Šv. Jono gatvės galerijoje 2014 m. sausio 9 d., 17 val. atidaroma prieš metus Anapilin išėjusios vienos žinomiausių Lietuvos keramikių Liucijos Šulgaitės (1933 –2013) darbų paroda „Širdies stebuklinga versmė“.
Lankytojams planuojama parodyti dar niekur nerodytus paskutiniais gyvenimo metais sukurtus porceliano darbus, tapybą atliktą autorine technika. Parodą papildys vertingiausi keramikos (molio) darbai. Turėsime galimybę dar kartą pamatyti prieš porą metų sukurtą Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmą apie šią iškilią menininkę iš rinkinio „Menininkų portretai“.
Keramikė Liucija Šulgaitė gimė 1933 m. sausio 1 d. ūkininkų šeimoje Radviliškio raj., Valatkonių kaime. Nuo mažens lankėsi netoliese buvusio dvaro sukauptoje bibliotekoje ir skaitė „Naująją Romuvą“, „Židinį“ bei kitus kultūrinius leidinius. 1952 m. L. Šulgaitė įstojo į Vilniaus dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), bet už Nepriklausomos Lietuvos laikais išleistos spaudos skaitymą bei kitokią patriotinę veiklą su keletu kitų bendraminčių išbraukta iš studentų sąrašų. Tačiau troškimas mokytis buvo toks stiprus, kad studijas ji nutarė užbaigti Latvijoje. Rygos meno akademijoje ji mokėsi keramikos (įstojo į paskutinįjį kursą). Akademiją baigė 1961 metais. Šiltų santykių su dėstytojais menininkė nenutraukė ir baigusi mokslus – toliau su jais bendravo, dalinosi patirtimi įvairiose kūrybinėse stovyklose. Dar mokydamasi Rygoje pradėjo dirbti Klaipėdos dailės kombinato gintaro ceche. Tuo metu keletą dienų per savaitę ji praleisdavo Klaipėdoje, o kitas – Rygoje. Apgynusi diplominį darbą, oficialiai gavo paskyrimą į plytų fabriką, bet liko Klaipėdos dailės kombinate. Ten darbavosi apie 15 metų.
Po studijų Rygoje L. Šulgaitė Lietuvoje jautėsi atstumta, nes ne kartą prieš būsimą parodą netikėtai išgirsdavo, kad jos darbai nebus eksponuojami, nors jų parodos organizatoriai dar net nebūdavo matę. L. Šulgaitė jautė poreikį kūrinius eksponuoti, tad rasdavo išeitį –sukurdavo paprastučių, lietuvių liaudies menui artimų vazelių ir jas pristatydavo parodai. Nepaisant to, jos toks „menas“ netenkino – ji ieškojo savo kelio. Su bendraminčių būreliu (K. Zimblyte, V. Vildžiūnu, J. ir V. Šeriu, gydytoju prof. B. Nainiu ir kt.) diskutuodavo apie meną, namuose rengdavo drąsesnes parodėles.
L. Šulgaitė Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose, simpoziumuose, bienalėse dalyvauja nuo 1958 metų. Kūrybinio kelio pradžioje be keramikos išbandė ir įvairias kitas meno sritis – tekstilę (batiką), metalą, stiklą, kūrė papuošalus iš gintaro. Molis, ypač baltasis, jai buvo arčiausiai širdies. Nuo 1969 m. jos rankoms paklūsta kaprizingas ir trapus porcelianas. L. Šulgaitės darbai greitai buvo pastebėti ir pradėti aptarinėti Lietuvoje bei užsienyje rengiamose parodose. Menininkė yra dalyvavusi tarptautinėse meno parodose Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kanadoje, Belgijoje, Švedijoje, JAV ir kitose šalyse, tarptautiniuose keramikų simpoziumuose Bechine (Čekija, 1968), Vilniuje (Lietuva, 1971), Hohr Grenchauzene (Vokietija, 1986), Walbrzyche (Lenkija, 1990), surengusi keliolika individualių parodų Vilniuje, Palangoje, Maskvoje, Kaune, Klaipėdoje, Taline, Budapešte.
L. Šulgaitė už savo kūrybą yra pelniusi įvairių apdovanojimų: 1971 m. ji apdovanota Faenzoje (Italija) vykusio tarptautinio meninės keramikos konkurso aukso medaliu, o 1978 m. tame pačiame konkurse jai paskirtas diplomas. 1979 m. Faenzoje surengtame tarptautiniame meninės keramikos konkurse ji buvo įvertinta Emilia-Romagna regiono sidabro medaliu. 1991 m. tarptautinėje keramikos trianalėje „Sopot 91“ (Lenkija) jai paskirta antroji premija ir sidabro medalis, o 2002 m. tarptautinėje bianalėje Cheanglu (Pietų Korėja) įteiktas garbės diplomas.
Menininkės darbų yra įsigiję nemažai Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos muziejų.
„Dailininkės Liucijos Šulgaitės mirties metinėms paminėti skirta paroda – puiki galimybė susipažinti su gausia ir unikalia kūryba, įprasminti jos svarbą ir įtaką lietuvių modernistinės keramikos raidai. Liucija Šulgaitė sovietmečiu buvo viena iš keleto „tyliojo modernizmo“ atstovų Lietuvoje, viena iš pažangiausių asmenybių, kurios laikysena ir kūryba buvo aukščiausio profesionalumo bei vakarietiško skonio pavyzdys. Ji viena iš pirmųjų pastebėta ir įvertinta užsienyje (tarptautiniame keramikos konkurse Faenzoje – aukso medalis, 1971). Pastarajame konkurse dalyvavo 30 pasaulio valstybių, iš Tarybų Sąjungos – 10 keramikų, tarp jų 4 lietuviai.
Vėliau kūryba įvertinta ne vienu apdovanojimu. 2011 metais pagerbta dailininkų sąjungos aukso ženklu. L. Šulgaitė – verta pagarbos meninė individualybė, niekada nestokojusi kūrybinės minties aktyvumo, turėjusi tvirtus dvasinių vertybių ir estetinius idealus – pagarbą amatui ir lietuviškos kultūros tradicijoms. Kūrybinga, turinti didelį žinių bagažą dailininkė puikiai derino konceptualų mąstymą ir dvasinį pasaulėjautos gilumą ir neabejotinai darė įtaką ne tik lietuvių taikomajai dailei, bet ir visai Lietuvos kultūrai tarptautiniame kontekste.
Šioje parodoje bandysime prakalbinti darbus, kad jie atskleistų žiūrovui savo vidinę energiją, filosofinę potekstę, be proto ir dvasios įtampos ne visada suvokiamą, ir parodyti, kad nežiūrint temų, raiškos būdų įvairovės dailininkės kūryba atspindinti jos gyvenimo stilių, mąstymo būdą, yra unikali ir vieninga. L.Šulgaitės kūryba – emocinė kalba, prabylanti ne tik forma, spalva, bet ir gilia minties potekste, simboliais, pasaulio egzistencijos filosofija“ – sako parodos vadovė Danutė Skromanienė.
