Viso pasaulio tautos naudojasi pirtimis nuo neatmenamų laikų. Manoma, kad garo pirčių idėją mūsų protėviams „pašnibždėjo“ pro uolos plyšį ant įkaitusio akmens krentantys lietaus lašai arba paprasčiausiai šliūkštelėtas vanduo. Lietuviškos pirties bičiulių draugijos (LPBD) pirmininkas Egidijus Žukauskas sakė, kad lietuviška pirtis senovėje, ko gero, buvo svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys pirmiausia suręsdavo pirtį, o tik po to statydavosi būstą.
Nėra viešosios pirties
Neseniai praūžusios Kaziuko mugės kultūrinėje programoje LPBD pirtininkai dalyvavo jau antrą kartą. Primindami, kad Vilniuje prieš šimtmetį net veikė pirtininkų cechas, mugės svečiams jie išdalino apie 1 000 puodelių „samovaruose“ virtos žolelių arbatos. Buvo pastatę pirtį-jurtą, kurioje apsilankiusieji galėjo pakvėpuoti vantų garu, atsipalaiduoti, pasėdėti.
„Įrengti tikrą pirtį mugėje nesiryžome, nes pernelyg daug rūpesčių. Džiugu, kad apie mūsų švietėjišką veiklą išgirdo daug žmonių. Bėda tik, kad sostinėje nėra viešosios pirties. Tuo skundėsi ne vienas su mumis bendravęs vilnietis“, – sakė pašnekovas. SPA centruose esančias pirtis pirtininkai vertino kritiškai, nes nė iš jų negali pasiūlyti viso vyksmo pirties procedūros, kai pirtyje neskubama, išbūnama apie 5 val. Ugnimi kūrenamas krosnis, pasak E.Žukausko, reikia kūrenti 4–5 val., todėl SPA centrai įsirengia elektrines ar uždaro tipo krosneles.
Svarbiausias statinys
Dar XX a. pradžioje žmonės, jei sudegdavo namas, gyvendavo pirtyje. Kai kur pirtyse buvo apgyvendinami senieji šeimos nariai arba tie, kurie, pasidalijus turtą, neįstengdavo greitai pasistatyti namo. Kaimuose pirtys dažniausiai buvo statomos atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežerų ar upelių, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kartais buvo krečiamos iš molio. Lubos būdavo apkreiktos ilginiais (kūlio) šiaudais ir spaliais, grindys – medinės (arba kietai išplūkta asla), vienoje sienoje būdavo įstiklintas langelis. Pirtį sudarė dvi patalpos – nekūrenamas priepirtis ir pirtis, jos pasieniuose stovėjo suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kertelės drabužiams padžiauti.
Be dūmtraukio
Pasak V.Žukausko, svarbiausia lietuviškoje pirtyje yra krosnis. Iš pradžių krosnys pirtyse būdavo iš akmenų. Jų pavadinimas archajiškas, jo kilmė siejama su sukrautų akmenų krūva, vadinta krūsnimi. „Krosnis neturėjo dūmtraukio. Dūmai išeidavo pro duris arba lubose padarytą skylę (aukštinį), užšaunamą lenta.
Beje, mokslininkai ištyrė ir nustatė, kad „juodoji“ pirtis turi baktericidinių savybių: suodžiai, nusėdantys ant lubų ir sienų, sugeria visus blogus kvapus, o degančios medienos dūmai, kuriuose gausu fenolių, acto rūgšties ir formaldehido, labai gerai išvalo orą, – atkreipė dėmesį pašnekovas. – Šalia krosnies būdavo pastatomas kubilas vandeniui, į kurį būdavo metami įkaitinti akmenys, kurie ir šildydavo vandenį. XIX a. pabaigoje atsirado plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais, jų viršuje būdavo įtaisomos skylės šildomo vandens katilams uždėti.“ Pirtininkas džiaugėsi, kad Lietuvoje statoma vis daugiau dūminių pirčių.
Koks klimatas, tokia pirtis
E.Žukauskas teigė, kad, norint suprasti įvairių regionų pirčių ypatumus, jas reikėtų vertinti ne pagal nacionalinę priklausomybę (suomiška, turkiška, lietuviška, rusiška), o pagal karštumą ir drėgnumą. „Pavyzdžiui, Suomijoje daug šalčiau nei pas mus, tad šiauriečiai mėgsta didesnį karštį be didelio drėgnumo. Latviai, lietuviai, slavai naudojasi panašaus režimo pirtimis. Vidutinė drėgmė jose būna apie 60 proc., o temperatūra – apie 60–80 laipsnių.
Pietų tautos (gruzinai, turkai) naudojasi vėsiomis pirtimis, kuriose daug drėgmės, nes klimatas karštas ir sausas“, – aiškino pašnekovas. Lietuvišką pirtį, pasak jo, geriau apibūdinti ne kaip statinį, o kaip erdvę, kurioje kažkas vyksta. „Lietuviai, kaip ir latviai, pirtyse naudoja įvairius augalus, riša medžių ir žolių vantas, peria jomis vienas kitą. To nedaro šiauriečiai ir pietiečiai“, – sakė pašnekovas.
Dažniausios bėdos
Lietuviai, anot jo, jau „atsikando“ pramogavimo kaimo turizmo sodybose įrengtose pirtyse. Dažnas pasėdėjęs patalpoje, kur oras sausas ir karštas, išeina iš jos perštinčiomis akimis, skaudančia galva. „Suprantama, ne kiekvienas gali sumūryti krosnį, veikiančią principu „ugnis per akmenis“, ne visi žino ir kaip įsirengti patogią garinę, prausyklą, poilsio patalpą. Trūksta teisingos nekomercinės informacijos. Tačiau tie, kurie nori, randa jos LPBD“, – sakė E.Žukauskas.
Paklaustas, kokios svarbiausios netinkamai pastatytos pirties bėdos, jis aiškino, kad didžiausia problema būna tada, kai pirtyje nespėja išdžiūti mediena. Tada įsimeta grybelis, pelėsis, kurie ne tik gadina medieną, bet ir kenkia sveikatai. Dažna bėda – nesaugi krosnis, prisilietus prie metalinių jos dalių galima nudegti. O plautai būna nepatogūs, nepritaikyti atsigulti garinėje. Slogus oras būna ten, kur prastai įrengta ventiliacija. Labai pavojingos būna ir slidžios grindys. Pirtyje turi būti patogu praustis. Priepirtyje turėtų stovėti platus suolas ne tik sėdėti, bet ir prigulti.
Reikia informacijos
Norintiesiems pastatyti gerą pirtį pašnekovas patarė pradėti nuo planavimo ir nuspręsti, kiek šeimos narių ja naudosis. Būtina atsižvelgti ir į tai, kiek draugų svečiuosis pirtyje ir ar dažnai tai bus. „Nepasikliaukite vien architektų siūlymais, nes kartais jie viską vertina tik architektūros požiūriu, neatsižvelgia į pirties naudojimosi ypatumus. Kuo daugiau turėsite informacijos, kuo daugiau išbandysite kitų pirčių, tuo lengviau bus nuspręsti, kokios pirties jums reikia. Mano manymu, tinkamiausia yra tokia pirtis, kurioje nepažeidžiami gamtos dėsniai. Garas, kuris sklinda nuo ugnimi įkaitintų akmenų, turi būti lengvas, kvapnus ir minkštas“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
Ne visi pritampa
Paklaustas, kokie LPBD ateities planai, E.Žukauskas sakė, kad ir toliau bus rengiamos šventės: „Pirties diena“, „Atvirų durų pirtyse šeštadienis“, „Žvalumo diena“, „Žemaitijos pirties diena“, „Gintarinė Baltija“. „Mūsų nariai vienas pas kitą kas savaitę vyksta į pirtis, nes taip patogiau ir ekonomiškiau. Buriasi maži pirties klubeliai, vyksta seminarai. Visi dalijamės sukaupta patirtimi ir kita pirties nauda, sveikatingumą, bendruomeniškumą, etninę kultūrą puoselėjančia informacija“, – sakė pirtininkas.
Šiuo metu draugija vienija 120 pirties mėgėjų. Per penkerius jos gyvavimo metus mėgstančiųjų pirtį gretos išaugo. Tie, kurie ateina į draugiją tik dėl savanaudiškų tikslų, joje ilgai neužsibūna, nes pagrindinis LPBD narių credo – duoti, o ne imti. O viena iš svarbiausių „pirčiulių“ puoselėjamų vertybių – pasitikėjimas ir bendrystė.
