Kristiną Noreikienę – kupiną entuziazmo, maksimalizmo ir besišypsančią – galima išvysti Valstybiniame jaunimo teatre. Po redaktorės darbo Lietuvos edukologijos universiteto leidykloje ji sėkmingai darbuojasi Jaunimo teatre, yra ryšių su visuomene specialistė. „Teatras, muzika ir literatūra – trys mane nuolat supančios sritys, be kurių būtų sunku“, – atvirauja Kristina ir pasakoja, kad viskas jos gyvenime vyksta taip, tarsi jau būtų kažkieno kito suplanuota.
Iš prigimties – kūrybingumas
Dar nuo mažų dienų menas Kristinai buvo svarbus visomis prasmėmis. Nors Vilniaus universitete pasirinko mokytis lietuvių filologiją, ją visuomet traukė teatras bei muzika. „Atsimenu, kaip tėvai mane mažą vesdavosi į teatrą. Gal dėl to jis man toks artimas. Kai teko rinktis, ką studijuosiu, tėvai patarė rinkis lietuvių filologiją – baigusi dar galėsi režisuoti, o baigusi režisūrą filologe netapsi“, – pasakojo Kristina apie svajonę režisuoti.
Be teatro Kristinai svarbi muzika. „Septyniolika metų lankiau chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“ – nuo ketverių iki dvidešimt vienerių metų – kaip matai, operos soliste netapau“, – juokauja Kristina. – „Man labai patinka klausytis muzikos – per tiek metų išsilavinau tokį skonį, kad mane retas kuris „sukirstų“. Lankomės ne tik Filharmonijoje, bet ir sunkiosios muzikos koncertuose. Vaikystėje tėvai veždavosi mus su sese į Birštono džiazo festivalį. Ypač patikdavo, kai pasiimdavo iš pamokų. O Birštone vykstančiuose koncertuose mes net turėdavome po švilpuką ir švilpdavome iš pasitenkinimo, nors buvome dar visai mažos, neretai per koncertus ir užmigdavome. Bet, kaip sako mano mama, vis tiek gal kažkas liko galvelėse ir širdyse. Penktoje klasėje mokykloje į Žiburėlį atsinešiau „Uriah Heep“, „Creedence“ ir „Santanos“ kasetes. Klasiokams buvo keista klausytis tokios muzikos, ką jau ten kalbėti apie šokius, o man tai buvo įprasta, nes namuose nuolat skambėjo tokios grupės kaip „Jethro Tull“, „Pink Floyd“, „The Beatles“ ir pan. Vienas pirmųjų pamatytų užsienio grupės koncertų buvo „Uriah Heep“ koncertas Sporto rūmuose. Iki šiol jį prisimenu. O šį savaitgalį lankiausi grupės „Rebelheart“ koncerte, taip pat Vido Bareikio naujojo albumo „Žmogus, bet šuo“ pristatyme. Dabar svajoju nueiti į „Aerosmith“ ir Peterio Gabrielio koncertus gegužės mėnesį.“
Literatūra Kristinai taip pat nesvetima. Pasak jos, visų veiklų, kuriomis ji užsiima, šaknys – šeimoje. Ir didžiausias nuopelnas už tai, kokia dabar ji yra, tenka tėvams. „Mano močiutė ir mama – redaktorės. Ir aš tapau redaktore. Na, o organizaciniai gabumai, renginių ruošimas, kuris tampa mano darbu, – jau tėčio įtaka. Apskritai, kuo toliau, tuo labiau pastebiu savyje tėvo genus. Mes buvome auginami demokratiškai, laisvai, patys rinkomės savo gyvenimo kelią, niekas nieko nereguliavo. Atvirkščiai – stūmė, labai tikėjo mūsų gebėjimais, palaikė ir palaiko iki šiol. Nuo vaikystės mes visi trys vaikai žinojom, kad viską galim patys, savo galva, savo darbu ir pastangomis pasiekti. Tėvai visada palaikydavo ir palaiko, kai mato, kad stumiesi į priekį, kad stengiesi, dirbi, atiduodi visas jėgas. Jie dalyvauja renginiuose, kuriuos organizuoju, žino viską, ką darau, kuo gyvenu. Mes labai artimai bendraujam, ir aš neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Savo vaikams irgi noriu būti ne tik mama, bet ir draugė. Labai noriu, kad jie žinotų, kad aš visada būsiu šalia ir palaikysiu, kad ir kas atsitiktų.
Literatūros pasaulis tikriausiai ir yra tas tikrasis mano pasaulis, pats svarbiausias, užimantis didžiausią dalį mano veiklos. Taip buvo visada. Knygų skaitymas, rašymas, redagavimas, kūrybiniai projektai – visa tai man reikalinga kaip žuviai vanduo. Niekada nebuvo taip, kad nežinočiau, ką noriu veikti gyvenime. Net neįsivaizduoju, kad taip iš viso gali būti. Bent kryptis buvo aiški visada. Na, kad tikrai ne bankas, ne medicina, ne tikslieji mokslai, ne politika, ne mokytojavimas… Bet kūryba – literatūra, galbūt šalia teatras. Muzika – kaip svarbi gyvenimo dalis, fonas, bet ne darbas. Nors mokiausi solinio dainavimo pas operos solistę a. a. Birutę Almonaitytę, operos dainininke netapau, nes, tiesą sakant, norėjau būti nebent tokia kaip Neda (dainininkė Neda Malūnavičiūtė – red. pastaba)…“
Nemėgsta „falšyvų“ žmonių
Kristiną galima drąsiai pavadinti nenuorama. Idėjų bei veiklos jai netrūksta. „Svarbu planuotis laiką, dėliotis prioritetus. Nemėgstu žmonių, kurie gyvenime nesiryžta priimti sprendimų: „Gal padarysiu taip, gal nepadarysiu, ir vis tiek bus gerai“. Bet kokioje gyvenimo situacijoje, jei turiu ką nors padaryti – tiesiog susergu tuo – galvoju apie tai, nenurimstu, nemiegu naktimis, kol to „kažko“ nepadarau – tai gali būti mašinos pirkimas, vamzdžių keitimas namuose, mokyklos pirmokui paieškos, darbo keitimas – nesvarbu, kas, bet, jeigu tuo metu man tai labai svarbu, noriu kuo greičiau tai padaryti ir baigti, kad neberūpėtų. Čia irgi tėvo genai. Kai mamai pasakau, kad ir vėl nemiegojau naktį, nes vis galvojau, sprendžiau ką nors, tai mama sako: „Tu – tėvo vaikas.“
Pasak Kristinos, jai svarbus asmeninis ir kiekvieno žmogaus tobulėjimas. „Turiu vieną savo pačios sugalvotą posakį, vartojamą visose gyvenimo situacijose – eiti pirmyn, tai nereiškia tiesiog neiti atgal. Turiu omenyje tobulėjimą. Gyvenime iš tiesų įvyksta daug pasikeitimų, tačiau tai nereiškia, kad žmogus turi nuleisti rankas ir nieko nedaryti. Neveltui sakoma: stovintis vanduo pašvinksta. Svarbu nuolat tobulėti, kasdien sužinoti kažką naujo, kad laikas nepraeitų veltui. Pavyzdžiui, darbas man nėra tiesiog tam, kad eičiau į darbą. Darbas svarbus, kad žmogus tobulėtų. Jei jau ką nors darau, turiu atiduoti visą save – ir pagrindinius, ir atsarginius resursus, kad būčiau prieš save sąžininga, jog padariau viską, ką galėjau, kad tik būtų pasiektas maksimalus rezultatas. Nemėgstu žmonių, kurie tampo gumą. Tai liečia ir darbinius, ir asmeninius santykius. Man reikia aiškumo. Visokios paslaptys ir laiko tempimas tiesiog atmuša norą toliau tuo domėtis. Mėgstu nuoširdų darbą, atvirus, nuoširdžius santykius ir tikrus žmones – su visomis jų ydomis ir trūkumais“, – mintimis dalijosi Kristina.
Tinka „tam“ darbui
Dar studijuodama lietuvių filologijos magistrantūroje Vilniaus universitete, Kristina ėmė dirbti ryšių su visuomene agentūroje. „Dirbti viešųjų ryšių specialiste pradėjau 2002 m., kai Lietuvoje tokių agentūrų buvo mažai ir niekas dorai nesuprato, kas tai iš tiesų yra, – su šypsena pačią pradžią prisimena Kristina. – Prisimenu tai, ką man kažkada yra pasakę: „Tu labai tinki šiam darbui, nes greitai užmezgi ryšį ir ilgam laikui gali jį išsaugoti.“ Taigi, viskas mano gyvenime vyksta tarsi jau būtų suplanuota: ir būtent taip turi nutikti, o ne kitaip.“
„Niekada neįsivaizdavau, kaip galima turėti tik vieną darbą. Saugiau jaučiuosi, kai turiu ne vieną veiklą. Na, galbūt, kol gyveni vienas ir esi atsakingas tik už save, gali sau leisti daugiau laisvės, bet kai atsiranda šeima, prioritetai pasikeičia“, – atviravo Kristina. – „Baigusi universitetą, dirbau ryšių su visuomene agentūroje, vėliau šį darbą pakeitė straipsnių rašymas žurnalams, galiausiai, kiek paūgėjus vaikams, įsidarbinau Lietuvos edukologijos leidykloje. Šis darbas buvo tiesiog tobulas – galėjau redaguoti knygas ir režisuoti renginius – knygų pristatymus. Taigi meilė literatūrai ir teatrui susiliejo. Kita vertus, visi darbai, kuriuos dirbau, atrodė tobuli ir, tiesą sakant, iki šiol nė vieno jų nepalikau visam laikui. Visi jie tam tikra forma egzistuoja mano gyvenime. Labai smagu, kad su buvusiais darbdaviais pavyko išlaikyti draugiškus tiek žmogiškus, tiek darbinius santykius.“
Jaunimo kūrybai – Jaunimo teatras
Dirbdama Lietuvos edukologijos universiteto leidykloje, Kristina ypatingą dėmesį skyrė jaunųjų rašytojų serijai, padėjusiai išleisti jaunų autorių pirmąsias knygas. „Darbas su jaunaisiais autoriais buvo vienas prasmingiausių darbų per visą mano darbų istoriją, – pasakojo ji. – Pati studijuodama Vilniaus universitete visus studijų metus lankiau poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos seminarą. Esu laiminga, kad dar spėjau tai padaryti, todėl turiu pačių gražiausių prisiminimų iš to laiko. Pamenu, kaip mane, nedrąsią ir vis dar negalinčią patikėti tuo, kas vyksta, M. Martinaitis už rankos nusivedė pas kitą žymų poetą Joną Strielkūną ir pasakė: „Jonai, paskaityk šitos mergaitės eilėraščius. Man atrodo, iš jos kažkas bus.“ Neilgai trukus keletas mano eilėraščių buvo išspausdinti „Poezijos pavasario“ almanache, vėliau – „Literatūroje ir mene“. Man tai atrodė kaip stebuklas. Apie knygą anuomet nebūčiau drįsusi net pagalvoti. Todėl padėti jauniems, perspektyviems, talentingiems, originaliems jauniems rašytojams rasti savo kelią ir išleisti pirmąją knygą man atrodė ir atrodo labai svarbu. Ėmiausi to darbo su didžiuliu užsidegimu, entuziazmu. Buvo įdomu ir smagu kartu su jais kurti jų knygas – nuo tekstų atrankos, redagavimo, ruošimo spaudai iki viršelio idėjos, galiausiai – renginių. Būtent tuo metu ir užsimezgė ryšys su Jaunimo teatru. Man atrodė, kad nėra labiau tinkamos vietos pristatyti jaunųjų kūrybą kaip Jaunimo teatras.“
Valstybiniame jaunimo teatre Lietuvos edukologijos universiteto leidykla organizavo teatralizuotus jaunųjų autorių knygų pristatymus: Ievos Astromskaitės eilėraščių knygos „Dulkėm ir žiedlapiais“, Aurimo Novikovo trumposios prozos knygos „Nemiegantys“, Roko Poviliaus ir Rosanos Lukauskaitės poezijos knygų „Dvivietis kūnas“ ir „Meilės nerasi konservų dėžutėje“ bei Tomo Dirgėlos trumpųjų dramų ir pasakėčių knygos „O Tempora!“.
„Man buvo svarbu, kad knygų pristatymai nevirstų tiesiog skaitymais – norėjosi, kad tai būtų šventė, juk pasitinkama pirmoji autoriaus knyga, į kurios sutiktuves susirenka jam artimiausi, brangiausi žmonės, giminės, draugai, bendramoksliai… Jaunimo teatro vadovybė, taip pat Literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė labai nuoširdžiai padėjo įgyvendinti sumanymus ir tik visų savo srities profesionalų dėka jaunųjų autorių knygų pristatymai virto įvykiais. Pristatant jaunųjų autorių knygas, mums talkino Janina Matekonytė-Antanėlienė kartu su Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviais, taip pat Jaunimo teatro aktoriai Sergejus Ivanovas, Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė, „Lėlės“ teatro aktorius Imantas Precas.
Kiekvienas knygos pristatymas – tarsi mažytis spektaklis – su įgarsinimu, aktoriais, apšvietimu ir visomis kitomis priemonėmis“, – šypsosi Kristina, prisimindama, koks svarbus buvo kiekvienos knygos gimimas. – Rengdami visas knygas ir ruošdamiesi visiems pristatymams, dirbome labai nuoširdžiai. Džiaugiuosi, kad su visais jaunaisiais autoriais palaikome vienokį ar kitokį ryšį, pabendraujame, netapome svetimi. Per trejus metus padaryta išties nemažai – išleistos 9 debiutuojančių autorių knygos: 4 prozos, 4 poezijos ir viena – trumpųjų dramų. Tai buvo ne tik vienas prasmingiausių, bet ir tikriausiai pats mylimiausias darbas, kurį labai tikiuosi tęsti kokia nors forma ir ateityje“, – sako Kristina.
Teatras – šventa vieta
Dar dirbdama leidykloje, Kristina susibendravo su Jaunimo teatru. „Jaunimo teatre dirbantys žmonės itin džiaugėsi mūsų leidyklos ir teatro bendradarbiavimu. Manau, kad ir ateityje, dabar jau dirbdama teatre, tęsiu šią veiklą – tikiu, kad pristatysime dar ne vieną dėmesio vertą knygą teatro erdvėje.“
„Sulaukusi pasiūlymo dirbti Jaunimo teatre, ilgai nesvarsčiusi sutikau. Mane visuomet domino teatras, turiu sukaupusi daugybę knygų apie aktorius bei režisierius. Štai ir vakar pagaliau įsigijau ilgai svajotą knygą apie legendinę aktorę Rūtą Staliliūnaitę. Namuose turiu atskirą lentyną knygų apie teatrą. Čia ir Laimono Noreikos, ir Regimanto Adomaičio, Prano Treinio ir daugybės kitų atsiminimų knygos. Turiu absoliučiai visas Doloresos Kazragytės knygas. Ją labai myliu ir mėgstu jos kūrybą. Tačiau mano knygų lentynose apstu knygų ir apie kitus žinomus žmones, kurių kūryba žaviuosi, kurie man atrodo įdomūs ir svarbūs: tai ir knyga apie Vytautą Kernagį, apie Jurgą Ivanauskaitę, apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, apie dailininkę Akvilę Zavišaitę, apie Artūrą Barysą-Barą, apie pirmąją televizijos diktorę Gražiną Bigelytę, taip pat apie dailininkę Fridą Kahlo, kuria be galo žaviuosi, apie Marleną Dietrich ir daugelį kitų… Atsiminimų knygos – mano silpnybė… Be to, stengiuosi nepraleisti laidos „Legendos“, kurioje pasakojama apie žymius mūsų menininkus, dalijamasi atsiminimais apie juos. Anksčiau mėgau laidą „Vakaro autografas“. Taip pat „Sidabrinių gervių“ bei „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijos man yra privalomos – jas visada žiūriu. Kaip sako mano tėvas: „Tu niekada nebuvai nutolusi nuo teatro.“ Tikra tiesa. Teatras man – šventa vieta. Todėl dabar labai džiaugiuosi galimybe dirbti Jaunimo teatre, turinčiame tokią gražią istoriją, o 2015 metais švęsiančiame jau 50-ąjį jubiliejų. Galimybė bendrauti, matyti tokius legendinius aktorius kaip Antanas Šurna, Vidas Petkevičius, Vytautas Taukinaitis, Laimutė Štrimaitytė, Saulius Sipaitis ir daugybė kitų man yra tiesiog Dievo dovana, laimė. Kitaip negaliu to pavadinti.“
Pasak Kristinos, teatre visi žmonės yra asmenybės. „Teatre arba pritampi, arba ne. Jeigu pritampi – teatras tampa tavo gyvenimo būdu – negali be jo gyventi. Dar ir dabar prisimenu, kaip pradėjusi dirbti teatre ir stebėti spektaklius, per pemjeras ėmiau sirgti už aktorius, – pasakojo Kristina, neslėpdama, kad teatras ją keitė. – Neveltui sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Jame kiekvienas darbuotojas, kiekvienas žmogus yra svarbus.“
VšĮ „Gelmės“
Jau senokai Kristinos ir bendraminčių galvose sukosi idėja apie savo veiklos pradžią. Šių metų pradžioje galiausiai įgyvendino svajonę – įsteigė VšĮ „Gelmės“, kurios veikla bus susijusi ne tik su knygų leidyba, bet ir su ryšių su visuomene paslaugomis, renginių / knygų pristatymų organizavimu, seminarų, kūrybinių dirbtuvių rengimu, galbūt net suaugusiųjų mokymu ir pan. VšĮ „Gelmės“ komandą sudaro žmonės, turintys ilgametę patirtį leidybos, viešojo administravimo, ryšių su visuomene, suaugusiųjų mokymo, redagavimo, vertėjavimo ir kt. srityse. „Senokai galvojome apie savo įmonę, vis „audėme“ tą mintį, kol galiausiai supratome, kad viskas, ko reikia, yra tiesiog po ranka – turime visus reikalingus žmones, visi esame užsidegę plėtoti savo veiklą, tad ko laukti – padarome tai tiesiog dabar“, – pasakoja Kristina, leidykloje „Gelmės“ užimanti vyr. redaktorės pareigas.
„Kalbant apie knygų leidybą, ketiname leisti knygas, kurios mums patiems atrodo įdomios, svarbios, vertos dėmesio. Esame sumanę ir serijų, tarkim, skirtų paaugliams. Jau aišku, kokios bus pirmosios dvi knygos – tai Žydrūno Drungilo apsakymų knyga „Kita stotelė“, kurios du apsakymai „Įstrigęs veidas“ ir „Literatūros sezonas“ jau buvo išversti į anglų kalbą ir išspausdinti humorui skirtame žurnalo World Literature Today numeryje. Apsakymus į anglų kalbą išvertė Šv. Jeronimo premijos laureatė Elizabeth Novickas.
Antroji netrukus pasirodysianti knyga, kuria be galo didžiuojuosi, tai Aleksandro Grino feerija „Raudonos burės“. Daugiau negu prieš 50 metų į lietuvių kalbą ją išvertė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Man pavyko susirasti vertėją, nors šiuo metu ji gyvena JAV, ji mielai sutiko peržiūrėti savo, tuomet dar studentės, atliktą vertimą. Maža to, p. Aušra Marija papasakojo, kad jai teko laimė pabendrauti ir su A. Grino našle Nina Grin. Taigi, manau, toks gyvas santykis, tokie svarbūs ir iškilūs žmonės neabejotinai kuria knygos pridėtinę vertę. Net minčių neturėjau, kad „Raudonas bures“ galėtų iš naujo išversti kas nors kitas. Ir labai džiaugiuosi, kad p. Aušra Marija galėjo ir norėjo tai padaryti“, – sako Kristina.
Paklausta, kaip viską spėja, atsako, kad svarbiausia čia – žmonės, kurie supa, palaiko. „Linkiu kiekvienam turėti šalia savęs tokius žmones, kokius turiu aš – svarbu jausti palaikymą visose gyvenimo situacijose. Svarbu, kad jie tavimi tikėtų, gerbtų tave, tavo pasirinkimą, tai, ką darai, ir visada žinotų, kad ir tu visada būsi šalia, kad ir kas nutiktų. Nes nieko nėra pasaulyje svarbiau nei mes vienas kitam. Kartu mes galim daug – galim kurti gražią šeimą, galim daryti prasmingus darbus, galim keisti istoriją, laimėti visas kovas – galim tapti pamatu vienas kitam – augant, tobulėjant, mylint“, – sėkmės paslaptį atskleidė Kristina.
