Nepaisant visuomenės protestų „Chevron“ pripažinta skalūnų dujų gavybos konkurso laimėtoja

Laisvūnas Šopauskas „Chevron“ korporacija perka Lietuvos ministrus ir partijas?:

“Kad Valentinas Mazuronis aršiai gina skalūninių dujų žvalgybą ir gavybą Lietuvoje, be jokių argumentų atmesdamas visus aplinkosaugininkų pateikiamus įrodymus, tarsi pats būtų ne aplinkos, o energetikos ar ekonomikos ministras, stebino nuo pat pradžių. Tačiau pastudijavus partijos „Tvarka ir teisingumas“ rėmėjų sąrašus, paskelbtus Vyriausiosios Rinkimų komisijos svetainėje, toks ministro, einančio ir šios partijos pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas, elgesys jau nebeatrodo neracionalus.
Spręskite patys – štai keletas skaičių iš partijos „Tvarka ir teisingumas“ finansinių ataskaitų.
2006 metai
Partiją „Tvarka ir teisingumas“ parėmė:
Thomas Miles Haselton – 37 500 Lt
Natalja Haselton – 37 500 Lt
2007 metai
Partiją „Tvarka ir teisingumas“ parėmė:
Thomas Miles Haselton – 37 500 Lt
Natalja Haselton – 37 500 Lt
2008 metai
Partiją „Tvarka ir teisingumas“ parėmė:
Haselton Thomas Miles ir Natalja Haselton – 35 000 Lt
Natalja Haselton – 39 000 Lt
UAB „Minijos nafta“ – 39 000 Lt
Valentino Mazuronio kandidatūrą 2008 metų Seimo rinkimuose parėmė:
UAB „Minijos nafta“ – 10 000 Lt
Iš viso vien 2006–2008 metais UAB „Minijos nafta“ bei ponia ir ponas Haseltonai oficialiai „parėmė“ būsimąjį aplinkos ministrą Mazuronį ir jo partiją visai nekuklia 263 000 litų suma.
Kas gi šie „dosnūs“ ponai?
Visiems, kurie domisi skalūnų žvalgybos ir gavybos Lietuvoje perspektyvomis, šių žmonių pristatyti tarsi ir nebereikia. Visiems kitiems – trumpai, bet svarbiausia: Thomas Milesas Haseltonas yra UAB „Minijos nafta“ generalinis direktorius, o jo žmona Natalija Haselton – UAB „LL investicijos“ direktorė; 50% „LL investicijų“ akcijų valdo JAV kompanija „Chevron Global Energy“, o 50% – Lietuvos įmonė „TanOil“; kompaniją „Chevron“ į Lietuvą atvedė ne kas kitas, o būtent T.M.Haseltonas, Lietuvoje „Chevron“ interesams atstovauja būtent UAB „LL investicijos“.
Taigi, šitų ponų ir UAB „Minijos nafta“ interesai yra akivaizdūs – laimėti Lietuvos vyriausybės paskelbtą skalūninių dujų žvalgybos ir gavybos konkursą. Ar dar reikia paaiškinimų, kodėl jų interesus taip uoliai gina V.Mazuronis, partijos „Tvarka ir teisingumas“ deleguotas į koalicinės vyriausybės aplinkos ministrus? Ar dar reikia kokių kitų įrodymų, jog prieš mūsų akis – akivaizdus ministro ir visos partijos interesų konfliktas, vertintinas kaip politinė korupcija?
Beje, „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje ir LRT laidoje paklaustas apie „Chevron“ paramą partijai ir jam pačiam, V.Mazuronis apsimelavo: ne tik neigė esant kokį nors interesų konfliktą, bet ir tvirtino jokios paramos sau negavęs.”

Dalius Stancikas. Tai įvyks, tik klausimas: kada?:
“Paskelbus konkurso nugalėtoją, Lietuva būtų pirmoji Europoje išdavusi leidimą skalūnų angliavandenilių gavybai, mes būtume pirmieji europiečiai, pasiryžę tokiai veiklai – lenkai ir kiti ES nariai, kurie savo žemėse jau tiria skalūninius angliavandenilius, yra išdavę leidimus tik žvalgybai. Šią nuostatą geologijos profesorius, buvęs Lietuvos geologijos tarnybos direktorius, Lietuvos ir Lenkijos mokslų akademijų narys Gediminas Motuza pareiškė rugpjūčio viduryje, dar nežinodamas, jog rugsėjo pradžioje valdančioji kairiųjų politinė taryba įpareigos Aplinkos ministeriją nedelsiant skelbti „Chevroną“ konkurso nugalėtoju.
Tiek valdančioji koalicija, tiek dešinioji opozicija, tiek premjeras ir Prezidentė viešai apsimeta, kad leidimas „Chevronui“ bus išduotas tik žvalgybai („juk turim žinoti savo gelmių išteklius“), tačiau jau ne kartą buvo rašyta ir kalbėta, jog konkursas, kuriame dalyvavo tik vienas „Chevronas“, buvo skelbtas angliavandenilių išteklių naudojimui Šilutės–Tauragės ir Kudirkos–Kybartų plotuose.
Manau, pritarsit, kad nereikia būti rimtu lituanistu, teisininku ar politiku, jog suvoktum, kad sąvokos tyrimas ir naudojimas nėra tapačios. Manau, kad būtent todėl, supratęs visą teisinį, ekonominį ir politinį šios situacijos dramatizmą, vasarą atsisakęs patvirtinti „Chevroną“ nugalėtoju atsistatydino šio konkurso organizavimo komisijos pirmininkas, Geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius.
Naivuoliai, besitikintys, kad po tokio konkurso nugalėtojo patvirtinimo „Chevrono“ kompanija užsiims labdaringa veikla, ištirs išteklius, o po to iš naujo tarsis dėl jiems mažiau palankių verslo sąlygų ar galimybių jas išgauti, tegu pasiskaito Ekvadoro laišką Skandinavijos ir Baltijos valstybių parlamentams, kuriame rašo, kad „daugiau nei tris dešimtmečius vykdžiusi naftos gręžimo veiklą Ekvadoro Amazonės regione, „Chevron“ bendrovė atogrąžų miškuose išleido daugiau nei 18 mlrd. galonų toksinių nuotekų, taip priversdama vietos gyventojus kęsti vėžio susirgimus, persileidimus ir apsigimimus. Teismo procesas truko beveik devynerius metus. Bendrovė „Chevron“ taikė (ir vis dar taiko) atidėliojimo taktiką, siekdama neleisti priimti sprendimo dėl jų ieškinių. Įrodymai Ekvadoro pirmosios instancijos ir apeliaciniame teismuose aiškiai parodė, kad bendrovė „Chevron“ (a) beatodairiškai vykdė standartų neatitinkančią veiklą Ekvadore, siekdama sumažinti produkcijos kaštus iki minimumo, taip sukeldama, ekspertų nuomone, didžiausią ir daugiausia žalos padariusią su nafta susijusią nelaimę istorijoje; (b) akivaizdžiai pažeidė daugelį Ekvadoro įstatymų, savo pačios sutartinių įsipareigojimų bei tuo metu galiojusių naftos pramonės standartų ir taip (c) padarė didelę žalą aplinkai, kurios teritorija dydžiu prilygsta Rod Ailando valstijai, JAV, dėl kurios per kitus dešimtmečius kils be galo daug sveikatos pavojų tūkstančiams atogrąžų miškų gyventojų, jei nebus imtasi veiksmų visapusiškai ją išvalyti. Įrodymus prieš bendrovę „Chevron“ pateikia ne tik ieškovai, bet ir pačios bendrovės „Chevron“ ekspertai ir aplinkos apsaugos auditoriai bei nepriklausomi trečiųjų šalių šaltiniai. Sprendime dėl žalos atlyginimo taip pat yra numatyta ir baudžiamoji dalis, pagal kurią bendrovė „Chevron“ turi būti nubausta už bandymą kenkti teismui ir grasinti teisėjams kalėjimu, jei šie nepriimtų sprendimo bendrovės naudai.“
Kiekvienas galim, kaip norim vertinti Ekvadorą ir jo išplatintą informaciją, bet nuneigti ypatingos „Chevrono“ įtakos JAV administracijai neleidžia du faktai: pirma – JAV gėlo vandens įstatyme padaryta išimtis skalūnų angliavandenilių išgavėjams, leidžianti neatskleisti naudojamų cheminių medžiagų (dėl šios išimties pastaruoju metu vis labiau maištauja patys amerikiečiai) ir antra – „Chevronas“, pralaimėdamas aplinkosaugines bylas Ekvadorui, pradėjo kelti atsakomąsias bylas dėl neva sukelto prieš jį šmeižto ir įtikino JAV teismus pažeisti esminius demokratijos principus – atskleisti neva „Chevroną“ šmeižiančių asmenų privačius telefoninius pokalbius ir susirašinėjimus internetu.
Taigi JAV labai agresyviai gina savo įmones ir savo piliečius visame pasaulyje, o kaip Lietuva? Ar mes elgiamės taip, kad neatrodytume „Chevronui“ kaip tie neva trečiarūšiai ekvadoriečiai?
Keistas sutapimas – valdančioji politinė taryba Lietuvoje nurodė skubiai patvirtinti „Chevroną“ nugalėtoju kaip tik po trijų Baltijos valstybių vadovų susitikimo su JAV prezidentu. Nepaisant net to, kad svarbiausios ES institucijos, kurių autoritetinga nuomone taip dažnai remiasi mūsų Prezidentė, premjeras ar dešiniųjų opozicija, ne kartą perspėjo ir prašė visų ES narių neskubėti su šiuo, anot jų, aplinkai labai pavojingu išgavimo metodu ir palaukti bendrų visai Europai taisyklių.
„Nėra klausimo, ar požeminio vandens užteršimas įvyks ar neįvyks – jis įvyks būtinai, tik klausimas, kada: po 10 ar po 100 metų, kokiais mastais ir kurioje vietoje?“ – taip hidraulinio skalūnų gręžimo pasekmes prognozuoja vienas žymiausių Lietuvos geologų G. Motuza, ir sako, jog dėl to taip pat baiminasi ir bene profesionaliausias Lietuvoje hidrogeologas, profesorius, akademikas Vytautas Juodkazis.
G. Motuza savo teiginius grindžia taip: skalūnų angliavandenilių gavyba – labai nesenas užsiėmimas, aktyvus skalūnų dujų išgavimas pasidėjo tik prieš 5–6 metus, o žymiausias Marcellus telkinys Pensilvanijoje pradėtas eksploatuoti tik prieš dvejus metus. Todėl nėra jokių geologinių duomenų, leidžiančių teigti, kad šis hidraulinis gręžimas su nežinomomis cheminėmis medžiagomis yra nepavojingas – tam tiesiog praėjo per mažai laiko. Tačiau jau aišku tai, kad tokie hidrauliniai gręžimai sutampa su padažnėjusiais nestipriais (keli balai pagal Richterio skalę) žemės drebėjimais, kad jie keičia 200 metrų ir didesnio storio uolienos fizines savybes.
Neišvengiamas požeminio vandens užterštumas vyks per jau esamus tektoninius lūžius (Lietuvoje numatomo išgavimo plote tokių tektoninių lūžių yra sočiai, jie nėra gerai ištirti, ne visi identifikuoti, todėl tik klausimas, kada ir kur per juos nutekėtų cheminės medžiagos) ir per gręžskylės plieninių vamzdžių cementines jungtis, kurios su laiku eižėja, taip pat jų skilinėjimą skatina ir minėti hidraulinio ardymo sukeliami žemės drebėjimai.
G. Motuza atkreipia dėmesį, kad po Lietuvos mokslų akademijos perspėjimų Seimas pavasarį priėmė ne vieną įstatymų pataisą, didinančią valstybės kontrolę šiuo klausimu, bet viską sugadino Žemės gelmių įstatyme atsiradusios trys vadinamosios Paliuko pataisos, leidžiančios žemės gelmėse palikti neribotą kiekį cheminių medžiagų.
Čia būtinai turiu įsiterpti į labai svarbius pono G. Motuzos samprotavimus ir išryškinti kelis labiau politinius nei aplinkosauginius dalykus: Raimundas Paliukas, šiuo metu Seimo narys, kaip ir Gediminas Motuza, taip pat yra geologas. Skirtumas tarp jų toks, kad geologų bendruomenėje G. Motuza žinomas kaip ryškus Lietuvos patriotas, todėl atgimimo laikotarpiu (1989–1991 m.) už aktyvią veiklą Sąjūdyje buvo išrinktas Lietuvos geologų sąjungos pirmininku, o štai R. Paliukas labiau žinomas kaip vienas iš pagrindinių „Gazpromo“ įsteigtos savo tiekiamų dujų tarpininkės Lietuvoje „Stella Vitae“ (vėliau tapusios „Dujotekana“) veikėjų, kuris po A. M. Brazausko grįžimo į valdžią, nuo 2001 iki 2008 m. buvo tapęs net ir Lietuvos dujų asociacijos prezidentu. Ir vėl sutapimas – kaip tik tuo metu A. M. Brazausko vyriausybė pigiai pardavė Lietuvos vamzdynus „Gazpromui“, dėl to šiandien ir vyksta karas su juo, kainuojantis kiekvienam lietuviui trečdaliu brangesnes dujas nei latviui ar estui.
O kur pirmieji „Gazpromo“ įkurtų tarpininkų Lietuvoje pinigai – ten ir Viktoras Uspaskichas su Antanu Bosu ir visa savo partija, tad natūralu, jog R. Paliukas į Seimą pateko kaip Darbo partijos narys. Stebina kitkas – darbiečio R. Paliuko pataisas, labai naudingas „Chevronui“ ir sudarančias prielaidas teršti Lietuvos vandenis, palaikė ne tik jo partiečiai, bet ir (netgi labai audringai) konservatoriai ir liberalai – kaip tik tie, kurie kaltina (ir ne be pagrindo) Darbo partiją kaip korumpuočiausią ir Rusijai palankiausią politinę jėgą. Tačiau konservatoriai lygiai tuo pačiu kaltina ir tuos, kas bent kiek abejoja skalūnų dujų išgavimo metodo nauda Lietuvai (beje, Seimas vis dar nepradėjo svarstyti įstatymo pataisų, priversiančių už eksploatuojamas lietuviškas dujas ar naftą valstybei sumokėti ne 20, o 40 proc. mokestį) – tarp tokių, beje, yra ne tik aplinkosaugininkai, geologas G. Motuza, bet net Europos Komisija.
Taigi konservatorių sudarytame prorusiškų jėgų sąraše tokia makalynė, kuriai prilygti gali nebent premjero Algirdo Butkevičiaus pažadai: prieš pusmetį kartojęs, kad nebus jokių skalūnų dujų gręžinių prieš gyventojų valią, rudeniop staiga pradėjo advokatauti „Chevronui“ nurodydamas – greičiau skelbt nugalėtoją, pradėt žvalgybą, nes mes privalom žinoti, kas mūsų gelmėse.
Šiam nuolat valdžios kartojamam argumentui (privalom žinoti, kas yra mūsų gelmėse), kurį politikams pasufleravo „Chevroną“ į Lietuvą atvedęs „Minijos naftos“ direktorius Tomas Haseltonas, G. Motuza taip pat turi motyvuotą atsikirtimą: tokie tyrimai galimi be jokių konkursų ir be jokių „Chevronų“.
Geologijos įstatyme yra pasakyta, kad Geologijos tarnyba gali nurodyti atlikti papildomus darbus. Pavyzdžiui, jeigu gręžiamas naftos gręžinys vieno turtingiausių Lietuvos piliečių T. Haseltono valdose – „Minijos naftos“ plote, Geologijos tarnyba gali nurodyti iškelti kerną iš silūro storymės, kurioje yra angliavandeniliai, ir tą kerną ištirti. Juo labiau kad pagal įstatymą yra privalomas nemokamas duomenų teikimas Geologijos tarnybai. Bet ta galimybe niekada nebuvo pasinaudota, todėl dabar beprasidedančiame skalūnų angliavandenilių versle vadovaujamės skaičiais, kuriuos amerikiečių energetikos agentūra gauna tirdama tos pačios „Minijos naftos“ ar kurios kitos naftos bendrovės pateiktus duomenis (mano spėjimu, perduotus amerikiečiams ne už dyką). Nors pagal įstatymą tie duomenys turėjo būti perduoti Lietuvos valstybei.
Šiandienė didžioji politika labai paprasta – kas turtingesnis, to interesai ir laimi, todėl akivaizdu, kad nepaisant pagrįstų mūsų mokslininkų argumentų, Europos Komisijos ar Ekvadoro aplinkosauginių perspėjimų, savų piliečių protestų ar elementarių ekonominių siūlymų, kaip gausiau papildyti valstybės biudžetą, „Chevronas“ vis tiek taps nugalėtoju ir pirmas Europoje įgis teisę eksploatuoti naftą ir dujas iš lietuviškų skalūnų už mizerišką 20 proc. mokestį Lietuvai.
Todėl žemaičiams belieka tik dvi išeitys: arba laukti, kol jų žemes žvalgybai išgręžę, užteršę ir nusivylę rezultatais amerikiečiai pasitrauks (mes juk bet kuria kaina turime žinoti, kas slypi mūsų gelmėse), kaip kad įvyko Lenkijoje, arba paskelbus „Chevroną“ nugalėtoju, šį konkursą skųsti teismui, motyvuojant G. Motūzos žodžiais: prieš skelbiant konkursą išankstinis privalomas aplinkos vertinimas buvo atliktas ne hidrauliniam ardymui, kuris taikomas skalūninėms dujoms ar naftai, bet pasirėmus duomenimis iš dabar veikiančių naftos gavybos verslovių, kur nafta išgaunama kitokiais, ne tokiais pavojingais metodais. Kitaip sakant, konkursas buvo skelbtas ne tai veiklai, kuriai atliktas poveikio aplinkai vertinimas.
O pabaigai toks politinis pastebėjimas: Prezidentės ir kitų politikų vietoje labiau įsiklausyčiau į atkakliausių europiečių – žemaičių balsą ne tik todėl, kad jie tokie užsispyrę ir jų daug (protestus pasirašo 300 bendruomenių!), bet ir iš šimtametės patirties – žemaičiai lėtai įsitraukia į visuomeninius reikalus, bet kai kas paliečia jų asmeninius gyvenimus tiesiogiai, tuomet juos sustabdyti sunku.”