Istorija yra gyvenimo mokytoja, – taip prieš du tūkstantmečius pasakė Markas Tulijus Ciceronas, ir nuo to laiko nekas nepasakė nieko geriau. Išties, vienintelė prasmė kapstytis praeityje yra įsisavinti joje slypinčią patirtį ir prisitaikyti ją savo dabarčiai. Visiškai tapačių situacijų, aišku, nebūna nei tautų, nei atskirų žmonių gyvenimuose, bet, perpratus bendrumus ir dėsningumus, atsiranda galimybė prognozuoti ateitį ir galimas vienokių ar kitokių sprendimų ar pasirinkimų pasekmes.
Daugelis šiandieninių istoriografijos autoritetų ragina žiūrėti į Lietuvos istoriją kaip į pritapimo prie Europos arba europeizacijos istoriją. Kadangi santykių su Europa (Europos Sąjunga) problematika šiandien tikrai aktuali, toks požiūris galėtų būti netgi sveikintinas. Deja, europeizacijos paradigma sekantys istorikai į šį procesą linkę žvelgti su naiviu idealizmu – pritapimas prie Europos (ar jos politinės konjunktūros) jų koncepcijose tampa savaiminiu tikslu ir aukščiausia siekiamybe. Betgi iš tikrųjų niekas niekada nesiekė pritapti prie Europos vien tam, kad pritaptų prie Europos. Kaip ir bet kuri kita politinė strategija, pritapimo prie Europos (tiksliau, sąjungų su vienomis ar kitomis Europos šalimis) strategija visuomet turėjo du pagrindinius tikslus – apsaugoti valstybę nuo išorės priešų ir sukurti geresnį gyvenimą jos viduje. Saugumas visuomet buvo (ir tebėra) pirmoje vietoje. Taigi visas mūsų „eurointegracijas“ reikėtų vertinti pagal tai, kaip jos prisidėjo (arba neprisidėjo) prie Lietuvos valstybės saugumo užtikrinimo.
Mindaugas
Pirmuoju (ir tam tikra prasme kultiniu) Lietuvos „vedliu į Europą“ paprastai laikomas Mindaugas. Kaip ir šiandien, pagrindiniu „eurointegraciją“ skatinančiu veiksniu buvo rusų grėsmė. Tiesa, rusų vaidmenį šiuo atveju atliko būsimieji ukrainiečiai – t.y. Haličo-Volynės kunigaikštystė ir jos valdovas Danilas. Kaip pamename, viskas prasidėjo nuo to, kad Danilas Haličietis 1248 m. pabaigoje išprovokavo Lietuvoje vidaus karą, paremdamas Mindaugo konkurentą – jo brolėną Tautvilą. Vokiečių ordinas iš pradžių irgi rėmė Tautvilą, bet 1251 m. Mindaugui pavyko pervilioti jį į savo pusę, priimant krikštą ir darant teritorines nuolaidas. Vėliau Vokiečių ordino parama padėjo Mindaugui laimėti vidaus karą ir išlaikyti Lietuvos valdžią rusiškojo (dabar baltarusiško) pakraščio žemėse, dėl kurių ir vyko trintis su Haliču-Volyne. Karūna, kurią Mindaugui pavyko išsiderėti 1253 m., taip pat pakėlė jo, o kartu ir visos Lietuvos valstybės prestižą. Taigi iš pirmo žvilgsnio „eurointegracija“ lyg ir padidino Lietuvos saugumą.
Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Negalima pamiršti, kad mainais už paramą Mindaugas turėjo perleisti Vokiečių ordinui daugiau kaip trečdalį etninio Lietuvos valstybės branduolio – t.y. Žemaitiją, Nadruvą, Skalvą, dalį Jotvigių žemių ir Sėlą. Saugumo požiūriu tai, be abejo, laikytina katastrofa. Net ir pasirinkus atvirą karą, vargu ar buvo galima prarasti daugiau – valstybė atsidūrė ties žlugimo ribą. 1260 m. Mindaugas turėjo užrašyti Vokiečių ordinui jau visą Lietuvą – tuo atveju, jeigu mirtų be įpėdiniu). Dauguma istorikų laiko šį raštą klastote, bet jis vis tiek atskleidžia Vokiečių ordino tikslus (ir numatomas jų įgyvendinimo priemones). Taigi nuo žlugimo Lietuvą tuokart išgelbėjo tik žemaičiai, kurie ne tik sėkmingai pasipriešino Vokiečių ordinui, bet ir privertė Mindaugą atsisakyti pražūtingos politikos.
Po to Lietuvoje įsitvirtino tokia saugumo strategija, kurią sąlyginai būtų galima pavadinti nacionalistine. Ir ji pasirodė ganėtinai veiksminga. Lietuva neišvengė vidaus konfliktų, dėl jų net buvo atsidūrusi Haličo-Volynės pavaldume, tačiau bemat išsivadavo ir išaugo į vieną didžiausių valstybių Europoje. Tiesa, teritorinių nuostolių ji taip pat neišvengė, tad XIV a. „eurointegracija“ vėl grįžo į politinę darbotvarkę.
Gediminaičių „eurointegracija“
XIV–XV a. „eurointegracijos“ strategiją subrandino ir trijų kartų pastangomis realizavo Gediminaičiai. Šįkart tai buvo visiškai kitokia strategija. Esminis tikslas – saugumas – liko tas pats, tačiau dabar „eurointegracijos“ (krikšto) buvo siekiama, ginantis nuo pačios Europos (t.y. Vokiečių ordino). Be to, įsitvirtino suvokimas, kad Vakarų pasaulis nevienalytis. Dar XIII a. Lietuva pradėjo išnaudoti savo katalikiškųjų kaimynų tarpusavio nesutarimus, ieškodama ir rasdama sąjungininkų Mazovijos kunigaikštystėje bei Rygos mieste. XIV a. imta žvalgytis dar toliau. Buvo geriau įsisąmoninti ir valstybės poreikiai. Civilizaciniai Vakarų pasiekimai karybos ir fortifikacijos srityje (mūro statyba, parakiniai šaunamieji ginklai) Lietuvoje atsirado dar gerokai prieš krikštą, ir tai rodo visais atžvilgiais išsiplėtusį Lietuvos valdovų akiratį. Galop sukaupta tarptautinių santykių patirtis išmokė Gediminaičius vengti skubotų sprendimų, derėtis, reikalauti garantijų, o svarbiausia – nebijoti atmesti sandėrio, paaiškėjus, kad jis nėra pakankamai naudingas. Visa tai lėmė, kad 1386 m. Jogailai ne tik pavyko sudaryti strateginę sąjungą su Lenkija, bet ir pačiam tapti jos valdovu.
Vis dėlto iš pradžių sąjunga su Lenkija pagimdė bemaž tas pačias problemas, kaip ir ankstesnė Mindaugo sąjunga su Vokiečių ordinu – paaiškėjo, kad partneriui labiau rūpi primesti Lietuvai savo viršenybę, o ne kovoti prieš bendrą priešą. Nieko keisto čia, žinoma, nebuvo: kiekvienas subjektas siekia gauti kuo didesnę naudą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau šią problemą sėkmingai išsprendė valdžią Lietuvoje perėmęs Vytautas, kurį į sostą vėlgi atvedė žemaičiai.
Vytautas sutartinai vadinamas genialiu politiku, bet jo genialumo paslaptis buvo labai paprasta: Vytautas nepalaikydavo nenaudingų sąjungų – jeigu sąjunga tapdavo nenaudinga, jis ją nutraukdavo ir dažniausiai sąjungininkas būdavo priverstas pasiūlyti naują susitarimą palankesnėmis sąlygomis. Kitas sėkmės faktorius buvo unikalūs Jogailos ir Vytauto santykiai, leidę jiems panaudoti vadinamąją „gero ir blogo derybininko“ kombinaciją. Santykiuose su Lenkija Vytautas paprastai užimdavo „kietą“ poziciją, o Jogaila tarpininkaudavo, išreikalaudamas nuolaidų. Santykiuose su Vokiečių ordinu atvirkščiai: Jogaila būdavo nenuolaidus, o Vytautas vaidino draugišką. Tiesa, tai jam netrukdė profilaktiškai mušti kryžiuočių, tokiu būdu priverčiant Vokiečių ordiną labiau vertinti jo draugiškumą. Rezultatas buvo įspūdingas. Vokiečių ordinas buvo ne tik sutriuškintas ir priverstas atsisakyti bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją – XV a. 3-ame dešimtmetyje, pats dorai nesusivokęs, jis tapo Lietuvos nepriklausomybės rėmėju ir ėmė advokatauti Vytauto karūnacijai. Tuo tarpu Lenkijos siuzereninės pretenzijos taip ir liko popieriuje: Nepaisant sėkmingai sužlugdytos Vytauto karūnacijos ir po jo mirties išprovokuoto karo tarp Švitrigalos ir Žygimanto Kęstutaičio, 1440 m. Lietuva de facto atkūrė savo suverenitetą, savavališkai vainikuodama didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą Jogailaitį.
Tai, kad vėliau Lietuva visgi pateko į Lenkijos priklausomybę, lėmė visai kitos priežastys – konkrečiai: nepalanki dinastinė konjunktūra ir atgimusi rusų – šįkart Maskvos didžiosios kunigaikštystės – grėsmė.
Sąjunga su Lenkija ir jos vargai
Lietuvos ir Lenkijos sąjungos atnaujinimas vyko etapais. Pirmasis etapas – personalinės unijos atnaujinimas prasidėjo 1447 m., kai Vladislovui Jogailaičiui žuvus mūšyje prie Varnos, Kazimieras užėmė Lenkijos sostą. Viduramžiais nepriklausomybės praradimas dėl nepalankiai susiklosčiusios dinastinės konjunktūros buvo įprastas dalykas, ir Lietuvos diduomenė, kuri nuo šiol tapo pagrindine valstybės reprezentante, šią grėsmę suvokė. Prieš išleisdama Kazimierą į Krokuvą, ji pasirūpino Lietuvos valstybingumo saugikliais (Lietuvoje liko veikti atskira Ponų taryba, atliekanti vyriausybės funkcijas), tačiau kita grėsmė buvo pražiūrėta. Valdovui pasitraukus į Krokuvą, buvo nebeįmanoma vykdyti aktyvios užsienio politikos – ypač rytuose, ir dėl to per keletą dešimtmečių Maskvos didžioji kunigaikštystė taip sustiprėjo, kad ėmė grasinti Lietuvai. Po Kazimiero mirties 1492 m. ji perėjo į puolimą, ir iki 1503 m. Lietuva prarado ketvirtadalį valstybės teritorijos.
Taigi, šiuo atveju sąjunga Lietuvos saugumą paveikė labai neigiamai, bet dėl įvairių aplinkybių (pirmiausia, dėl valdovų „deficito“, atsiradusio, prasidėjus Gediminaičių dinastijos išmirimui) nebuvo sugalvota nieko geriau, kaip šią sąjungą stiprinti. Iš pradžių kelis kartus buvo atnaujinta personalinė unija, o 1569 m., Gediminaičių dinastijai galutinai išmirštant, prieita iki Liublino.
Atskirais momentais (pvz., valdant Žygimantui Senajam arba Steponui Batorui) sąjunga su Lenkija Lietuvai duodavo naudos, tačiau bendras rezultatas lieka neigiamas: Lenkija pasiglemžė Ukrainą, bet Maskvos grėsmės taip niekad ir neįsisąmonino. Išties, žiūrint iš Krokuvos arba Varšuvos, Maskva atrodė toli, o Lietuva plytėjo tarpe tarsi buferinė zona. Taigi visą laiką atsirasdavo svarbesnių reikalų.
Geriausiai grėsmių supratimo skirtumai geriausiai išryškėjo XVII-XVIII a., per vadinamąjį Tvaną (1654-1667 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Maskva ir 1655-1660 m. karą su Švedija) ir 1700-1721 m. Šiaurės karą. Tvano metu Lietuva daugiausiai nukentėjo nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės. Švedų okupacija, kurią patyrė Žemaitija ir Užnemunė, buvo lengvesnė. Taigi iš dviejų blogybių Lietuvai būtų buvę parankiau rinktis švedus. Tą suprato ir Jonušas Radvila, 1655 m. sudaręs su švedais vadinamąją Kėdainių uniją. Iš pradžių visuomenė tokios politikos nepalaikė, vis dėlto, jeigu Lietuvos nebūtų saisčiusi unija su Lenkija, ilgainiui Maskvos grėsmė būtų pavertusi sąjungą su švedais neišvengiamybe. Tačiau Lenkija suvokė grėsmes priešingai: per Tvaną ji labiausiai nukentėjo nuo švedų, taigi Šiaurės karo išvakarėse, žvelgiant iš Lenkijos pozicijų, buvo natūralu sudaryti sąjungą būtent su Rusija. Augustas Saksas tai ir padarė, o rezultatą žinome: iš pradžių Abiejų Tautų Respublika tapo Rusijos Imperijos protektoratu, vėliau – jos sudėtine dalimi.
„Eurointegracijos“ strategijos XX a. – ar Lietuva pasimokė iš praeities?
Lietuvos valstybės atkūrimą XX a. taip pat galime laikyti savotiška „eurointegracija“, nes jis rėmėsi Vakarų pasaulyje subrendusia tautų apsisprendimo teisės doktrina.
Ar Lietuva ko nors pasimokė iš praeities ir jeigu taip, tai ko?
Sąmoningo mokymosi, be abejo, nebuvo, tačiau 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė savo herojumi neabejotinai laikė Vytautą Didįjį, galbūt dėl to jos politika įgijo tam tikrų „vytautinių“ bruožų: pirmaisiais savo egzistavimo metais – nepriklausomybės kovų laikotarpiu – ji buvo linkusi aktyviai keisti sąjungininkus ir prie nieko pernelyg neprisirišti. Būtent tai tapo jos sėkmės laidu. Kaip pamename, 1918 m. Lietuva atkūrinėjo savo nepriklausomybę po vokiečių erelio sparnu: vokiečiai jai teikė paramą prieš bolševikinę Rusiją. Bet vos tik rusų bolševikai buvo išstumti, Lietuva ryžtingai atsisuko prieš bermontininkus – Vokietijos sukurtą „Rusijos vakarų savanorių armiją“, kurios tikrasis tikslas buvo pajungti vokiečių valdžiai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Lietuvos užsienio politikos vektorius krypo į Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusias Antantės šalis, kurios pagrįstai buvo laikomos jos nepriklausomybės garantėmis, tačiau tai nesutrukdė 1923 m. išvyti prancūzus iš Klaipėdos. 1939 m. atgavusi Vilnių iš bolševikų, Lietuva vėlgi netapo nuolankia Sovietų Sąjungos tarnaite ir neatsisakė orientacijos į anglosaksiškąjį pasaulį, kuri iš esmės pasiteisino, tik viskas užtruko penkiasdešimt metų.
Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kultiniu viduramžių valdovu tapo nebe Vytautas, o Mindaugas, ir, regis, mūsų valdžiažmogiai „užsiprogramavo“ pakartoti visas jo klaidas. Matome tą patį trumparegiškumą – tą patį nuolankumą strateginiams partneriams, kuris ilgainiui gali pakirsti Lietuvos saugumo pamatus. Laimė, Mindaugo laikuose visuomenė sau irgi randa pavyzdį – žemaičius. Sąmoningai ar nesąmoningai šiuo pavyzdžiu sekama – tai liudija ir pergalingai pasibaigusi Žygaičių kova prieš „Chevron“, ir referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, kurio valdžia jau nebegali neskelbti. Todėl ateitis teikia vilčių, o istorija toliau lieka gyvenimo mokytoja ir stiprybės šaltiniu.
Puikus straipsnis. Pirštu parodoma subingalviams-….” Betgi iš tikrųjų niekas niekada nesiekė pritapti prie Europos vien tam, kad pritaptų prie Europos.”….Bet vargu ar jie supras . Pradės šaukti – kremlinai eina . Tam jie ir subingalviai. Ačiū autorei.
“…tą patį nuolankumą strateginiams partneriams, kuris ilgainiui gali pakirsti Lietuvos saugumo pamatus”.
Jau pakirto.
Pirmas Ingos Baranauskienės sakinys: ,,Istorija yra gyvenimo mokytoja, – taip prieš du tūkstantmečius pasakė Markas Tulijus Ciceronas, ir nuo to laiko nekas nepasakė nieko geriau.”.
Domiuosi įtaiga, šiuo sakiniu, kadangi nėra nuorodos į šaltinį, gerbiama Inga stato skaitytoją į nelygią padėtį – skaitytojas negirdėjo ką, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu tikslu PASAKĖ Markas Tulijus Ciceronas, taip pat skaitytojas turbūt nežino VISŲ kitų bandymų pasakyti geriau. Tokią pradžią teks priimti, kaip iššūkį. Gal toks buvo Ingos Baranauskienės tikslas?
“Istorija yra gyvenimo mokytoja (lot. Historia est magistra vitae)… Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.)…” (posakiai.lt).
Mano manymu, sakydamas šią mintį, Marcus Tullius Cicero žodį ‘historia’ suvokė pirmine prasme, kaip ‘praeitis’. Kodėl jis savo kalbos žodį turėjo suvokti pagal po dviejų tūkstančių metų primestą prasmę?
Atsikirtęs į iššūkį, pajutau NENUMALDOMĄ keršto jausmą 🙂
Taigi toliau – trumpai, aiškiai, be gailesčio…….
Inga Baranauskienė:
,,situacijų, prognozuoti, istoriografijos autoritetų, europeizacijos(?) istoriją, problematika, aktuali, europeizacijos(???) paradigma, procesą, idealizmu, politinės konjunktūros, koncepcijose, politinė strategija, kultiniu, išprovokavo, konkurentą, teritorines, prestižą, etninio, katastrofa, strategija, nacionalistine, konfliktų, realizavo, Civilizaciniai, fortifikacijos, strateginę, okupacija, garantijų, faktorius, unikalūs, problemas, …………….”.
ATSIPRAŠAU, pervertinau savo jėgas, įveikiau tik pusę straipsnio – nesitikėjau toookios svetimžodžių gausybės.
Visiems, kuriems rūpi kokiais lietuviškais žodžiais galima buvo rašyti, patarsiu naudotis įvairiais žodynais. Tais atvejais, kai svetimžodžiai buvo vartoti nebūdingomis prasmėmis ar iš jų padaryti būdvardžiai, patarčiau kreiptis į Alvydą Butkų. Albino Vaškevičiaus nuomone (straipsnis alkas.lt,, A.Butkus. “Reikia dar vieno esto?”), profesorius Alvydas Butkus žino lietuviškus ATITIKMENIS (Albinas Vaškevičius: 2014 02 08 10:59, Aš neabejoju, kad Alvydas Butkus puikiausiai žino pavartotų nelietuviškų žodžių lietuviškus atitikmenis…).
labai teisingos “Kemblio” pastabos. Šį puslapį skaito ir žemesnio išsilavinimo lietuviai. Labai žeidžia, kai skaitydamas lietuviškai turi naudoti žodyną. Patarsit mokytis, o aš patarsiu ne išsidirbinėti. Nes praeitis rodo , kad šviesuomenė, užrietusi nosį visą laiką nueina kitu keliu , nei juodnugariai.
Labai atsiprašau dėl tarptautinių žodžių – derinausi prie politologų žargono. Kartais jiems verta atsakyti jų pačių kalba, kad nesijaustų vieninteliai protingi. Kitą kartą rašysiu paprasčiau ir apie paprastesnius dalykus.
Gerbiama Inga Baranauskiene, Jūs rašote labai įdomiai. Rašykite ir toliau, ir sudėtingai, ir labai sudėtingai . Mes lietuviškai skaitydami suprasim. Ką žinosi ,ant kupros nenešiosi.; senelio posakis. Bet geriau derinkitės prie mūsų, o ne prie “Politologų”. Mūsų pagarba ,Tamstai, bus didesnė.
Panašu kad “Kemblys” labiausiai piktinasi dėl Cicerono , o ne jo posakio pateikimo (….”stato skaitytoją į nelygią padėtį – skaitytojas negirdėjo ką, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu tikslu PASAKĖ Markas Tulijus Ciceronas, taip pat skaitytojas turbūt nežino VISŲ kitų bandymų pasakyti geriau. Tokią pradžią teks priimti, kaip iššūkį.”…).Prisipažinsiu, aš taip pajutau nepilnavertiškumo kompleksą, nes paprasčiausiai nežinau genialių gerb. “Kemblio” posakių.
Užjaučiu, Lamatai, pasijutai NEPILNAVERČIU ir rašai ,,pajutau nepilnavertiškumo kompleksą”. Aš irgi tokios pat nuomonės, apie tavo nepilnavertiškumą, jei nesugebėjai tuose pačiuose atsiliepimuose perskaityti ‘kemblio’ posakį: ,,trumpai, aiškiai, be gailesčio” 😀 (nežinau, gal posakis ne mano, bet aš pasisavinau tą posakį, reiškia dabar bus mano).
gal ir Tamstos , bet kad visiškai ne vietoje . “Istorija yra …”(Ciceronas)-“trumpai ,aiškiai, be gailesčio” (Kemblys) ,atleisk gaunasi kažkokia košė. O ” trumpai , aiškiai, be gailesčio” (Kemblys) dar nereiškia “istorija yra…(Ciceronas) .Taip nepilnavertiškumo kompleksas dar nereiškia nepilnavertiškumo ,kaip ” užsiėmimas meile ” dar nereiškia kad daromas vaikas .
Tame rašinyje istorinių verčių kratinys be geopolitinės nuovokos, bet su politizota gaire į polonizaciją. Regis tinka priminti Gėtės posakį, jog iš visų piktadarių kvailiai yra žalingiausi: jie pasiglemžia ir mūsų laiką, ir nuotaiką.
Nežinau, kame jūs radote gairę į polonizaciją? Gal teiginyje, kad sąjunga su Lenkija lėmė Lietuvos prijungimą prie Rusijos?
Ačiū už straipsnį.
“Tai, kad vėliau Lietuva visgi pateko į Lenkijos priklausomybę….”.
Ar Tamsta nemanote, kad būtent Vytautas buvo kaltas dėl tokio Lietuvos likimo? Ar tai nesiejasi tiesiogiai su Lietuvos krikštu po kurio Lietuva prarado savo “istorinę atmuntį”?!
Puikus straipsnis, pamokantis, kad reikia visada išnaudoti tarptautinę situaciją. Šiuo atveju, deja, neišsirinkome tinkamų politikų, kurie strategiškai galvotų apie valstybės stiprinimą. ES mus siurbia į darinį, kuriame yra didelė grėsmė išnykti mūsų valstybingumui ir tapatybei.
Būtent, pats krikščionybės priėmimas (įsijungimas į krikščioniškąją Europą) tokiomis sąlygomis, kokiomis jis įvyko (unija su Lenkija, kuri reiškė realų, o ne fiktyvų Lietuvos prišliejimą prie Lenkijos), ir buvo visų tolimesnių Lietuvos nelaimių priežastis. Europa lietuvius sutiko priimti tik visiškai atsisakiusius savo tautinių tradicijų, savo tautinės savasties, išplautomis smegenimis – tuščia sąmone – “tabula rasa” – būsenos. Labai gaila, kad net tautiškai mąstantys lietuviai linkę vadovautis iliuzijomis, nusipaišyti paveiksliuką, kuris aišku pridengia žiaurią, nemalonią tiesą. Deja, nesuvokiama, kad tai tik drumsčia lietuvių sąmonę ir silpnina jų tautinę savimonę. Deja, ne išimtis ir gerbiama I. Baranauskienė. O ta nuoga realybė yra tokia, kad Lietuva jau 1385 m. Pateko į realią, o ne fiktyvią priklausomybę nuo Lenkijos (nebuvo ir kitos geresnės išeities – toks likimas) su milžiniška tos šalies įtaka (visų pirma kultūrine) nuo pat XIV a. Pab. Nesigilinant į visas Lietuvos ir Lenkijos santykių peripetijas galima supaprastintai pasakyti, kad iki 1569 m. Lietuva buvo Lenkijos protektorato būsenoje. O nuo Liublino unijos kalbėti apie kažkokią Lietuvos “nepriklausomybę” yra absurdiška. Abiejų Tautų Respublika lietuvių tautos atžvilgiu tas pats kaip Sovietų Sąjunga. Ir vienu ir kitu atveju galima kalbėti tik Lietuvos administracinę autonomiją. Tad tokia ta nuoga realybė, kurios ir gerb. I. Baranauskienė, deja, nedrįsta pripažinti.
Tai buvo išplėtotas pritarimas “Tęsėjo” mintims.
“…(nebuvo ir kitos geresnės išeities – toks likimas) …”- nelabai sutinku. Jeigu taip gyvybiška, išlikimui, buvo reikalinga priimti krikščionybę ,tai kodėl nebuvo galima pasielgti , kaip savo laiku pasielgė slavai. Pasikviesti rytų apeigų vienuolius , kad sukurtu raštą , išverstu maldynus . Tada galima buvo pereiti į krikščionybę lietuvių kalba . Turėtume plačią ir galingą valstybę , kalbančia lietuvių kalba . O apie Lenkiją dabar prisimintu gal tik labai pasikaustę istorikai .
Nejaugi ir I.B., kaip ir Lamatas bei daugelis kitų lietuvių, vis dar tiki, kad Lietuviai iki “krikšto” neturėjo savo rašto???!!!
Istorikai, atverkite, pagaliau, tautai akis ir pasakykite tegul ir karčią, tiesą – koks tai buvo “krikštas”, jeigu po šio “””KRIKŠTO””” tauta net prarado istorinę atminti ir, praktiškai, tapo nevaldoma!!!
Viskas teisinga, tik aš pabrėžčiau krikšto ir prisišliejimo prie Lenkijos neišvengiamumą. Prisiminkim realias to meto istorines aplinkybes: Lietuva jau daugiau kaip 100 metų kovojo su Vokiečių ordinu (o baltai apskritai – jau šimtmečius). Pamąstykim nors kartą ką tai reiškė, kokia tai egzistencinė įtampa. Kiek galėjo lietuvių tauta ją pakelti? Juk iš esmės kovota su visa krikščioniška Europa. Nuolatinis gyvenviečių naikinimas ir žmonių žudymas. Kiek tai galėjo tęstis? Juk bet kokiam atsparumui yra ribos. Priėjo tą ribą ir lietuv ių tauta. Iš ko priimti krikštą? To meto aplinkybėse palankiausia buvo iš Lenkijos. Kaip vertinti tolimesnį lietuvių tautos egzistencine, gilumine prasme. Tinkamiausias žodis – naktis. Naktis todėl, kad mes turėjom atsisakyti savo savasties ir pasitenkinti kamufliažu, tautine iškamša – Wielka Ksiestwa Litewska. Tokia realybė. Tačiau tai nereiškia, kad su ta realybe reikėjo ar reikia susitaikyti. Ne, ją reikia iškęsti, išlaukti, iškentėti, kol istorijos ratas vėl pasisuks mums naudinga kryptimi.
“Tęsėjui”-….” kad sukurtu raštą , išverstu maldynus”….dar nereiškia…” kaip ir Lamatas bei daugelis kitų lietuvių, vis dar tiki, kad Lietuviai iki “krikšto” neturėjo savo rašto???!!!”…..Gi ne taip sunku suprasti kad , tais laikais rašmenys taip pat buvo sudėtinė religijos dalis . Prieš rašant , kad pasirodyti tikru tiesos “savininku” , reikėtu truputėli pagalvoti .
Gerbiamieji lietuviai, mūsų protėviai ištisą tūkstantmetį puikiausiai laikėsi ir prieš Bizantiją, ir prieš Romą. Mūsų protėvių proto ir ginklo galia buvo neįveikiama jokiam to meto priešui! Tai buvo kultūra visa galva aukštesnė nei Romos ar Bizantijos!
Tačiau prieš prieš atsakant į klausimą -kas gi įvyko?, paskaitykite ką rašo mūsų istorikų taip nemiegiamas (tiktai nežinia kodėl?) Česlovas Gedgaudas knygoje “Mūsų praeities beieškant” (psl.9-10):
“…po Lietuvos krikšto didesnė pusė, jei ne trys ketvirtadaliai, mūsų bajorų patriotų atsisakė priimti naują tikybą ir to pasiekoje, esant Jogailos 1387 metų vasario 20 aktu, jų žemės tapo konfiskuotos, o jie patys priversti bėgti užsienin arba pasipriešinus,- išžudyti. Padėtis priėjo tokią krizę, kad Jogailos dvare nebeliko nė vieno lietuvio aukštesnio pareigūno, nei ištikimo dvariškio, ir vieną iš tų nelemtų savo parėdymų karalius buvo priverstas liepti pasirašyti — virėjui! (žiūr. H. Paszkiewicz ir kt.).” O kur gi tuo metu buvo mūsų garbinamasis Vytautas?! Kas gali panegti, kad …………?
Štai jums ir atsakymas į klausimą — kodėl Lietuva po krikšto prarado istorinę atmintį?!
“Štai jums ir atsakymas į klausimą — kodėl Lietuva po krikšto prarado istorinę atmintį?!” .Ir dar. Buvo sulaužytas ir iki šių dienų nesugijo Lietuvos stuburas. .
Autorė neparašė svarbiausio: tiek mindaugai, tiek vytautai ne Lietuvą kūrė, o savo imperiją, kuri subyrėjo, nes buvo paremta ne viso ko lietuvinimu, o atvirkščiai – taip vadinama tolerancija viso ko, kas yra, kaip žinome, kaip tik dabartinių antilietuvių pagrindinis kovos su Lietuva įrankis.
Todėl nėra nei vieno Lietuvos valdovo, kurį būtų galima garbinti – visi jie prisidėjo prie to, kad Lietuva trauktųsi kaip šagrenės oda.
Todėl pagrindinė pamoka iš praeities yra viena vienintelė: niekada neleisti peržengti Lietuvos esminių dalykų, kas galėtų dar labiau pabloginti Lietuvos padėtį tiek žmonių skaičiaus, tiek turimos teritorijos prasme.
Kunigaikščiai yra antipavyzdys tam.
Todėl nedera jų čia kaišioti.
Argi Tamsta nežinai, kaip istorikė, kad Vytautas tuos žemaičius, kurie nepakluso ordinui, kai juos Vytautas jam atidavė, sodino ant kuolo?
Gerbiamoji Inga, labai teisinga, iš praeities mokytis reikia! Tačiau prieš tai reikia ją pažinti!
Tačiau, kad ją pažinti, nepakanka skaityti vien ir vien tiktai mūsų laikų “istorikų” “kūrinius”! Juk lietuvių kalbai, o tai reiškia ir mūsų praeičiai – per 50 000 metų!!! Juk tokiai archaiškai kultūrai kokia yra lietuvių- antrasis tūkstantmetis tai mirksnis!
Tačiau, mūsų garbingiausioji praeitis tai ne antrasis bet pirmasis mūsų eros tūkstantmetis!
Tačiau ir šio tūkstantmečio šaknys randasi dar prieš tai būvusiuose tūkstantmečiuose ir netgi prieš tai būvusioje civilizacijoje, kuri Žemėje klestėjo maždaug tarp LX ir XXX tūkstantmečių!!!.
O kas tuo metu buvo?- dabar galime sužinoti iš seniausiųjų kultūrų šaltinių!
Tačiau tam reikalinga į pagalbą pasitelkti LIETUVIŲ KALBĄ!!!
Tad kviečiu lituanistus, istorikus, etnologus, archeologus, astronomus, teologus, geofizikus, meteorologus ir kitus ologus į tolimiausią praeitį, kuri jau pasirengusi priimti visus lietuvius irvisus lietuviakalbius!!! (Be lietuvių kalbos – sanskrito pradininkės, ten nėra kas daryti!).
Lietuviakalbiam gi durys į ten jau prasivėrė!!!
Tiktai prašymas- neniekintkite nei mūsų pirmąjį priešistoriką Česlovą Gedgaudą, nei jo knygos “”Mūsų praeities beieškant”. Būtent ši knyga ir tapo tramplynu ne tiktai į mūsų tolimąją praeitį, bet ir į mūsų civilizacijos praeitį bei ateitį!!!
Iš esmės staripsniui pritariu, tik nesutinku su ta mintim, kad Lietuva teisingai pasielgė tuomet kai reikėjo atsiimti Vilnių. Tada jau buvo rimtos klaidos. Manau, kad Vilnių reikėjo atsiimti, nelaukiant kol jį Gražins Stalinas…