Gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus dienoraščio mintys, tekstai, laviruojantys tarp esė ir novelės žanro, sugulė į naują knygą „Gamtmeldžio sodas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Jau daugiau nei dvidešimt metų vienkiemyje už Liškiavos, Dzūkijos nacionaliniame parke, gyvenantis gamtininkas turbūt daugeliui kelia nuostabą – Vilniuje gyvenęs ir dirbęs žurnalistu, viską metė ir išvažiavo gyventi į Dzūkiją, be mobilaus ryšio telefono, televizoriaus, kompiuterio… Naujoje knygoje ir skleidžiasi, kokia kasdienybe, kokiomis mintimis, filosofija gyvena toks atsiskyrėlis, „gamtmeldis“.
Henriko Gudavičiaus tekstai atveria gamtos paslaptis, savitą filosofiją, globaliojo pasaulio problemas, matomas iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių. Knygos autorius stengiasi įamžinti ne tik savitą kraštovaizdį, bet ir Dzūkijos krašto kultūrinius ir etninius turtus – pasakoja apie sutiktus žmones, pokalbių nuotrupas, situacijas, įstrigusias atmintin.
„Civilizacijos teoretikai žino labai paprastą schemą: individas dabar gali išbūti tiktai ten, kur susiliečia trys sferos – gamta, technika ir žmonių visuomenė. Gamtininkai, kasdien einantys Gamtos takais, vis ieško išeities iš tos schemos. Ir atvirumo valandėlę prisipažįsta, kad nutolsta paukščiai ir sengirės, kai vėl prie žmonių sugrįžti… Ir vis dėlto atsiranda pasiryžėlių, bandančių parodyti neramiam pasauliui, kad paslaptingoji Gamta dar sugeba žmogui sušildyti sielą. Kai toks pasiryžėlis, kentėdamas ir rizikuodamas gyvybe, pirmykštėje Gamtoje išbūna ne savaitę, ne mėnesį, o apskritus metus, jis iš naujo atranda gyvenimo prasmę, o mes matome gražią paralelę: pagarbą Žemei ir pagarbą Žmogui.“ – ištrauka iš Henriko Gudavičiaus užrašų.
Henrikas Gudavičius (g. 1943) mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo agronomo išsilavinimą. Dirbo labai įvarius darbus – dėstė filosofiją, vokiečių kalbą, dirbo eiguliu, kirto mišką Baškirijoje, dirbo įvairių laikraščių, žurnalų redakcijose. Apie 1990 m. Henrikas Gudavičius išvažiavo gyventi į Dzūkiją, kurioje tuo metu buvo steigiamas nacionalinis parkas (oficialiai įkurtas 1991 m. balandžio 23 d.). Pirmiausiai apsigyveno netoli Marcinkonių, o vėliau persikėlė į vienkiemį prie Liškiavos.
Gamtininko iniciatyva jau 1991 metais pradėjo eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, ilgą laiką buvęs vieninteliu to krašto periodiniu leidiniu, propagavusiu ir fiksavusiu Dzūkijos gamtos ir etnokultūros vertybes. Vėliau jo iniciatyva pradėjo eiti ir nacionalinio parko leidžiama knygų serija apie etnografinius parko kaimus (Musteikos, Mardasavo, Rudnios, Liškiavos ir kt.). Už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai 1996 m. Henrikas Gudavičius buvo apdovanotas pirmuoju „Sidabrinės bitės“ ženklu, o 1998 m. Aplinkos ministerija skyrė Česlovo Kudabos premiją už nuoseklią ir kryptingą visuomeninę veiklą aplinkosaugos srityje, ypač už svarius darbus skleidžiant informaciją apie Lietuvos gamtą, skatinant vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius pažinti mus supantį pasaulį ir puoselėti etnokultūros tradicijas, ugdant visuomenės palankų aplinkai gyvenimo būdą.
Pastaraisiais metais be Dzūkijos gamtos ir žmonių lankymo, tyrinėjimo, Henrikas Gudavičius užsiima ir retųjų bei vaistinių augalų veisimu. Netoli Krūčiaus upelio gamtininkas yra įkūręs sodą, kuriame augina ir veisia daugiau kaip šimto rūšių senovinius, tradicinius, kai kuriuos jau ir nykstančius dzūkiškus augalus – smiltynines rugiaveides, naktižiedes, žalsvažiedes, įvairių rūšių laukinių česnakų, kalninius laibenius, taip pat ir dažnesnius šalavijus, čiobrelius…
Vienkiemyje gyvenantis, niekur toli nekeliaujantis, po nacionalinį parką važinėjantis tik dviračiu, gamtininkas besistebintiems tokiu gyvenimu turbūt galėtų atsakyti: „Visa Žemė yra toli nuo mūsų, ir arti. Bet svarbiausia, kad ta mūsų Žemė vis dar graži ir gyvybinga. Metams bėgant geografiniai atstumai padidėja ir tada atrodo, kad kasdien regėti savąjį Nemuną yra laimė. Uralai nutolsta lyg jaunystės maksimalizmas ir labai artima patampa senuko Čarlzo Darvino išmintis: per dieną užtenka nueiti pusę kilometro, jei viską tame kelyje pamatysi.“
Knygos viršelis (vaizdu ir pavadinimu) – pritrenkiantis.
Puiki knyga, noriu turėti ją visada po ranka. Kai užplūsta sunkios mintys – paskaitai…ir gamtos miniatiūros bei autoriaus pamąstymai nuramina, pabūni nors mintyse žaliose erdvėse. Ačiū Autoriui!