P. Urbšys. Lietuva okupuota?

Kovo 13 dienos posėdyje Seimas priėmė du teisinius aktus, susijusius su referendumu. Pirmuoju teisės aktu nuspręsta sudaryti ekspertų grupę, kuri pateiktų išvadas dėl reikalavimo paskelbti referendumą, o antruoju nutarimu kreipiamasi į Konstitucinį Teismą – prašoma išaiškinti, ar Referendumo įstatymo straipsnis, pagal kurį prieš kelias minutes buvo sudaryta ekspertų grupė, … neprieštarauja Konstitucijai.

Tokioje teisinėje painiavoje nėra lengva susigaudyti, tad norėtųsi priminti Referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią buvo sudaryta ekspertų grupė. Įstatymas teigia: „Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.“

Būtent ši Referendumo įstatymo norma patvirtina dar 1994 metais Konstitucinio Teismo išsakytą nuostatą, kad negali būti jokių išankstinių sąlygų, siaurinančių tautos, kaip suvereno, teises. Tuo labiau, kad Referendumo įstatyme nėra privalomos normos sudarinėti ekspertų grupę. Jei prisimintume paskutinį įvykusį referendumą dėl atominės elektrinės statybos, ekspertų grupė nebuvo sudaryta, nors referendumo klausimas tiesiogiai buvo susijęs su pasekmėmis, kurios gali, kaip dabar teigiama, trukdyti mūsų integracijai į Vakarus ir mūsų energetinei nepriklausomybei. Tad pastarasis Seimo sprendimas dėl ekspertų grupės sudarymo, manau, yra tik dar vienas būdas kiek galima vilkinti svarstymą Seime tam, kad referendumas nebūtų paskelbtas gegužės 25 d. kartu su Europarlamento rinkimais.

Ir pati grupės sudėtis, patvirtinta Seimo daugumos kartu su opozicija, rodo tendencingumą: ekspertų grupės vadovo pavaduotoju buvo paskirtas Vytautas Sinkevičius. Kaip buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, jis, be abejo, yra kompetentingas, bet jis jau yra išreiškęs savo išankstinę neigiamą nuostatą referendumo atžvilgiu. Šių metų sausio 30 d. vienoje televizijos laidoje jis tvirtino: „Šiuo atveju taisyklių yra nesilaikoma ir todėl yra pagrindas pripažinti referendumu priimtą sprendimą prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai daro patį referendumą beprasmiu, nes jo rezultatas bus niekinis“. Nesunku prognozuoti, kokios bus taip nusiteikusių ekspertų išvados.

Tačiau ir tai yra ne vienintelis būdas sutrukdyti įgyvendinti piliečių valią surengti referendumą. Apsidrausdamas Seimas patvirtino kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą. Jame prašoma ištirti, ar Referendumo įstatyme nustatyta Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka atitinka Konstituciją, nors 1994 metais Konstitucinis Teismas vienareikšmiškai pasisakė: „nuostata, kad (…) „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“, susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu“.

Kodėl valdantiesiems buvo reikalingas toks kreipimasis, nors Konstitucinis Teismas į šį klausimą jau atsakė prieš 20 metų, paaiškėjo tik šios savaitės antradienio Seimo posėdyje. Tąkart buvo svarstomas klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą – prašyta išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo straipsniai atitinka LR Konstituciją. Svarstant šį su Rolando Pakso ketinimais dalyvauti Prezidento rinkimuose susijusį nutarimą, Seimo narys Jurgis Razma prasitarė: „Jeigu kreipiamasi į Konstitucinį Teismą viso Seimo nutarimu dėl atskiro straipsnio ar jo dalies, ta dalis nustoja galioti tuo metu“.

Taip J.Razma – tikėtina, ne tyčia – prasitarė: prieš referendumą nusistatęs valdantysis elitas turi sukurpę ir planą B, kuris leistų apskritai sužlugdyti referendumą. Jei Seimas išties nutars kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar Referendumo įstatymas atitinka Konstituciją, ir jei Konstitucinis Teismas priims šį prašymą svarstyti, laikinai nustos – taip bent teigia J. Razma – galiojęs Referendumo įstatymo 14 straipsnis, pagal kurį ir yra priimamas nutarimas dėl referendumo paskelbimo.

Keisčiausia yra tai, kad tose teisinėse kolizijose pamirštamas 2006 m. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas tarptautinės teisės aktų įsigaliojimą mūsų Lietuvos Respublikos įstatymuose, atkreipia dėmesį, kad „Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (…), išskyrus pačią Konstituciją“. Būtent 2006 m. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucija turi viršenybę prieš tarptautinius teisės aktus.

Tad jeigu Konstitucijoje yra nustatyta, kad: „Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 straipsnis) ir kad piliečiai jį įgyvendina valdydami savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnis), vadinasi, piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausia suverenios galios išraiška, todėl ir tikroji jų valia turi būti nustatyta referendumu. Galima sakyti ir taip: 2006 m. Konstitucinis Teismas, pripažindamas Konstitucijos viršenybę, taip pat pripažino ir piliečių tiesioginio dalyvavimo teisę valdant šalį, priimant sprendimus svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais.

Beje, šių metų sausio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame netiesiogiai nurodoma, jog referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams gali būti neteisėtas, ignoravo Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio nuomonę. Savo atskirojoje nuomonėje aptardamas, kodėl jis nesutinka su tokia Konstitucinio Teismo išvada, kaip pagrindinę priežastį įvardijo šią: „Nenurodyta ir netaikyta Konstitucinio Teismo 2006 m. atskleista „pačios Konstitucijos“ viršenybė Europos Sąjungos teisės atžvilgiu. Tai nurodžius konceptualiai pakistų didelė argumentų dalis.“

Tai dabar kiekvienas užduokime sau klausimą: kiek Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos Konstitucinių Teismų? Jei spręsčiau pagal tas viena kitai prieštaraujančias Konstitucinio Teismo nutartis, Konstitucinių Teismų skaičius priklauso nuo sudėties – vienos sudėties Konstitucinis Teismas pripažįsta referendumą, kaip aukščiausią Tautos valią, pripažįsta Konstitucijos viršenybę prieš Europos Sąjungos teisės aktus, o štai dabartinis Konstitucinis Teismas formuoja visai kitą nuomonę.

Akivaizdu: tokiu būdu Konstitucinis Teismas pademonstruoja, kad jisai tampa sudėtine politinių galių įtvirtinimo mechanizmo dalimi. Būtent politinių galių, ne teisinių.

Kovo 18-ąją Seimo posėdžio metu, kai vidaus reikalų ministras aiškinosi dėl policijos pareigūnų veiksmų išvaikant taikios referendumo šalininkų akcijos dalyvius kovo 11-ąją, Andrius Kubilius išreiškė nusistebėjimą, ar Seimas pakankamai suvokia klausimų svarbumą – tuo metu, kai Ukrainoje vyksta ginkluota invazija, čia, Lietuvoje, svarstomas „kažkokio lauželio“ klausimas. Tokia opozicijos lyderio nuostata tik dar kartą patvirtina: mūsų valdantysis elitas kur kas geriau supranta ukrainiečių tautą nei lietuvių.

Kita vertus, jei mums išties nekyla abejonių, kad Putinas Krymo pusiasalyje surengė pseudoreferendumą, turime pripažinti ir tai, kad ir opozicija, ir dalis valdančiosios daugumos, tiesa, užsidėję kaukes neva už referendumą, taip pat rengia tautai pseudoreferendumą. Kaip kitaip galima paaiškinti tą manipuliaciją datomis, įvairias teisines pinkles? Juk visa tai tik tam, kad referendumas neįvyktų, kad piliečių galimybė išreikšti savo valią būtų apribota. Ir visiškai nesijaudinama dėl tokio pseudoreferendumo pasekmių.

Be to, tai daroma užkraunant papildomas išlaidas visiems Lietuvos valstybės mokesčių mokėtojams: referendumas, surengtas kartu su Europarlamento rinkimais, papildomai kainuotų du milijonus litų, jei būtų rengiamas atskirai, – dvylika. Kaip girdėjome, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės didesnės biudžeto sąnaudos nė kiek nejaudina – sunku patikėti, kai girdi ją kalbant, kad reikia didinti minimalų atlyginimą ir pensijas, kai tuo pačiu metu ji daro viską, kad biudžeto išlaidos būtų švaistomos vien tam, kad būtų sutrukdyta išreikšti suverenios tautos valią.

Akivaizdu – politikai, demonstruodami savo nepasitikėjimą tauta, nepasitikėjimą Lietuvos valdžia tik didina. Išrinkdami juos Seimo nariais rinkėjai parodė jiems savo pasitikėjimą, dabar jie žemina savo rinkėjus rodydami jiems savo nepasitikėjimą dėl galimybės be tarpininkų – tiesiogiai – išreikšti savo valią. Ko ir kodėl taip bijoma? Juk referendume gautų teisę išreikšti savo valią visi – ir tie, kurie už referendumą, ir tie, kurie prieš. Atimti šią prigimtinę teisę iš piliečių, juos taip menkinti gali tik svetima valdžia – dėl to ir kyla klausimas: kas okupavo Lietuvą?