažinti iš pavydo, kad jie iki šiol buvo žiopli neįžvelgę I. Kanto galimų lietuviškų šaknų. Antai, berods, Statkutė yra pateikusi duomenų, kad jo filosofijos tekstuose, mąstyme jo filosofijos tyrinėtojai iš kitų šalių randa lietuvių kalbos semantinių ir stilistinių ypatumų.
Žinoma, kad vien pavardės žodžio šaknies atitikimo lietuvių pavardėms jo lietuviškai kilmei įrodyti maža. Tačiau sakoma, kad kraunant grūdą prie grūdo galima aruodą supilti… Taigi pilkime jį…
Antai, iš Mindaugo laikų šaltinių apie karo žygių įvykius galima manyti, kad to meto lietuviams buvo būdingas punktualumas, griežtas laikymasis sutarto laiko ir net Dievų šaukimasis, jei kita pusė vėluodavosi, pvz., bendro žygio kariuomenėms susitikti ir pan. Žinoma, kad punktualumas buvo būdingas ir Kantui, juokaujama, kad pagal jo kasdieninį pasirodymą tam tikroje vietoje pasivaikščiojant Karaliaučiaus gyventojai net laikrodžius nusistatydavo. Tai, žinoma, mažmožis, bet visgi gal jis yra I.Kanto išlaikytas senovės lietuvių bruožas…
Imanuelis Kantas skelbė, kad „… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos — įminti”.
Tokia mintis rodytų, kad I.Kantas giliai jautė lietuvybės dvasią… Dėl to galima manyti, kad ji jam ir etniškai nebuvo svetima.