Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis. Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.
Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.
Toks aiškinimas vienus papiktino, pasigirdo balsų, kad „Konstitucija nebesaugos valstybinės kalbos“, kiti ėmė džiūgauti, esą asmenvardžius dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis „nebėra jokių kliūčių“. Bet ir pirmųjų nusivylimas, ir antrųjų džiūgavimai gerokai perdėti.
Konstitucinio Teismo sprendime nurodytos dvi taisyklių keitimo sąlygos. Pirma, kitokias taisykles galima nustatyti, „kai jas keisti siūlo… iš profesionalių kalbininkų… sudaryta valstybės institucija“, reikia suprasti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Dar svarbesnė antroji sąlyga, kuri kitokias taisykles nustatyti leidžia „laikantis iš Konstitucijos, inter alia, jos keturiolikto straipsnio, kylančių reikalavimų“. O tas straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“
Vadinasi, asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi valstybine lietuvių kalba, o joje įteisinti tik mūsų abėcėlėje išvardyti lietuviški rašmenys. Reikalavimas minėtais atvejais asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis yra privalomas pagal Konstituciją, kitokių taisyklių čia negalima nustatyti.
Aukščiausiosios Tarybos nutarimas turi kitų vietų ir nuostatų, kur galima siūlyti ir kitokių taisyklių, negu ten numatyta. Lietuvos Respublikos piliečio pasams taikomas taisykles galima praplėsti ir taikyti visiems asmens ir ne tik asmenims, o ir įvairių veiklos sričių dokumentams, kur rašomi asmenų vardai ir pavardės. Nors nutarimas apie tai ir nekalba, praktiškai taip jau ir dabar daroma. Reikėtų tą principą ir formaliai įteisinti – pavadinime ir tekste kalbėti apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose.
Lietuvos Respublikos pasai išduodami tik Lietuvos piliečiams, o įvairiuose kituose dokumentuose gali būti rašomi ir Lietuvos piliečių, ir nepiliečių asmenvardžiai, todėl aptariant jų rašymą darosi būtina nurodyti pilietybę. Pasams nustatytos taisyklės savaime pritaikomos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentams. Dabar yra: „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“, būtų: „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.“
Asmenvardžių rašymą dokumentuose susiejus su Lietuvos Respublikos pilietybe, darosi būtina atskirai kalbėti apie kitų šalių piliečius.
Užsieniečius mini ir dabartinis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Jo trečiasis punktas skelbia: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Reikia suprasti, to dokumento rašmenimis; kur būtinai reikia lietuviškų rašmenų, tai aiškiai ir pasakyta.
Konstitucinis Teismas to punkto nenagrinėjo, nes užsieniečių pavardės su Lietuvos Konstitucija nesusijusios. Be to, tai buvo neaktulus klausimas, tokie atvejai buvo reti, išimtiniai.
Pritaikytas visiems dokumentams punktas pasidarytų svarbus ir būtinas, tada čia jau reikėtų kalbėti apie asmenis ne turėjusius, o turinčius kitos valstybės pilietybę, paprasčiau sakant, apie kitų šalių piliečius. Pertvarkytas punktas galėtų būti: „Kitų šalių piliečių vardai ir pavardės, užrašytos lotyniško pagrindo rašmenimis, Lietuvos Respublikoje surašomuose dokumentuose perrašomi paraidžiui.“ Mat jų asmenvardžiai įteisinti pagal kitos šalies įstatymus ir įforminti pagal tos šalies kalbos reikalavimus ir oficialiojoje vartosenoje visose šalyse galioja tokie, kokie įteisinti.
Atskirai reikėtų aptari du tarpinius atvejus: pirma, kai kitos šalies pilietis įgyja ir Lietuvos pilietybę, antra, kai Lietuvos pilietis sudaro santuoką su užsieniečiu ir paima jo pavardę, įteisintą pagal kitos šalies įstatymus. Tokių asmenų vardai ir pavardės galėtų būti rašomi pasirinktinai – kaip Lietuvos piliečio arba kaip užsieniečio.
Galima keisti dar vieną 1991 m. nutarimo dalyką – vietoj nutarimo galima priimti atinkamą įstatymą. Jo pavadinimas būtų: „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.“ Jis teisės aktą pakeltų į aukštesnį lygmenį, bet turėtų išlaikyti jo principines nuostatas.
Post scriptum. Yra veikėjų, gąsdinančių, kad pavardžių rašymas dokumentuose lietuvių kalbos rašmenimis gali sukelti lenkų maištus ir Rusijos invaziją. Betgi prisiminkime, kad tokį principą įteisinęs nutarimas buvo priimtas daug sunkesnėmis aplinkybėmis – kai Lietuvoje tebebuvo svetima kariuomenė ir lenkai Vilniaus krašte kūrė autonomines apylinkes. O principas įsigalėjo ir, atlaikęs laiko ir politinius skersvėjų išbandymus galioja jau beveik penkiolika metų. Nėra priežasčių jo atsisakyti.
Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras
Ką aš matau! Kniūkšta siūlo rašyti nelietuviškai! Tai yra jis su tam tikromis išlygomis pritaria piliečių asmenvardžių rašymui nelietuviškai – tų asmenų, kurie priėmė Lietuvos pilietybę ir kurie santuoką sudarę pakeitė pavardę! Kaip suprati rašyti kaip piliečio ar kaip užsieniečio? Tai jei tie asmenys turi Lietuvos pilietybę, kaip galima jų pavardes ir vardus rašyti kaip užsieniečio, t.y. nepiliečio? T.y. rašyti nelietuviškai. Čia Kniūkšta arba nesusigaudo, ką siūlo, arba išduoda kalbą, klodamas pagrindą būsimam gramatikos keitimui. 1
Bet kokiu atveju, net ir kitos šalies pilietybę turėjusio ir LR pilietybę priėmusio ar sudarant santuoką pakeitusio pavardę asmens asmenvardžiai turi būti rašomi tik lietuviškai, priešingu atveju būtų pažeista Konstitucija. Nes 1991 m. AT nutarimas, kuriame teigiama, kad kitos šalies pilietybę turėjusio asmens vardas ir pavardė įgyjant Lietuvos pilietybę gali būti rašomi nelietuviškai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai!
Gal aš kažko nesupratau? Nejaugi autorius siūlo Lietuvos piliečio pase kai kam rašyti užsienietiškai? Kodėl kai kam išimtys? Žiūrint iš kalbos logikos visai nesvarbu to piliečio kilmė ar šeiminė padėtis: lietuvių kalboje turime rašyti kaip girdime, su linksnių galūnėmis. Priešingu atveju, tai bus jau ne lietuvių kalba. Jeigu pradėsime nuo tokių išimčių, kad kai kurių piliečių pavardžių negalėsime rašyti lietuviškai, tai po to gal ir sveikintis su jais bus negalima lietuviškai, po to dar kaip nors išvaduoti juos nuo lietuvių kalbos ir t.t. Kur su tokia mąstysena nueisime? Latviai yra išsprendę tą klausimą nuosekliai ir tvarkingai. Jų kalbos sistema turi tokius pačius dėsnius kaip ir mūsų kalba. Tai ir pasinaudokime jų nuveiktu darbu, jeigu patys esame neįgalūs ir nesusitvarkome. Kam dabar išsigalvoti kokias nors skylutes toje sistemoje ir kurti precedentus, kurie tik skatins jedinstvo-jednosc veikėjus toliau kabinėtis ir rėkti apie diskriminaciją.
Manau visiškai taip pat, kaip komentatorius “jo”, t.y. kad vardai ir pavardės Lietuvoje turi būti rašomi neatsižvelgiant į asmenų, piliečių kilmę ar šeiminę padėtį, t.y. turime “rašyti kaip girdime, su linksnių galūnėmis”. Juk rašome lietuvių kalbos tekstu, t.y. akivaizdu, kad ją suprantantiems asmenims, taigi visas tekstas turi būti sklandus lietuvių kalbos atžvilgiu. Priešingu atveju būtume verčiami lietuvių kalbos tekstuose kitų kalbų vardus, pavardes skaityti nelietuviškai arba palikti neperskaitytus, kas dabar iš dalies ir vyksta. Tai teksto suvokimą daro duobėtu, su spragomis, lietuvį, apskritai žmogų pratina gyventi prie suirusios lietuvių kalbos…
Tad, atsižvelgus į KT nutarimą, komisija galėtų nustatyti nepajudinamą taisyklę, kad Lietuvoje be jokių išimčių – būtų tai asmens dokumentas ar koks tekstas, rašomas joje, – kitų kalbų vardai, pavardės jame yra rašomi transliteruoti lietuviškai ir sugramatintomis lietuvių kalbos formomis.
O aš siūlau ” Sutransliteruoti” lietuviškumą ir “sugramatintomis lietuvių kalbos formomis” priimti kiniečių kalbą ir kringelinį” raštą. Kinų daugiau kaip milijardas , o lotynų nėra, tai ir jų raidyną išmetam. O jei kas pašokinės , tai Pekinui skūsimės. Vo tep. O su kinais, tai tau ne šuns papas, nepajuokausi..
Ir vėl nuolankus lietuvių prisitaikymas, net iš kalbininko lūpų. Jei Teisingumo ministerija nesugeba teisingumo palaikyti ir kreipiasi su dviprasmiškais klausimais į KT, tada kyla klausimas ar ji iš viso reiklinga. KT jau išaiškino, kad jei pilietis nori, tai gali rašyti lotyniškom raidėm antrame puslapyje ir taškas. Tokie ministrai mums nereikalingi, kurie nesugeba dirbtinių problemų spręsti konkrečiai ir aiškiai. Būtų gerai tokiam teisingumo ministrui nusiųsti Barto pasiūlymą, gal susiprotės.
Getai, šito puslapio, kurio pavadinimas Alkas.lt neskaito nei teisingumo , nei neteisingumo, nei kitoks ministeris neskaito. Kartą per tv mačiau, kai kažikoks grybas seime skaitė tik delfi pletkų puslapį. Čia tik mes, lietuviai, vienas kitam rašinėjam , atsakinėjam , nesutinkam , vienas kitą išvadinam… Smulkmena, bet daugiau ar mažiau esam bendraminčiai. Džiaugiamės tuo.
Už mūsų kalbos naikinimą, rankos per trumpos, niekas gailesčio nesulauktų.
Kita Lietuvių Tautos apklausa (referendumas) turėtų būti , ar reikalingas KT.
Užtat skaito stukačiokai ir organai.
Teisybę rašai, Bartai – niekam neįdomu, ką mes čia visi PROTINGAI rašome. Mes tik vienas kitam reikalingi. Dingo Vilmantas Rutkauskas ir man kažko trūksta (aš jam 2 litus skolingas su nuošimčiais). Ir nuoširdžiai pasiilgau Amelijos.
V. Rutkausko , gal ir nepasiilgau. Bet skolą , juk pats žinai , ne rona neužgis – atiduok, bet Amelijos. Senio širdis suspurdėjo . Pasiilgau.
Gal Turkijos Antalijoje (an to lija, o ant kito nelyja.) poilsiauja. Ach!
Blogiausia, kad jau ir kalbininkai yra paveikti erozijos, pradeda svyruoti. Net sovietmečiu neišdavė kalbos, tvirtai saugojo ją. Kas gi dabar vyksta?