Penktadienis, 16 gegužės, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Etninė kultūra

N. Laurinkienė. Vėlių deivė Veliona

Nijolė Laurinkienė, www.satenai.lt
2013-11-23 11:32:40
32
Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis)

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr

Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum (BRMŠ II:582, 595).

Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona – vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji.

Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Matyt, XVI a. Žemaitijoje dar galėjo būti praktikuojamas šitoks ritualas.

Velionos (Vielonos) artimą santykį su mirusiaisiais atspindi pats jos vardas, kuris mažne identiškas bendriniam žodžiui velionė (vyr. g. velionis „miręs žmogus, amžinatilsis“). Tad Vielona ir velionė / velionis yra glaudžiai tarpusavyje susiję tiek leksikos, tiek semantikos aspektais.

Maitinant velionis, tai yra vėles (tai, matyt, buvo reglamentuota tam tikrų taisyklių), dalis aukojamo maisto tikriausiai atitekdavo ir Velionai.

Paprastai tokie vėlių, o, matyt, ir jų globėjos pagerbimo ritualai vykdavo vėlyvą rudenį per Ilges, vadinamas ir Vėlinėmis, Vėlių dieną (dabar – lapkričio 2-ąją). Tiesa, kadaise tas mirusiųjų pamaloninimo laikotarpis buvęs kur kas ilgesnis nei dabar, prasidėdavęs rugsėjo pabaigoje ir trukdavęs iki lapkričio pradžios ar net vidurio.

Latviai šį laiko tarpsnį vadino „Vėlių laiku“ (Wellalaick), Semlicka (dar ir Zemlika, pagal vėlėms dedamas aukas, nuo la. zemē likt „dėti ant žemės“) arba „Dievo dienomis“ (Deewa deenas).

Tiesa, J. Lasickis deivę Vieloną tapatino su kitu jo glaustai apibūdintu „dievu“ Ežiaguliu (Ezagulis), kurio būdavo šaukiamasi per Skerstuves: „Skerstuvės (Skierstuvves) yra dešrų kimšimo šventė. Į ją dievą Ežiagulį (Ezagulis) šitaip kviečia: „Vielona velos atteik musmup vnd stala.“ Ateik, – sako, – su mirusiais pavalgyti drauge su mumis dešrų“ (BRMŠ II: 584, 597). Matyt, Ezagulis – Velionos eufemizmas arba epitetas.

Algirdas Julius Greimas yra aiškinęs, kad Ezagulis, kitaip tariant, yra ežia-gulys. Anot jo, ežia kaip tik žymi dirbamų laukų ribą, joje užkasami velykinio kumpio kaulai, norint laukus apsaugoti nuo ledų ir perkūnijos. A. J. Greimo manymu, būtų logiška samprotauti, kad ežiagulys gali būti aiškinamas kaip Velionos epitetas, nurodantis jos įprastinę gyvenvietę.

Primintina būtų ir Teodoro Narbuto nuomonė, kad Ežagulis lietuvių kalba reiškiąs „antkapį arba pilkapį, kauburį“. Istoriko teigimu, „iki šiol ypač garbinami pilkapiai, supilti ant žymių žmonių pelenų“.

Pirmuoju teonimo Ežiagulis sandu einantis žodis ežia turi dvi reikšmes: „rėžio ar lauko riba, siena“, „lysvė“ (LKŽe: ežia).

Antkapis arba pilkapis (tai yra T. Narbuto nurodytoji ežagulio reikšmė) kaip žemės kauburys asocijuojasi su lysve, kuri taip pat yra sukastas žemės plotas, paprastai kiek iš savo ribų iškilęs tarsi kaupas. Iš tiesų, matyt, šiuo atveju buvo mitologizuojama ne riba, o ežia kaip žemės kaupas su slypinčiu po ja užkastu objektu, jei išties ežagulis galėjo reikšti „antkapį arba pilkapį, kauburį“. Pastaroji realija sietųsi su mirties ir vėlių sritimi.

Tokioje ežioje-pilkapyje juk ir gulėdavę mirusiojo palaikai arba, remiantis archajine pasaulėvoka, vėlė. Galėtume tarti, kad toji vėlė yra „ežioje gulinčioji“. Tiesa, J. Lasickio kalbama apie Ezagulį, kuris pristatytas kaip dievas (deus Ezagulis). Juozas Jurginis, pritardamas nuomonei, kad Ezagulis – ežiagulis ar ežiagulys – kas ežioj arba ant ežios guli, manė, kad jis gal ir galėtų būti laikomas vėle „ant ežio palaidoto numirėlio“.

Bet istorikas yra abejojęs Jokūbo Laskovskio, kurio žiniomis rėmėsi J. Lasickis, pateiktų žinių apie Ežiagulį kaip dievybę tikrumu. Jo manymu, J. Laskovskis, nemokėdamas lietuvių kalbos, dievu Ežiagulį galėjo palaikyti ir per nesusipratimą.

Deivės Velionos egzistavimo galimybę paremia tai, kad latviai turėję Veļu māte (Vėlių motę), kurios suverenumo sfera bemaž sutapo su viena iš Žemės motės (Zemes māte) viešpatavimo sričių. Abi jos turėjusios priėjimą prie mirusiųjų pasaulio: „kapo raktus“ turėdavusi ir Žemės motė, ir Vėlių motė.

Vėlių motė, anot latvių tautosakos duomenų, turėjusi tiesioginį kontaktą su mirusiaisiais: laukdama jų sielų, paruošdavusi joms vietą, iškepdavusi paplotėlį, išvelėdavusi staltiesę. Ši motė galėdavusi pati ir atimti žmogui gyvybę, paskui jis jau keliaudavęs į jos valdas.

Pėterio Šmito pažymima, kad Vėlių motė kai kuriais atžvilgiais prilygsta Žemės motei. Svarstydamas šių deivių kilmės klausimą, P. Šmitas yra samprotavęs, kad neteisūs yra tie autoriai, kurie manė, jog Žemės motė esanti kilusi iš Vėlių motės. Anot jo, visi faktai liudija pirmosios motės senumo naudai. Tokios nuomonės laikėsi ir Karlis Straubergas bei Haroldas Biezais.

Anot jų, Veļu māte, „mirusiųjų motina“, labai anksti perėmė Žemės motės funkcijas. Jonas Basanavičius taip pat yra išreiškęs nuomonę, kad Vėlių, Žemės ir Kapų motės latviškais vardais vadinama toji pati deivė.

Veliona su savo ypatingu vardu, atspindinčiu jos veiklos – vėlių globėjos – plotmę, atitinkamai galėtų būti laikoma viena iš žemės deivės epifanijų.

Mat lietuvių ir prūsų palikuonių Žemyna taip pat laikyta į požemį persikėlusių vėlių valdytoja. Mato Pretorijaus žiniomis, jai aukota, be kitų atvejų, per laidotuves, kad ji priimtų „dūšelę“ ir ją priglaustų.

Žemynai ta dingstimi šermenų metu nuliedavo alaus, šiek tiek viralo ir ant žemės būdavo numetami trys kąsniai duonos, tiek pat kąsnių mėsos.

Teonimas Veliona, atkuriamas iš J. Lasickio užrašytos formos Vielona, kildintinas iš žodžio vėlė ir sietinas, be velionės, -io, ir su kitais giminiškais žodžiais – Vėlinės „mirusiųjų minėjimo diena“, velinas „velnias“, velnias „žemės ir požemio dievaitis, kipšas, pinčiukas“, velinuva „velnias, piktoji dvasia“, taip pat su latvių velis „mirusiojo dvasia“ (dgs. veļi), veļenieks „mirusysis“, velns „velnias“.

Kazimieras Būga lietuvių vėlė ir latvių velis (dgs. veļi) „Totengeister“ kildino iš šaknies vel- , vol- „mirti“, toch. wäl „mirti, sterben“, sen. isl. valr, sen. angl. wael „der Tote des Schlachtfeldes“, sen. isl. val-tīvar „kovoje kritusiųjų dievai“, valkyrja „Walküre, die Seelen der gefallenen Helden nach Valhöll (vok. Walhala) bringt“, alb. vale „Totenlieder“. Tačiau K. Būga žodžio vėlė nesiejo su žodžių, reiškiančių neįdirbtą žemę, grupe.

Pateikiame keletą šios grupės žodžių pavyzdžių: velėna „viršutinis dirvožemio sluoksnis, prižėlęs augalų šaknų“, velėnija „neįdirbta, velėnuota žemė“ ir kt. reikšmės, velėnynė „neįdirbta, velėnuota žemė“ ir kt. reikšmės, velėnytė „velėnuota žemė“, velėniūtė „tam tikra velėna, velėnos gabalas“, velėnžemė „velėninė žemė“ (žr. LKŽe: velėna).

Gali būti, kad mirtis lietuviams ir kai kurioms kitoms tautoms asocijavosi su inhumacija, glaudžiu ryšiu su žeme. Beje, primintina tai, kad mirusysis siejasi kaip tik su nedirbama žeme, juk jis guli po velėna, t. y. nedirbamos žemės plotelyje.

Lietuvių kalboje gausu frazeologizmų, kuriuose žodžių junginiais, implikuojančiais leksemą velėna, metaforiškai reiškiama mintis apie išėjimą į anapus arba buvimą jau ten: Mun jau seniai laikas lįsti po velėna Tv. (mirti); Jis jau mirė, jau seniai po velėna guli Švn.; Dirbo, statė, vargo – po velėna palindo Aln. (mirė); Džiaukis po velėnos palindusi, ne į dangų lipusi Krš.; Kiek čia to žmogaus gyvenimo – apsižiūrėt nespėsi, jau važiuok po velėnom Trgn.; Prasiskleisčia velėnėlę, prisikeltų motinėlė LTR (Graž.) (LKŽe: velėna). O jau tavo tėvelis / Gul aukštajam kalnely / Po žalia velėnėle (JSD 563).

Pati velėna yra tam tikra žemės / žemynos atmaina. Tiek velėnos, tiek žemės, tiek žemynos viena pagrindinių reikšmių yra „žemė“, „dirva“, tik pirmasis iš šių žodžių – velėna – yra tam tikras žemės / žemynos porūšis, tai yra „dirvožemis, prižėlęs augalų šaknų“.

Manyčiau, kad Velionos ir vėlių ryšys su velėna, neįdirbta žeme, atskleidžia vieną esminių šių esybių ypatumų. Nurodytieji žodžio vėlė giminaičiai, žymintys neįdirbtą žemę, leistų konstatuoti, kad vėlės – po velėna esančios esybės – buvo Velionos, jų patronės, pavaldinės, o pati Veliona – galbūt viena iš Žemynos atmainų ar manifestacijos formų, išreiškianti jos specifinę, su vėlių globa susijusią funkciją ir tam tikrą jos viešpatavimo sritį.

Žemė mirusiųjų atžvilgiu jau tampa ne kultivuojama, žemdirbiui tarnaujanti, o besiilsinti, kaip ir pats mirusysis. Jos priedermė dabar – patikima velionių, įžengusių į jos valdas po žemėmis arba po velėna, globa ir sauga.

Tiesa, pažymėtina ir tai, kad šaknį vel- turi ir žodis velnias, žemės ir požemio dievaitis. Juo pavadintas mitinis personažas taip pat siejasi su mirusiųjų pasauliu po žeme. Vytauto Ališausko nuomone, Velinas – Velionos vyriškoji hipostazė. Ši pozicija neišleistina iš akių. Iš tiesų Velionos ryšys su Velniu / Velinu neginčytinas ne tik leksikos, bet ir mitinio pasaulėvaizdžio lygmeniu. Veliona, Žemyna, velnias – visos trys mitinės esybės buvo susijusios su požemiu ir mirusiaisiais.

Nelabai aiškūs tik jų tarpusavio santykiai, nors patys juos pavadinantys vardai ir kiekvieno jų vartojimo kontekstas, kaip ir šių mitinių veikėjų atkuriamos funkcijos, turėtų leisti rekonstruoti dar vieną baltų religijos ir mitologijos dėmenį, susijusį ir mistiška pomirtine sfera.

Nuorodos:

BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. II: XVI amžius, Vilnius, 2001.
JSD – Lietuviškos svodbinės dainos, t. I–II, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos, naujas leidimas, Vilnius, 1955.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas, [t. I–XX, 1941–2002], prieiga per internetą: www.lkz.lt, cituojant nurodomas antraštinis žodis.
Tikslios anotuojamų autorių veikalų nuorodos bus pateiktos autorės spaudai rengiamoje monografijoje apie Žemyną.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. Jaunimo ramuva kviečia pagerbti protėvių vėlių atminimą (audio, nuotraukos)
  2. Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija (II)
  3. Krivis Jaunius: Velykos – Vėlių ir Visų Dievų šventė (audio)
  4. J. Trinkūnas. Paminėkime protėvius Ilgėse ir Vėlinėse
  5. J. Vaiškūnas. Vėlinių dvasia
  6. V. Rutkūnas. Kas tave šaukia? Žalio vario!
  7. Žvakutė ant užmiršto kapo 2010
  8. Vilniaus Etninės kultūros centras kviečia pagerbti užmirštas vėles
  9. Moksleiviai pagerbs užmirštus kapus

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pasirinkite kategoriją

    Pastabos 32

    1. Kemblys says:
      11 metų ago

      Galėjo N. Laurinkienė savo straipsnį pavadinti: ,,Kas yra mano Vėlė nežinau, bet senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš vėlių globėjų”.

      Atsakyti
      • lyvis says:
        11 metų ago

        Visiškai teisingai ir tai yra svarstyklių ženklas. lyvis

        Atsakyti
    2. Vilmantas Rutkauskas says:
      11 metų ago

      Veliona – tai kažkokia reconstruota dar viena Baltų religiogijos ir mitologijos dėmuo (dėmė ?), susijusi su mistiš’ka pomirtine sfiera….
      —-
      Aiškiai matyti, kad prakutusi rašytoja aiškiai netikinti tuo, ką rašo. Žodžiu, bedievė.

      Atsakyti
    3. joo says:
      11 metų ago

      _”Velionos (Vielonos) artimą santykį su mirusiaisiais atspindi pats jos vardas, kuris mažne identiškas bendriniam žodžiui velionė …”_
      Ties tuo ir reikėjo sustoti, nes būtent velionį ar velionę Lasickio informatorius ir turėjo omenyje. Nors, versija apie velėną irgi įdomi, bet tokios Lasickio “dievybės” kaip “Šluotražis”, “Ratainyčia”, “Trotytojas kibirkščių” (arba “Trotytas kirbis tu” 🙂 ), “Luobo gelda”, “Piešėjas”, “Prieparšis” ar “Kriukis” bei apskritai Lasickio tikslas parodyti kuo daugiau žemaičių dievų, taip pasišaipant iš begalės krikščioniškų šventųjų, “globojančių” po atskirą buities ar gyvenimo sritį, verčia tuo labai labai abejoti.

      Atsakyti
      • Vilmantas Rutkauskas says:
        11 metų ago

        Veliuona – visvien kažkokia iš anapusybės Vėlių gausmo. Joje pernelyg daug gūdžios rimties.
        Man kažkaip visvien artimesnė Žemyna, su ja galima ir pajuokauti.

        Atsakyti
    4. Vilna says:
      11 metų ago

      Tik žalio supratimo neturint apie senąją pasaulėžiųrą galima manyti, kad, vardydamas daugybę žemaičių dievybių, Lasickis turėjo tikslą pasišaipytis iš krikščionių šventųjų, “globojančių” atskiras gyvenimo sritis. Juk Dievo karalystė negali būti, kalbant šiandienos žodžiais, be savotiškų “ministrų”, kuruojančių atskiras sritis.
      Dievybės Vielonos vardas greičiau sietinas ne su vėlė, o su viela, latv. iela “gatvė”, rus. ulica “gatvė”, t.y. tai kuo jungiamasi, kuo keliaujama, leidžiamasi keliauti, kuriuo einama, tekama, vilnijama, tai kas yra takas. Iš čia gali būti ir upių, kuriomis vyksta susisiekimas vardai Velė, Vilija ar pan. Taigi Vielona yra kelio deivė ar dievaitis.
      Čia pritiktų ir Ežiagulis, jeigu jo dalį “Ežia” laikytume galimu žodžiu Vėžia-vėžė, čia garsiškai ir prasmiškai giminiuotųsi ir vaga, kuriais taip pat nusakomas kelias.
      Sakome, kur tas kelias eina. Tai, kad Veliona susijusi su ėjimu, su keliu rodo ir kvietimas: „Vielona velos atteik musmup vnd stala.“, kuriame yra žodis “atteik” bei “Vielona velos”, kur “velos”, kaip jau minėta turi prasmę – būti keliu.
      Taip aiškinant Vielonos vardo prasmę, atsiveria visiškai kiti, nauji pasaulėžiūriniai dalykai.

      Atsakyti
      • Kemblys says:
        11 metų ago

        Tik ‘mokslininkai’ gali taukšti apie Deivę nesuvokdami savo asmeninės Vėlės 🙂
        Tik romuviai gali sukurti ‘baltų tradiciją’ pagal ‘mokslininkų’ išvedžiojimus 🙂

        Kur yra Vėlė, kol jūs esate gyvi?

        Atsakyti
        • Vilmantas Rutkauskas says:
          11 metų ago

          Paklausk Veliuonos.

          Atsakyti
        • Vilna says:
          11 metų ago

          Kol gyvas – vėlė yra “aprengusi” – davusi pavidalą (veidą, formą) kūnui.

          Atsakyti
          • Vilmantas Rutkauskas says:
            11 metų ago

            Jonas Vaiškūnas kažkada teigė, kad vėles įmato vėliavose.
            CHA

            Atsakyti
          • Kemblys says:
            11 metų ago

            Kūno pavidalą, manau, sukuria kitas būvis. Lietuvių kalboje yra dar Siela, Dvasia ir dar vienas žodis. Domiuosi tais būviais, tad galiu numanyti kokius reiškinius galėjo įvardinti šiais žodžiais.
            Nei jupoktis, nei verkti, kai ‘mokslininkai’ imasi nagrinėti pirmiau aukštesnes jėgas, nesuvokę saves – ETNOLOGAI 😀 😀

            Atsakyti
            • Kemblys says:
              11 metų ago

              klaidas darau – ‘saves’, atsiprašau

            • Vilmantas Rutkauskas says:
              11 metų ago

              Sėsk – du.

      • lyvis says:
        11 metų ago

        „Vielona velos atteik musmup vnd stala.“ Šitame pasakyme yra paminėtas stalas o tai yra svarstylių ženklas. lyvis

        Atsakyti
        • Vilna says:
          11 metų ago

          Visi žodžiai nurodomame pasakyme yra ritualiniai, sakraliniai. Stalas čia yra ilgio, amžinumo požymiui (dimensijai) išreikšti. Ilgio požymiu yra persmelktas kiekvienas žodis ir kartu pats visas pasakymas. Rituale visomis naudojamomis priemonėmis turi būti mušama į veną tašką… Kitaip nesipildytų tikslas, kurio siekiama. O konkrečiai šiuo kartojimosi siekiamu atveju Vielona gali būti Saulės ar kito žvaigždyno epitetu, pvz., Grįžulio ratų ir t.t ir pan.

          Atsakyti
          • Vilmantas Rutkauskas says:
            11 metų ago

            Jei prie stalo susėda mėsėdžiai, tai kažkokį kitą nukraujavusį daržovėm apkaišytą gyvuolį, žiūrėk, ir aukoja.
            CHA

            Atsakyti
          • Kemblys says:
            11 metų ago

            Ar kada atlikinėjai apiegas? Rašydamas dažniau rašyk ‘mano nuomone’, ‘mano manymu’.

            Atsakyti
            • Vilna says:
              11 metų ago

              O kaipgi – atlikinėjau, pvz..per Vėlines.
              O kam vis kaišioti “mano manymu”, kai akivaizdu, kad taip yra, – užtenka nurodyti tada, kai nuomonė yra kito.

            • Kemblys says:
              11 metų ago

              Žynys? Ar tik vaidinai?

            • Vilna says:
              11 metų ago

              Kaip gyvo žmogaus pareigą.

            • Vilmantas Rutkauskas says:
              11 metų ago

              Kokia mėsėdžių pareiga prie kruvino stalo ?

            • lyvis says:
              11 metų ago

              Taip Vilmantai, dvasingas žmogus nevartoja mėsos. Stribams prie stalo nėra kas veikti. lyvis

            • Kemblys says:
              11 metų ago

              Praverk, lyvi, burną prieš veidrodį, ten užsilikę ILTINIAI dantys. Jie skirti mėsai. Po tokių parašymų, galėčiau ir Tave suvalgyti, jei tai būtų reikalinga apeigoms 🙂 (su svogūnėliais, adžika, morkyte…. niam, kaip skaniai pagaminčiau).

            • lyvis says:
              11 metų ago

              Ne dantys nulemia mėsaėdžius, o žarnynas. Mėsaėdžių labai trumpas žarnynas tam kad mėsa ilgai neužsibūtų ir nepradėtu p0ti. Žmogaus žarnynas skirtas vegetariniam maistui. lyvis

            • Vilmantas Rutkauskas says:
              11 metų ago

              Nužudytojo gyvuolio mėsoje išlieka paskutinės akimirkos klaikus skausmas ir nebylus prakeiksmas žudikams ir valgytojams.
              Mėsėdžiai turėtų žinoti, kokios “užgaląstos” koronės jų laukia būsimame atpilde.

            • LosAngeles says:
              11 metų ago

              Taip, galima sakyti kad dvasingas zmogus nevartoja mesos. Aisku tai nereiskia, kad visi kurie nevartoja- dvasingi… 🙂

            • Vilmantas Rutkauskas says:
              11 metų ago

              Ypač žydteologizuojantiems krikš. čioniams reikia priminti, kad krauju nieko negali nusiplauti, gali tik susitepti.

            • LosAngeles says:
              11 metų ago

              Suesti nemesedzius… turbut 🙂

            • Kemblys says:
              11 metų ago

              LosAngeles, nebūkime žmogėdros. Jei apeigoms reikėtų, tai kitas reikalas (rašiau krikščionių džiaugsmui, kad nesigėdytų valgyti Kristaus kūno) 🙂

            • Kemblys says:
              11 metų ago

              http://www.vydija.lt/kalendorius/kilnojamos/devintines2.htm

              Kaip Kristus galėjo prisikelti, jei jį suvalgė?

            • Vilmantas Rutkauskas says:
              11 metų ago

              Paklausk Velionos.

    5. El getas says:
      11 metų ago

      Visu tu “rekonstruotu” dievu aš metraštyje nerandu.Kol kas tvirtai radau 4:Perkunas,Žemyna,Vaidevutis,Vakaris.Ir Netimero laiku Mozes,mozuru dievai ir šventikai:Lauras,Angelas,Atlantas,Odinas.Inkas,Kaganas.Rasiu visus,jiegu 11-12 AD žyniai juos paminejo.Su dievais butina išsiaiškinti pirmoje eileje,kad nesumaišytum islamistu su hitlerininkais komunistais.

      Atsakyti

    Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Naujienos

    Lietuva Kanų kino šventėje 2021 | rengėjų nuotr.
    Kultūra

    Kanų kino šventė: žvilgsnis į pagrindinę dienotvarkę ir stiprus lietuvių prisistatymas

    2025 05 16
    61-asis „Poezijos pavasaris“ skelbia dienotvarkę: eilėraščiai sklinda nuo Amerikos iki kūrėjų sodybų Lietuvos miškuose | D. Dirgėlos nuotr.
    Kultūra

    61-asis „Poezijos pavasaris“ skelbia dienotvarkę: eilėraščiai sklinda nuo Amerikos iki kūrėjų sodybų Lietuvos miškuose

    2025 05 16
    Baltijos šalių chemijos olimpiadoje Lietuvos mokiniai iškovojo II ir III vietas | linesa.lt nuotr.
    Lietuvoje

    Baltijos šalių chemijos olimpiadoje Lietuvos mokiniai iškovojo II ir III vietas

    2025 05 16
    Virginijus Kašinskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
    Etninė kultūra

    Dailininkas Virginijus  Kašinskas švenčia garbingą gimtadienio sukaktį

    2025 05 15
    Seimas
    Lietuvoje

    Sugriežtinta atsakomybė už tarptautinių sankcijų pažeidimus

    2025 05 15
    Žemė | am.lrv.lt nuotr.
    Lietuvoje

    Seimas priėmė Žemės įstatymo pataisas

    2025 05 15
    Miškas | pixabay.com nuotr.
    Lietuvoje

    Ribojami miško kirtimai Kaliningrado ir Baltarusijos pasienyje

    2025 05 15
    „TikTok“ | pixabay.com nuotr.
    Gamta ir žmogus

    ES bręsta iniciatyva vaikams uždrausti naudotis „TikTok“ ir „Instagram“

    2025 05 15

    SKAITYTOJŲ PASTABOS

    • -.-.- apie G. Skamaročius. Kaip Deivės Mildos ir meilės vardas atlaikė nutautinimus kaimyninėse šalyse
    • Sergiejus Salis apie Kaip išvengti ličio baterijų sukeltų gaisrų?
    • Ir neskaitėt? apie R. Vanagas. Vau, lietuviai, vau!
    • -.-.- apie G. Skamaročius. Kaip Deivės Mildos ir meilės vardas atlaikė nutautinimus kaimyninėse šalyse

    NAUJAUSI STRAIPSNIAI

    • S. Birgelis. Oskaro Kolbergo premija paskirta ir Punsko etnografėms
    • Kanų kino šventė: žvilgsnis į pagrindinę dienotvarkę ir stiprus lietuvių prisistatymas
    • 61-asis „Poezijos pavasaris“ skelbia dienotvarkę: eilėraščiai sklinda nuo Amerikos iki kūrėjų sodybų Lietuvos miškuose
    • Baltijos šalių chemijos olimpiadoje Lietuvos mokiniai iškovojo II ir III vietas
    Lininės rankinės Lininės rankinės Lininės rankinės

    Kiti Straipsniai

    Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

    Etninės kultūros globos taryba nepritaria siūlymui paskelbti Sausio 13-ąją švenčių diena Vėlinių sąskaita

    2025 03 12
    Dievas. R. Petrausko kolekcija

    A. Gudelis. Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija (IV)

    2025 01 30
    Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis)

    A. Gudelis. Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija (II)

    2025 01 17
    Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

    A. Gudelis. Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija (I)

    2025 01 15
    Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais

    M. Alseikaitė-Gimbutienė. Pomirtinis gyvenimas ir jo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais

    2024 11 02
    Laidojimo apeigos

    M. Alseikaitė-Gimbutienė. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje

    2024 11 01
    Policija, pareigūnai | policija.lrv.lt nuotr.

    Pareigūnai stiprina patruliavimą ir ragina būti atidžiais

    2024 10 31
    Vėlinės | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

    J. Vaiškūnas. Vėlinės prieš Heloviną: ar atsispirsime siaubo komercijai?

    2024 10 31
    Atskleidė naujausias kapų tvarkymo kryptis: kokių klaidų daro artimieji? | adverum.lt nuotr.

    Atskleidė naujausias kapų tvarkymo kryptis: kokių klaidų daro artimieji?

    2024 10 30
    Žvakes degti ant kapų pradėta tik XIX amžiaus pab. | „Integrity PR“ nuotr.

    G. Kadžytė: „Paprotys lankyti ne tik kapus, bet ir giminaičius – išliko“

    2024 10 28

    Skaitytojų nuomonės:

    • -.-.- apie G. Skamaročius. Kaip Deivės Mildos ir meilės vardas atlaikė nutautinimus kaimyninėse šalyse
    • Sergiejus Salis apie Kaip išvengti ličio baterijų sukeltų gaisrų?
    • Ir neskaitėt? apie R. Vanagas. Vau, lietuviai, vau!
    • -.-.- apie G. Skamaročius. Kaip Deivės Mildos ir meilės vardas atlaikė nutautinimus kaimyninėse šalyse
    • jo apie G. Skamaročius. Kaip Deivės Mildos ir meilės vardas atlaikė nutautinimus kaimyninėse šalyse
     
     
     
     
     
    Kitas straipsnis
    Latvija gedi žuvusiųjų (video)

    Latvija gedi žuvusiųjų (video)

    Sekite mus Feisbuke

    Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
    Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
    Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
     Pradžia

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

    Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

     fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

     

    © 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

    • Saulės arkliukai
    • Renginiai
    • Reklama
    • Turinys
    • Apie Alkas.lt
    • Paremkite Alką
    No Result
    View All Result
    • Naujienos
      • Lietuvoje
      • Baltų žemėse
      • Užsienyje
    • Nuomonių ratas
      • Lietuvos kelias
      • Lietuvos kūrėjai
      • Sekmadienio sakmė
      • Akiračiai
      • Lietuvos repolonizacijai – ne!
      • Moksleivių mintys
    • Kultūra
      • Etninė kultūra
      • Mes baltai
      • Kalba
      • Religija
      • Istorija
      • Kultūros paveldas
      • Menas
      • Architektūra
      • Literatūra
      • Kultūros politika
      • Šventės
    • Visuomenė
      • Pilietinė visuomenė
      • Politika ir ekonomika
      • Švietimas
      • Žmonės
      • Užsienio lietuviai
      • Ukrainos balsas
      • Žiniasklaida
      • Laiškai Alkui
      • Pareiškimai
    • Gamta ir žmogus
      • Gamta ir ekologija
      • Šventvietės
      • Energetika
      • Sveikata
      • Psichologija
      • Kelionės
      • Kylam
      • Įvairenybės
    • Mokslas
      • Mokslo naujienos
      • Technika ir technologijos
      • Astronomija ir kosmonautika
      • Mokslo darbai
    • Skaitiniai
      • Žinyčia
      • Lituanistikos klasika
      • Prieškario skaitiniai
      • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
      • Grožinė kūryba
    • Visi rašiniai