Ūmai supratau, kad gyvenu sau kaip koks amerikonas. O gal kaip gyvas keptas balandis. Visiškoj laisvėj. Kaip vakuume. Todėl vakare nuėjau į kiną, viena. Kiti ten atėjo poromis arba grupėmis. Dauguma grupių turėjo po didelę porciją spragėsių ir labai saldžiai kvepėjo. Visi buvom susirinkę pamatyti filmo apie tremtį. Tą filmą žiūrėjom po kelių kitų filmų anonsų. Kiti filmai buvo apie dinozaurus, apie vyruką, kuris nutarė nustoti svajoti ir pradėti gyventi, bei apie pasaulio gelbėtoją iš Rytų. Tiesa, dar prieš tai buvo „Coca-Colos“ reklama. O tada jau buvo filmas apie tremtį.
Kad ir kaip keista, tai viso labo pirmasis nedokumentinis lietuvių filmas apie tremtį. Režisavo jį Audrius Juzėnas ir pavadino „Ekskursante“. Labai vykusiai pavadino, jau pavadinimu sukurdamas tam tikrą distanciją nuo visiems įgrisusios nepakeliamai tragiškos istorijos, kuri vadintųsi tiesiog „Tremtinė“. Pastaroji istorija būtų pasakojimas apie mergaitę, kurią draskytų jai nesuprantamos istorinės jėgos, kuri vargtų ir vargtų, ir vargtų, kol taptų klipata, kol užmirštų net savo gimtąją kalbą ir net apskritai nebeturėtų ką pasakyti. Ir liktų tada jai tik skųstis dėl visokių kasdienių neteisybių. Ir būtų labai mums jos gaila, bet labiau pikta nei gaila. Ir iš kur tas pyktis kyla, mes nesuprastume. O štai ekskursijos yra laisvų žmonių prerogatyva ir jau pats žodis „ekskursantė“ nurodo aktyvų savo gyvenimo dalyvį arba save konstruojančio asmens vaidmenį. Mat ekskursantė iš esmės nepriima kompromiso – vos pakenčiamos būklės. Ji nenurims, kol sėkmingai negrįš iš savosios ekskursijos. Taip jau atsitiko, kad jos gyvenime tokia ekskursija pasitaikė. Viena vertus, tai tragiška, kita vertus, tai tiesiog jos gyvenimo kontekstas. Pats gyvenimas, vykstantis tame kontekste, jokiu būdu nenuvertėja.
Galbūt koks žiūrovas ėmė ir garsiai sudejavo – tokios nepalaužiamos, tokios tyros, tokios apsukrios ir bebaimės juk negalėjo būti tikros tremtinės lietuvaitės ar bet kokios pasaulio tremtinės. Nė karto per visą filmą ekskursantė nesugniūžta. Juk taip ji prieštarauja natūraliai žmogiškai prigimčiai! Tai tiesa ir ta tiesa leidžia lietuvių kinui žengti platų žingsnį link išsivadavimo iš bejėgiškumo. Kokie tolesni žingsniai? Prisiminkim 2009 metais pasirodžiusius „Negarbingus šunsnukius“ (rež. Quentin Tarantino), kurie susprogdino Hitlerį ir visą jo šutvę. Staiga garsiausias pasaulio žudikas nuvainikuojamas ir išniekinamas, lyg būtų eilinis niekšelis, be to, tik pusiau realus, mat jį sunaikina ne kokia istorinė figūra, o Bradas Pittas. Tačiau istorijos perrašymas kine nėra toks paprastas aktas, jam subręsti reikia laiko, lengviau ar sudėtingiau kuriančio distanciją nuo tikrosios praeities, apie kurią dabartis niekada negali nieko tikro žinoti.
Grįžtant prie „Ekskursantės“, reikia paminėti dar vieną svarbų filmo pasiekimą – „mes“ ir „jie“ (nukentėjusi tauta prieš pavergėjus) perskyros naikinimą. Išsviesta į Rusijos glūdumas, ekskursantė keliauja ir lygiai tiek pat žmonių jai pakenkia, kiek ir padeda (į vargingą savo gyvenimo kasdienybę nuo seno įaugę veikėjai rusai žmoniškumu netgi lenkia Lietuvoje likusią ką tik įbaugintą florą ir fauną). Pakaitom stebėdami tiek žmoniškumo, tiek žvėriškumo pasireiškimus, turime užtektinai laiko nagrinėti, iš kur viena ar kita atsiranda. Įdomu, kad žiaurumas įspūdingiausiai prasiveržia iš internate gyvenančio vokiečių kilmės berniuko. Berniuką uja jo bendraamžiai ir jis pasiryžęs bet kokia kaina įrodyti esąs toks kaip ir visi – be atodairos galintis naikinti Kitą. Konformizmas ir prisitaikymas prie teroro atmosferos filme tampa neišvengiama gyvenimo kasdienybe, su kuria skaitosi net „gerieji“ personažai ir kurią itin uoliai vykdo jau komunizmo tikėjimu perauklėti individai. Šiaip ar taip, kaip atvirą knygą skaitome būtent psichologinius visų veikėjų portretus. Ypač psichologizuotas yra smurtas, jis neatsiranda iš juodosios skylės, jis nuspėjamas ir prognozuojamas. Prieš mūsų akis pradeda ryškėti ir pati niūriausia prognozė – didelis sunkus debesis leidžiasi ant milžiniškos sovietinės šalies, metų metus priverstos kažką sau tyliai sukti ir kombinuoti ir nieko taip nejausti kaip jau sugižusį (dažniausiai pasireiškiantį ne tokiomis tiesmukomis destrukcijos ir savidestrukcijos formomis) pyktį. Tokia lemtis gresia visiems, bet ne ekskursantei. Ji laisvas žmogus. Ji – sugrįžimo atgal meistrė ir jai šita kelionė suteikia tik stiprybės, jokio kartėlio.
Su tokia žvaigžde priešaky Juzėno filmas vis dėlto yra neišvengiamai lietuviškas. Net pasirinkus didžiąją istoriją papasakoti per vieną iš mažų istorijų, niekur nedingo lietuvių kino pėdų grybelis – patosas. Šįkart jis įsikūnijo į gana monotonišką, per visą filmą vienodai pakylėtą, virkdantį garso takelį. Pats filmas it knyga suskirstomas į kaži kokius skyrius, kuriuos padalina tas pats tolimo didelio miško ir vakaruose besileidžiančios saulės vaizdas – vienas iš nykiausių peizažų per visą filmą, nes vizualinėms detalėms šiaip jau buvo skirta daug dėmesio. Kartais tiesiog norisi, kad lietuviai skaitytų pigias amerikiečių knygeles „Kaip pagaminti filmą“ ir taip lengvai iš nagų nepaleistų ką tik pagautos filmo įtampos. Taip ir užstringa ekskursantė tuose perėjimuose, sykį kur nors netikėtai sužibėjusi – štai sniegyno vidury ji linksmai šaukia kažką tokio: „Aš esu Maša! Ne, aš esu Marija! Aš nieko nebijau!“, o paskui ateina vilkai ir… ir nieko – vilkai nueina, o į kitą filmo skyrių mergaitė stumiasi Dievo, o ne kino scenų tęstinumo dėka.
Ir visgi visą filmą aš praleidau sąžiningai ašarodama kartu su tuo nelaimingu garso takeliu. Gal sakysit, kad tas saldus spragėsių kvapas kuteno nosį arba darėsi liūdna dėl gyvo kepto balandžio vienatvės, arba šiaip sau esu gera verksnė. Bet yra ir kitas paaiškinimas. Kaip ir daugelio lietuvių, mano giminėj irgi būta grįžusių ir negrįžusių ekskursantų. Niekas apie tai nekalbėdavo be užuolankų, bet tai, kas būdavo pasakoma, man visad kėlė sumišimą. To niekada negalėjau kažkaip suprasti, paaiškinti sau ir kartu nebūti prieš tą pasakojimą bejėgė. Man pačiai niekada nebuvo nė progos apie tai su kuo nors kalbėti. Juk nebuvo nė tikro filmo apie tremtį. Dabar yra. Ir aš lauksiu jų vis daugiau ir vis pajėgesnių matyti praeitį dabarties akimis, net jeigu dėl to reikėtų ir man nusipirkti saldžiųjų spragėsių.
Reikia pasakyti, kad filmas, nors ir geras, darytas aiškiai su reveransais rusų auditorijai. Vien ko vertas “gerietis” NKVD majoras – o ir pokario pasipriešinimas pateikiamas praktiškai kaip pilietinis karas, vietinių banditų siautėjimas, o NKVD daliniai – šiaip, tremtinių vaikus paveža, lauknešėlį įdeda, kišenpinigių duoda… 🙂 Beje, atkreiptinas dėmesys, kad, išskyrus pagrindinę heroje, filme nėra NĖ VIENO teigiamo lietuvio veikėjo. Verčia susimąstyti apie autoriaus motyvaciją…
Straipsnio autorei: pirma, savo tautiečius ‘fauna’ vadinti – kiek per daug, nemanot? Antra, Tarantino filmas yra iškreipto mąstymo pavyzdys – gauja sadistiškų banditų vaizduojami kaip geriečiai. Scenarijaus autoriumi psichiatrijos specialistams reiktų susidomėti, o ne Holivudo versleivoms. 🙂 Taigi, šis filmas tikrai nėra geriausias pavyzdys palyginimui.
Pritariu. Pirmas ir vienintelis meninis filmas apie tremtį ir jame jau balinami okupantai, o istorinė tiesa iškraipoma. Rusų imperialistai turi ilgą propagandinės kovos patirtį ir šįsyk nepagailėjo sumokėti 30 sidabrinių. Gėda režisieriui.
nusivyliau,………………..koki geri buvo rusai ir baisūs LIETUVIAI,……………..šššššššššššššššš
Kaip visada – vėl niurgzliai ir raudotojai, matantys visame kame vien tik blogį, puolė lieti rašalą komentaruose. Nėra ir nebuvo niekada gerų rusų ir blogų lietuvių? O jeigu ir buvo, tai, turime nutylėti? Primenu šiems rašeivoms, kad filmas pagrįstas tikra istorija. O ši iš Sibiro „parekskursavusi“ mergaitė vis dar gyvena Lietuvoje.
Ir dar – nenustebčiau jei sužinočiau, kad nė vienas iš verkšlentojų – nebuvo kino teatre ir filmo nematė.
Problema ta, kad Lietuvoje nėra kuriama istorinių filmų ar knygų, ugdančių tautinį pasididžiavimą, savęs, kaip tautos suvokimą.
Pasikartosiu, turbūt vienintelis toks kūrinys – Herkus Mantas, pastatytas gūdžiu sovietmečiu. Tais laikais žodžio laisvė veikė viena kryptimi – prieš vakarus. Dabar veikia kita kryptim – lietuvių tautos ir lietuvybės menkinimo. Jei lietuviai nesididžiuos tuo, kad yra lietuviai, tai tuščias reikalas kalbėti apie emigracijos, mokesčių slėpimo mažinimą. Kosmopolitas keliaus ten, kur patogiau gyventi ir rūpinsis tik savimi. Nesivargins dėl tautos ir sudėtingoje geopolitinėje situacijoje šimtmečius bekovojančios valstybės.
Kazachai, pavyzdžiui, pastatė sau filmą – Klajoklis. Net neturėdami savo kinematografijos mokyklos, tiesiog skyrė tam lėšų. Turkai romantizuoja savo imperinį laikotarpį. Rusai išskerdė savo aristokratiją, bet net sovietiniu laikotarpiu statė filmus, romantizuojančius carinę Rusijos imperiją.
Prieš 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejų buvo pradėta kurti meninį filmą apie šį istorinį įvyki. Bet ta idėja žlugo, matyt, ne be tam tikrų jėgų pagalbos.
Gerb. Goda,
Jei Jums netinka “Ekskursantė”, kuo taip tinka “Herkus Mantas”? Juk filmas (kaip ir Grušo drama) visai neskatina žavėtis prūsais: prūsai apibendrintai kaip tik parodomi blogi – iš pradžių sudegina Manto mokytoją, paskui žmoną. Pats Mantas už Prūsiją kaunasi iš pareigos, bet nuolat demonstruoja sentimentus vokiečiams ir jų kultūrai – myli vokietę, ne prūsę… Dramatinis siužetas, beje, paimtas iš vokiečių romano “Paskutinis prūsų sukilėlis”, tik ten Mantienės niekas nedegino – ji atsivertė į pagonybę ir tapo vaidilute, t.y. pripažino prūsų kultūros pranašumą. Dramoje ir filme viskas atvirkščiai, nors Kristinos-Kotrynos sudeginimas sugalvotas tam, kad pabrėžtų visų rūšių dvasininkijos veidmainiškumą. Žodžiu, “Herkaus Manto” pagrindinis teigiamas herojus yra Herkus Mantas, kaip ir “Ekskursantėje” – Marjija. Ir jeigu Marija nesukelia jums pasididžiavimo Lietuva, tai nežinau, kas galėtų jį sukelti.
Jonai,
visų pirma reikia turėti omenyje, kad pavadinimas yra netikroviškas – tais laikais jokių ekskursijų nebūdavo ir niekas net tokio žodžio nežinojo.
Jei tai palikti kūrėjams, tai vis tiek istorija yra ganėtinai iš sukurtų, o ne tikroviškų – gal ir galėjo toks atvejis nutikti vienai (bet kur ji – kodėl jos neparodo?), bet tai būtų daugiau teorinis, o ne praktikoje pasitaikantis dalykas.
BUVAU TAM filme,………………..didžiausias apsurdas dar ir tame,kad visur rusai “gailestingi”,net tą mergaitę prievartauja vokietis,o ruskiai ir čia “šaunuoliai”,……………………..kažkas pasakė taip buvo,gal retais atvejais,bet 99proc.tai rusai su žydais vykdė šiuos”darbelius”……………………….TAI KODĖL TO NEPARODYT-T I E S Ą .
Sapnuokite savo sapną tuomet, jei šis nepatinka.
Tiesa yra tokia, kad Rusijoje daug gerų žmonių – buvo ir, tikiuosi, bus. O visokie išgamos apskritai neveri rodymo, nes su jais ir taip viskas aišku.
Buvau rusų kariuomenėje, man net tada kildavo mintys kaip tie ,,geri”, anot tavęs, rusai elgtųsi užgrobtose žemėse. Rusai žiaurūs, jie gali išsityčioti iš visko, tik degtinė jiems šventa.
Užjaučiu tamstą, bet pasakysiu taip: pasak liudytojų 1991 m. sausio 13 prie TV bokšto vienas rusų kareivis metė automatą, o vienas lietuvis 1990 Baku šaudė, pasak paties, užsimerkęs (buvo interviu berods prieš 2 metus).
Nesupratau, už ką užjauti?
Rusų žiaurumą geriausiai rodo pasaulio žemėlapis – ten matyti kiek jie nukariavo, dar juk Aliaską pardavė. Jie susimaišė su visomis gentimis, tos mišrainės rusais nepavadinčiau, jie RUSAKALBIAI RUSIJOS ir nukariautų kraštų GYVENTOJAI.
Pažiūrėkite:
http://www.go2life.net/caricature/62-45-sensacionnyh-foto-zhestokaya-socialnaya-ironiya-o-zhizni-v-rossii.html
Ir kas iš to, kad susimaišę? Kalbam ne apie rusų nacijos grynumą, o apie bendražmogiškus dalykus – apie padorumą, kurio, deja, ir mūsų nepriklausomoje Lietuvoje lieka vis mažiau.
Inga Baranauskienė:
,,Ir kas iš to, kad susimaišę?”
Tavo klausimas akivaizdžiai rodo, kad istorikai nesuvokia visuomenės.
Kiekviena gentis yra susieta su tuo Žemės lopinėliu, kuriame gyvena. Genties kalba, įtakota Žemės gelmių, pritaiko Žmonių mąstymą gyvenimui tose Gamtos sąlygose. Genties pasaulėžiūra įgalina Šeimas gyventi neprarandant savigarbos ir neniokojant Gamtos visą gyvenimą, iš kartos į kartą.
Mišrūnai neturi šių savybių, juos kankina vidinis nerimas, kurį gesina svaigalais, darbštumu, įvairiais sau užsiduotais tikslais, kažko ieškojimu, blaškymusi po pasaulį ir t.t..
Kodėl ponia Baranauskiene Jūs taip surusėjote gal agurkinis atitinkamą sumą pervedė. Jūs netgi iš knygų negalite susidaryti pokario vaizdo ką rusai darė su lietuviais. lyvis
Atsiprašau, lyvi, noriu užkabinti rimtesnius klausimus. Jei laivas skęsta, nėra reikalo aiškintis kieno nors asmenines savybes – semiame vandenį VISI.
Kiekvienam aišku, kad į ekskursijas žmonės važiuoja savo noru, tačiau man liežuvis neapsiverčia pavadinti tremtinius ekskursantais.
Savaime suprantama, kad dauguma tremtinių veržėsi namo progai pasitaikius, bet dėl to jie netapo laisvais ekskursantais, kaip kad bandoma pritempti šiuo filmo pavadinimu. Apskritai, ekskursija yra laiko praleidimas esant laisvo laiko nuo kitų darbų. Tada galima važiuoti šen bei ten “for sightseeing”. Reikia lakios fantazijos, arba tiksliau, įžūlumo, kad vadintum tremtinį ekskursantu “kaipo aktyviu savo gyvenimo dalyviu”. Tai yra lygiai toks pats pasityčiojimas kaip užrašas konclageryje “Arbeit macht frei” .
Mus dar mokykloj istorijos mokytoja, 1989 metais, siuntė pas tremtinius ir liepė užrašinėti jų istorijas. Visi jie buvo paprasti žmonės, kurie įsileisdavo jau tada mus, mokinius, į namus ir pasakodavo ramiai, paprastai, kai kurie netgi stovėdavo iš pagarbos savo pasakojamai istorijai. Perskaičiau ir šiaip daug knygų apie tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus apie deportacijas, K. Skebėros, V. Gustainio, D. Urbonienės (ar ne apie ją šis filmas?) ir daug kitų, apie Vorkutą, Igarką, Laptevų jūrą… Visos šios istorijos yra sukrečiančios, ir galiu drąsiai teigti, kad nė sykio man nesusidarė įspūdis, kad jie išvažiavo šiaip sau kur nors pakeliauti. Tremtys yra dalis mūsų tautos istorijos, nors straipsnio autorei tai tėra “visiems įgrisusi nepakeliamai tragiška istorija”, o Lietuvos sovietinė karinė okupacija tik “nesuprantama istorinė jėga”.
Iš tiesų, teisingai Gitanas Nausėda tinklalapyje delfi.lt rašė, kad pastaruoju metu, kaip niekad Lietuva yra juodinama beveik visuose internetiniuose portaluose.
Na, dėl pavadinimo netinkamumo nelabai būčiau linkęs sutikti – filme pagrindinė veikėja apsimeta, kad atsiliko nuo ekskursijos – dėl to ir “ekskursantė”. O, va, dėl kitų punktų (t.y. dėl straipsnio autorės stiliaus ir Lietuvos ir lietuvių juodinimo tendencijų apskritai) – deja, sunku būtų ginčytis.
Filmo “Herkus Mantas” pradžioje sakoma, kad “tai memorialas prūsams, tautai, savo kalba ir kultūra gimingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino” ir, kad “jie krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą…”. Vien tik jau tuom filmo kūrėjai parodo didelę pagarbą ir lenkia galvas prieš žuvusią “sesę tautą”.
Be to, tai, kad Herkus Mantas mylėjo vieną vokietę, tai dar nereiškia, kad jis mylėjo visus vokiečius ir netgi jų kultūrą. Lygiai taip, kaip Ona Austrijietė mylėjo tik vieną anglą, o ne visą Angliją.
Pati geriausi šio filmo vertintoja man yra mano Mama, kuri man jau prieš pora savaičių atpasakojo ne tik visą turinį, bet išsakė ir savo vertinimus. Jos nuomonė man tokia svarbi todėl, kad ji pati yra iškalėjusi aštuonerius metus Mordovijos lageriuose už paramą Lietuvos partizanams, po to dar tiek pat metelių išgyvenusi tremtyje Irkutsko srityje, į kurią po jos suėmimo buvo ištremti jos tėvai, brolis, seserys. Tremtyje sukūrusi šeimą su tokiu pat buvusiu politiniu kaliniu, tremtiniu ir ten pagimdžiusi keturis vaikus, kurių vieną, deja, ten ir palaidojusi, per kančias ir vargus grįžusi į Lietuvą, kur ne tik kad niekas nelaukė, bet ir pirštais badė, kad su pulku mažų vaikų kas sekmadienį ėjo į bažnyčią, kai kaimynai jau težinojo viena: “Reikia dirbti!” kokia savaitės diena bebūtų. Žodžiu, žmogaus, kuris tų laikų, kurie vaizduojami šioje meninėje vaizdo juostoje, gyvenimą žino ne iš pasakojimų ar knygų, o visa tai yra išgyvenusi ir patyrusi pati.
Jos vertinimas buvo labai teigiamas. Ir tai manęs nestebina, nes kiek save prisimenu (gimiau Sibire, bet nelabai prisimenu gyvenimą ten, nes kai su tėvais grįžome į Lietuvą, man tebuvo ketveri), tai prisimenu ir labai dažnas kalbas šeimoje, giminėje (juk tai buvo jų visų nugyvento gyvenimo atkarpa) apie gyvenimą tremtyje, apie kalėjimus, lagerius. Tiesa, mano tėvelis (amžiną jam atilsį duok, Viešpatie) apie lagerį pasakojo labai nedaug, bet mamytė pasakodavo ir tebepasakoja apie viską iki smulkmenų ir dar labai vaizdingai. O tos tremtinių dainos… Ir tose kalbose žmonės visada buvo vertinami ne pagal tautybę ar jų pareigas, bet pagal jų darbus.
Tik vienas pavyzdėlis, kurį dažnai prisimena mano mama: Ją suėmė prieš pat Kalėdas, Kūčių rytmetį. Išsivedė nuo pusryčių stalo. Į tuos namus ji niekada negrįžo, nes kol jos vėliau ištremta šeima gyveno Sibire, namai buvo kolūkio išgriauti, laukai suarti ir mums, savo vaikams, tegalėjo parodyti savo gimtųjų namų tik kelis ten likusius pamatų akmenis. Tas pats, beje, nutiko ir su tėvelio gimtąja sodyba – neliko nieko. Pirmiausia ją atvežė į Butrimonis, ten buvo ir pirmieji tardymai… dar lietuvių, dar lietuviškai, ir smūgiai irgi lietuvių vyrų. Bet net ir tarp jų atsirado vienas, kurio gero poelgio ji lig šiol negali pamiršti ir sakosi už jį tebesimeldžianti, nes jis priėmė jos Mamos atneštą lauknešėlį ir netgi perdavė jai, nors tai daryti buvo griežtai uždrausta. O svarbiausia, jis pasakė jos mamai, kad ji dar čia, dar gyva, ir persakė jai mamos žodžius, kuri sakiusi, kad namie viskas gerai ir kad tik ji neverktų, nesijaudintų dėl jų. Ji ir šiandien jam vis dar dėkinga už jo ŽMONIŠKUMĄ.
Aš džiaugiuosi, kad meninkai kuria filmus, spektaklius ne tik apie santvarkas, apie diktatorius, okupantus, apie jų blogybes ir jų pasekmes, bet ir pei ŽMOGŲ, apie atskirą vieną ar kitą ŽMOGŲ, kuris privalo toje santvarkoje, tose istorinėse aplinkybėse, tose sąlygose gyventi, stengtis kaip nors išgyventi ir vis tiek likti ŽMOGUMI… Mes nežinome, kur ir kas laukia dar mūsų pačių, mūsų valstybių, šito pasaulio, kokie dikatoriai čia dar kada iškils ir valdys, kol žlugs, bet žmonės neturės pasirinkimo ar turės jo ribotai, ir turės GYVENTI tą savo vienintelį jam duotą gyvenimą ten ir tada, kada yra pašaukti gyventi. Štai toje žmogaus egzistencijos, išlikimo, gyvenimo kelio istorijoje, pasakojime ir matau tokių kūrinių stiprybę bei vertę.
Taip, mes kiekvienas esame atsakingi, kad pasaulyje būtų kuo daugiau darnos, teisingumo, solidarumo, atjautos, bet pirmiausia esame atsakingi už save, savo artimiaųjų pasaulį, likimus, kuriuos tam tikrose politikų, galingųjų sukurtose sąlygose reguliojamės patys, pagal savo supratimą, kas yra gyvenimas, kas yra žmogiškumas ir žmoniškumas, kokia jo prasmė ir kodėl to reikia… O gal nereikia….?
,,…ir turės GYVENTI tą savo vienintelį jam duotą gyvenimą ten ir tada, kada yra pašaukti gyventi.” – kodėl taip manai?
Ką manau? Kad turės gyventi?
,,tą vienitelį” – įtaiga. Įdomu kodėl manai, kad vienintelį?
Todėl, kad nepažįstu nė vieno žmogaus, negirdėjau nė vieno atvejo, kad kas nors gyventų daugiau nei vieną kartą.
Teisi, antro tokio pačio kūno nebus. Ar žmogus tik kūnas?