Tęsinys. Pradžia ČIA.
Artėjant birželio 14 d., Gedulo ir Vilties dienos minėjimui, spausdiname kelias ištraukas iš Algimanto Katiliaus knygos „Tremtinio užrašai“ kurią 2013 m. išleido leidykla „Gimtasis žodis“ (sudarytoja Rasa Bačiulienė).
Knygą galima įsigyti leidykloje „Gimtasis žodis“: el. paštas : info@gimtasiszodis.lt, tel. +370 527 25352 (vadybininkė Violeta).
Ištraukas iš knygos „Tremtinio užrašai“ birželio 14 d. 14 val. Gedulo ir vilties dienos minėjime prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo skaitys aktoriai.
***
Tremtinio užrašai
/…/
Šioje kameroje teko susipažinti su dar viena „įteisintų vagių“ organizuota afera. Paprastai jie vakarais iki vėlumos susibūrę į krūvą viršutiniame aukšte triukšmingai lošdavo kortomis „akį“ („ačko“). Lošiama būdavo iš drabužių: švarkų, kelnių, baltinių, rankšluosčių, batų, šlepečių, kepurių, bet dažniau iš maisto produktų ir duonos.
Mūsų, nepilnamečių, išvežimo į koloniją išvakarėse po vakarinės arbatos vienas iš „autoritetų“ garsiai paskelbė apie pigių „manatkių“ „išpardavimą“:
– Kas nori pigiai įsigyt gerų drabužių? Dėmesio! Važiuojant į lagerius ir kolonijas reikia apsirūpint gerais drabužiais! Siūlome puikų pasirinkimą už simbolinę kainą – kelis davinius duonos! Laisvėj tokie drabužiai kainuoja šimtus rublių. Su tokiais drabužiais galima ir namo važiuoti, ir laisvėje vaikščioti! Štai švarkas – už du duonos davinius, kelnės – vienas duonos davinys! – rodė parduodamas prekes „humaniškasis“ „atamanas“. – Mūsų garantija – iš jūsų niekas neatims!
Visi klausė, bet tylėjo, nepuolė „pirkti“. Pasiūlymas viliojo. Drabužiai atrodė gerai, beveik nauji, mažai nešioti. Kvaila būtų nepasinaudot tokia proga! Jeigu ne mano įtarumas, ko gero, būčiau tarp tų, kurie susiviliojo pasiūlymu. Bet kol dairiausi, svarstydamas, kaip man elgtis, parduodami daiktai buvo išdalyti pirkėjams per 10–15 minučių. Užteko pirmam nupirkti švarką už du duonos davinius, ir tuoj susidarė eilutė. Atsiskaitoma turėjo būti nuo kitos dienos; skolingi du davinius turėjo atsiskaityti tą pačią dieną, t. y. skolintis iš kaimyno, bet skolą grąžint! Taip jie surinko virš 10 duonos davinių. Drabužių „įsigijo“ ir kai kurie nepilnamečiai iš mano etapo. O aš tuo metu gailėjausi, kad pražiopsojau progą atsinaujinti savo švarką: jis atrodė dar visai neblogai – Tėtės kostiumo dalis, iš angliškos vilnos. Tik jo tamsiai mėlynas blizgantis atlasinis pamušalas buvo iškirptas vieno iš „autoritetų“ kisetui (maišeliui tabakui nešioti). Po dienos mačiau tą kisetą: atrodė gražiai, išsiuvinėtas spalvotais siūlais… O mano švarkas buvo sugadintas nepataisomai, nors nešiot buvo galima. Praradau jį vėliau, jau kolonijoj: atidaviau vienam virtuvės darbuotojui už šešias papildomas porcijas pietų košės…
Nukentėjau tik tiek, kad rytinį duonos davinį teko dalintis su kaimynu, kuris už savo davinį gavo panešiotą šiltą šimtasiūlę: negalėjau ramiai žiūrėti į alkanas jo akis, įsmeigtas į mano duoną… Nors žinojau, kad kažin ar kas nors dalytųsi su manim, jeigu būčiau jo vietoje…
Netrukus išaiškėjo ir „vagių“ aferos esmė.
Po pietų už kameros durų pasigirdo skaitomos pavardės. Visas mūsų nepilnamečių kalinių būrys buvo siunčiamas toliau, į Bijsko nepilnamečių koloniją. Pasiruošt skirta 10 minučių. Visi subruzdo ruoštis. Staiga vėl atsistoja tas pats „autoritetas“ prekeivis ir gana įsakmiai ir garsiai pareiškia, kad „nusipirktų“ kameroje daiktų neleidžiama išsinešti iš kameros. Prekyba „šmotkėmis“ kameroje griežtai draudžiama. Visi daiktai turi būti grąžinti! Jeigu kas negrąžins, turės reikalų su kalėjimo vadovybe ir bus baudžiami už režimo pažeidimą, o daiktai konfiskuoti.
Pritrenkti tokio įžūlumo visi nutilo. Paskui pradėjo tartis, ką daryti. Išvažiuojantys atsidūrė beviltiškoj padėty. Pirmieji drabužius grąžino į kelionę išvykstantys nepilnamečiai. Paskui ir kiti nutarė nekonfliktuoti su „autoritetais“ dėl duonos davinio. Tai buvo tik dar viena kalėjimo pamoka naujokams. Aš galėjau tik pasidžiaugti, kad neužkibau ant šio kabliuko, nors ir norėjosi…
Mėginu prisiminti, kaip tada atrodžiau. Keturiolikametis berniukas, kiek neįprastai apsirengęs – vyrišku gana tvarkingu (Tėtės) kostiumu (kad pamušalas išpjautas – nesimatė), truputį išbalęs (visą vasarą saulės nematęs), plikas (Novosibirske, pirtyje, visus atvykusius nuskuto plikai). Nedrąsus, tylus, uždaras.
Dažniausiai prisimindavau ir svajodavau apie Mamą ir kitus šeimos narius Zaprudichos sovchoze. Įsivaizdavau, kad jie gyvena gerai, maitinasi dar mano parūpintais kviečiais, šviežiomis daržovėmis iš savo daržo. Elis su Mama piemenauja. Visi dažnai prisimena mane ir apgailestauja, kad niekuo negali padėti. Dažnai svajodavau apie grįžimą po dvejų metų 1945 metų vasarą. Įsivaizduodavau, kad grįžtu į sovchozą, jeigu karas dar nepasibaigęs; arba į Lietuvą, jeigu karas jau baigėsi.
/…/
Buvo saulėtas rugpjūčio vidurdienis, kai mes, šunų ir ginkluotų sargybinių lydimi, pasiekėm Bijsko DITK Nr. 5 („Dietskaja ispravitelno-trudovaja kolonija“ – Vaikų auklėjamoji darbo kolonija). Ją nuo mūsų akių slėpė aukšta medinė tvora su spygliuota viela viršuje ir sargybos bokšteliais. Gatvė smėlėta, be grindinio ir šaligatvių, apstatyta mediniais senoviškais rąstų namais, kuriuos supo medžiai, krūmai, daržai bei gėlynai. Prieš mus – metaliniai vartai su sargybos nameliu. Dar kartą visus pašaukia pavardėmis ir suleidžia vidun.
Visa kolonijos teritorija užima virš 5 ha. Ji suskirstyta į zonas: didžiausia darbo zona su gamybos cechais, sandėliais, didele katiline, garažais; į šią zoną įėjo geležinkelio atšaka su atskirais vartais; kita – nepilnamečių gyvenamoji zona su barakais, valgykla, maisto sandėliais ir ligonine. Kažkur dar buvo atskira zona su suaugusiųjų kalinių barakais, bet joje neteko būti ir net nežinojau, kur ji.
Pirmiausia džiugino didelė „laisvės“ teritorija, galima visą dieną būti lauke, kvėpuoti tyru oru, žiūrėti į mėlyną dangų ir džiaugtis saulės šiluma. Atvykimo diena buvo šilta ir saulėta. O svarbiausia, bent jau man – puikus vaizdas į nuostabų gamtos kampelį. Tuoj už kolonijos tvoros stačiu šlaitu kilo aukštas kalnas, apaugęs medžiais ir krūmais. Kalno viršuje gyveno žmonės, matėsi namų stogai, daržai, telefono stulpai. Mėgdavau žiūrėti į tą šlaitą, kuriuo serpantinu vingiavo pramintas takelis. Labai retai juo eidavo žmonės, dažniausiai tik vaikai; jie kartais net pamojuodavo lyg pasisveikindami… Man kalnas paliko didelį įspūdį: nors Lietuvoj tokios gamtos nebuvau matęs, man jis visada primindavo gimtinę. Keista, Sibiro lygumose paprasto akmens nerasi, o čia – akmeninis kalnas! Man jis simbolizavo laisvę: išeik pro vartus iš kolonijos, lipk į kalną ir dairykis po platųjį pasaulį… Jis tarsi priminė, kad tarp bedugnės, į kurią įpuoliau, ir normalaus gyvenimo – tik keli žingsniai!
Mus atvedė į nepilnamečių gyvenamąją zoną. Niekas nesutiko, nesveikino ir neklausinėjo: visi buvo darbo zonoj arba užsiėmę savais rūpesčiais. Mums dėl to blogiau nebuvo: ramiai susipažinome su aplinka, apsidairėme ir likome patenkinti. Iš pasakojimų žinojau, kad nemaloniausia yra kelionė, o pasiekus koloniją didieji vargai baigiasi. Kolonijoj galima ir visai neblogai įsitaisyti; priklauso nuo sėkmės. Bet kokiu atveju kolonijoj geriau negu kalėjime!
Mus pavalgydino valgykloj, po to nuvedė į pirtį, išdezinfekavo. Tik tada suleido į baraką. Nustebome, kai po valandos vėl pakvietė į valgyklą pietaut. Manėm, kad jau esame papietavę. Pasirodo, čia naujokus pagerbia: po kelionės duoda pavalgyt, o paskui maitina pagal nustatytą dienotvarkę.
Valgykloje mus pagaliau apspito kolonijos senbuviai. Smalsiai klausinėjo: iš kur, už ką, kuriam laikui; net apie naujienas laisvėje, apie karą klausinėjo, nors čia jie gali ir laikraščius paskaityt, o mes jų seniai nematėme.
Kai sužinojo, kad tarp atvykusių yra lietuvis, tuoj prisistatė keli berniukai:
– Ar tu tas lietuvis? – klausinėjo manęs. – Gerai papuolei! Dabar nepražūsi! Suvesim tave su tautiete! Ligoninės virtuvėj dirba teta Milda. Bet mūsų neužmiršk, užtark prieš tetą Mildą, kad ir mus pavaišintų nors retkarčiais! Eime! – Mane stebino jų linksmumas, energija, gyvybingumas. Daugelis buvo basi ir apskurę, bet įdegę saulėj, sveiki ir stiprūs. Nepalyginsi su mumis, atvykėliais, tikrais „baltaodžiais“.
Taip jie mane ir nusitempė. Neklausiau kur veda, sekiau iš paskos. Sustojom prie neseniai pastatyto medinio vienaukščio namo, panašaus į kitus barakus, tik trumpesnio ir tvarkingesnio, su didesniais langais, papuošto gėlynais. Tada dar nežinojau, kad tai ligoninė ir kad jos virtuvėj dirba lietuvė Milda. Vaikai priėjo prie lango su varstomom durelėm ir pabeldė, o man liepė kol kas nesirodyt – pasislėpti už kampo.
– Kas ten? – pasigirdo moteriškas balsas. – Eikit šalin, vaikai! Pavėlavot, nieko nebeturiu.
– Teta Milda! Paklausyk! Gerą naujieną tau norim pranešt. Prižadėk vakare porcija košės pavaišint, jeigu nori, kad dabar papasakotume! – linksmai klegėjo mane atvedę berniukai. – Šiandien atvyko naujas etapas į koloniją!
Langelis atsidarė. Vaikai mojo man, kad prieičiau artyn.
– Štai, žiūrėk, teta Milda, – rodė į mane, – čia tavo tautietis, lietuvis! Ką tik iš kelionės. Pavaišink jį nors truputį susipažinimo proga. O mums neužmiršk atsilyginti kitą kartą.
Pro langelį į mane žvelgė nustebusios akys. Apvalus veidas tikrai atrodė geranoriškas, nuoširdus ir net linksmas. Supratau iš karto, kad man labai pasisekė! Jutau glostantį švelnų užjaučiantį žvilgsnį, tyrinėjantį mano išvaizdą. Moteriai tikriausiai sunku buvo patikėti, kad aš lietuvis, kad čia ne vaikų išdaiga. Pirmuosius žodžius ji ištarė rusiškai:
– Tu tikrai lietuvis?
Aš buvau visas išraudęs, veidai iš didelio jaudulio degė.
– Taip! Taip, aš lietuvis, iš Kauno, išvežtas 1941 metais su šeima į Novosibirsko sritį, – aiškinau jau lietuviškai. Džiaugsmo šypsena nušvito jos veide.
– Kaip malonu girdėt lietuviškus žodžius čia, taip toli nuo tėvynės. Vargšeli tu, atskirtas nuo šeimos, tarp svetimų… Kiek tau metų? Kaip čia papuolei? Kaip gyvena tavo šeima, kur ji? Kas tavo tėvai? – vienas po kito pylėsi klausimai.
Gana ilgai atsakinėjau, pasakojau apie šeimą ir savo nuotykius. Aš irgi klausinėjau, deja, ne viską įsidėmėjau, nes buvau susijaudinęs. Tikrai žinau, kad ji irgi 1941 m. tremtinė, atsidūrė Altajaus krašte. Dirbo pieno perdirbimo įmonėje, nuteista trejiems metams už sviesto trūkumą. Jau atsėdėjo virš dvejų metų, teko patirti nemažai vargo kituose lageriuose. Dabar dar tik trečias mėnuo gerai įsitaisiusi ligoninės virtuvėj ir yra patenkinta.
Mane atvedę berniukai iš pradžių mėgino klausytis mūsų pokalbio, bet paskui pasišalino, po kiek laiko Milda prisiminė:
– Juk tu iš kelionės, alkanas, pavargęs, o aš ir užmiršau… Atleisk, bet tikrai nieko karšto ir skanaus neturiu. Imk duonos ir pomidorų, daugiau nieko nėra. Ateik vakarienės, būtinai pavaišinsiu!
Pomidorus su duona tuoj pat suvalgiau ir padėkojau. Supratau, kad ji tikrai gerai gyvena, savęs neskriaudžia. Tai rodė apvalokas veidas, įraudę skruostai, trykštantys sveikata. Atrodė labai lietuviškai, priminė kažką žemaitiško (tiksliau – Tėtės seserį): apkūnoka, lėta ir šilta.
Amžiaus skirtumas neleido mums tapti artimesniais draugais. Ji mokėjo išlaikyti distanciją, mažai pasakojo apie save. Jaučiau jos motinišką šilumą, bet aš buvau jai dar vaikas, su kuriuo rimtai kalbėtis nėra ko…
Pabaiga
