Teisėjai skirdami maršrutą Pociūnai – Simnas – Liškiava – Paluknė – Pociūnai, suklydo, kadangi nuo Pociūnų iki Simno, buvo storas debesų sluoksnis, kuriame nebuvo jokios terminės veiklos (už kokių 30 km į rytus, kur nereikėjo skristi, danguje plaukė, kuo gražiausi, kamuoliniai debesys!), todėl . varžybininkai, tik sustartavę, nudribo į pievas ir pratimas nebuvo užskaitytas (varžybų taisyklės reikalaują, kad nors vienas sklandytuvas nuskristų 100 km!).
Saulė padaro iš nakties dieną ir sušildo žemę, todėl atsiranda aukštyn kylančios šiltos oro masės, kuriomis naudojasi sklandytojai. Taigi, ji yra pagrindinis sklandytuvų variklis, o vakare, kai saulė nusileidžia, Pociūnų aerodromo angare vyksta Pažaislio klasikinės muzikos festivalio koncertai! Ši graži tradiciją, tęsiasi daugiau kaip dešimt metų, kuriai startą davė 2001 metais, kaip buvo rengiamas pirmasis Pasaulio moterų sklandymo čempionatas. Šios idėjos autorius verslininkas Vincas Bitinaitis, o „pritaikė“ tuometinis Kauno aviacijos sporto klubo viršininkas Petras Bėta. Pasiklausyti muzikos suvažiuoja apie 1000 žiūrovų iš Kauno, Alytaus, Prienų, Birštono, Vilniaus! Garsus Lietuvos smuikininkas Vilhelmas Čepinskis tvirtino, kad tokioje neįprastoje aplinkoje yra gera akustika! Koncerto metu, angaras išpuošiamas labai originaliai, vyrauja žalia spalva, o pagrindinis akcentas, žinoma – lėktuvas!
Kai nelaimingus čempionato dalyvius pargabeno namo, vienintelė paguodą, buvo koncertas. Klausydamasis muzikos, Jokūbo mintys nupleveno, net į 1978 metus, kai į Lietuvą atvyko neeilinė aviacijos pasaulyje asmenybė Sovietų Sąjungos generalinis lėktuvų konstruktorius, akademikas Olegas Antonovas. Nors jis buvo kilęs iš bajorų giminės, bet jam nesutrukdė tapti Stalino ir Lenino premijų laureatu! Jo sukurti An-ai buvo Sovietų Sąjungos pasididžiavimu, kuriuos pripažino visas pasaulis! 1947 m. O.Antonovas sukūrė garsiąją „Anuška“ (vienvariklį biplaną An-2), kuriuo dar ir šiandieną naudojasi parašiutininkai. Paskutinis O.Antonovo sukurtas lėktuvas buvo An-124 Ruslan. Tai vienas galingiausių pasaulio transportinių lėktuvų, kuriuo buvo užregistruota 30 pasaulio rekordų!
Jokūbas buvo dar visai „žalias“, kai Vilniaus aeroklubo aerodrome, esantį prie Paluknės miestelio, aplankė O.Antonovas! Tai buvo inteligentiška, kukli, kitus gerbianti ir visą laiką besišypsanti asmenybė. Kadangi jo „pirmoji meilė“ buvo sklandytuvai, todėl jis aplankė Prienų Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklą. Po to, kalbėdamas per Maskvos televiziją, jis labai gyrė lietuviškus sklandytuvus! Ir dabar, prie įvažiavimo į Paluknės aerodromą ant postamento pūpso O.Antonovo sukurtas sklandytuvas A-15.
Dešimta čempionato diena
Ryte, visiems buvo pranešta, kad tik antroje dienos pusėje laukiamas oro pagerėjimas, todėl sekantis susirinkimas bus už trijų valandų. Kai kurie varžybų dalyviai pradėjo temti sklandytuvus į pakilimo vietą, kuri, pasikeitus vėjo krypčiai, buvo kitoje aerodromo pusėje, tačiau didelė dalis sklandytuvų taip ir liko stovėti vietoje. Kai po trijų valandų įvyko antrasis brifingas, varžybų direktorius pranešė, kad po pusės valandos visi turi būti pasiruošę, o kur reikės skristi – praneš prieš kilimą. Dabar reikėjo skubėti tiems, kurie dar nebuvo atitempę sklandytuvus, bet po pusės valandos visi jau buvo ore ir laukė, kada galimą bus startuoti. Teisėjai, tik 17,45 val., per radiją paskelbė „start is open“! Startuoti, taip vėlai dar niekam neteko, todėl niekas neįsivaizdavo, kada grįš į namus? Jei kas nors nuo aerodromo už kokių penkiolikos kilometrų surasdavo „nulį“, būdavo sėkmė! Jokūbas sukosi ant Prienų šilo, nei kildamas, nei žemėdamas ir galvojo, ką daryti? Po kiek laiko prie jo prisijungė, Regimantas ir taip besisukant, vėjas juos nunešė prie žemės ūkio aviacinės aikštelės. Išmąstę, kad „baiktas kriukis“, nusprendė į aikštelę leistis. Kadangi, Jokūbo, sklandytuvo blogai stabdė ratas, nutarė, kad jis leisis pirmas. Jis truputį padidino tūpimo greitį, išleido interceptorius ir švelniai palietė asfaltbetonio dangą, paskui nuriedėjo į aikštelės galą ir sustojo. Dabar buvo Regimanto eilė, bet jis ore kabojo ir vis sakė „dar pabusiu!“. Po kurio laiko, oras suburbuliavo ir sklandytuvą pradėjo kelti aukštyn ir jis dingo. Jokūbas griaužė nagus ir kaltino save, kad neužteko jam atkaklumo, bet „šaukštai buvo po pietų“. Kai, atvažiavo automobilis jo paimti, buvo niūrus ir nenoriai pratardavo žodį, bet kai aerodrome pamatė Saidą, kuris vizgindamas uodega, linksmai amsėjo, po truputį atlyžo!
Iš visų dalyvių dar skrido tik Gediminas, Domas ir Regimantas. Jie buvo jau visai netoli aerodromo, tačiau nenorėjo rizikuoti, todėl kabojo ore ir laukė, kol juos dar priartins vėjas. Per radiją girdėjosi, kaip Regimantas paklausė Domo „kiek tau dar trūksta (turima omenyje – aukščio)?“ Domas atsakė, kad jis sveikas ir jam netrūksta. Po kiek laiko eteryje pasigirdo dainuojančio Domo balsas. Jis mėgdavo sakyti, kad jis panašus į dainininką Frenką Sinatrą, kadangi… prausiasi po dušu, ne mažiau, kaip 5 kartus per dieną!
Vienuolikta čempionato diena
Žmogus rado nusilpusią gyvatę. Parsinešė namo, atgaivino, sušildė, pamaitino. Kai ji atsigavo – jam įgėlė. Tada prieš mirtį jis tarė gyvatei – taigi tave nuo mirties išgelbėjau, o tu mane įgėlei! Ta pasimuistė ir atsakė – taigi aš gyvatė…
Po aštuonių pratimų, čempionato lentelės priekyje esančius varžybininkus, skyrė tik keliolika taškų, todėl kova tapo dar nuožmesnė, atkaklesnė ir nepripažįstanti jokių kompromisų. Nuo įtampos, azarto ir nuovargio, visų akys žibėjo ir kiekvienas turėjo savo „slaptą planą“ kaip kitus įveikti. Ypač sunku buvo lyderiams, kadangi juos visi persekiojo ir bandė paveikti visokiausiais provokaciniais metodais. Kadangi juos noriai „galabydavo“ esantys turnyrinės lentelės gale (neturėjo ką prarasti), todėl jie turėjo saugotis, kad nepakliūtų į jiems paspęstus spąstus. Net ant žemės vienas kitą erzindavo ir bandydavo „pasikrauti akumuliatorius“. Kiekvienas skridimas buvo kitoks ir vis reikėjo naujos išmonės. Lengviausiai būdavo „prilipti“ prie lyderio ir su juo apskristi visą maršrutą. Bet ir jie mokėdavo atsikratyti tokių „kaimynų“ – skrisdavo, neimdami aukščio, tol, kol juos sekantiems neišlaikydavo nervai ir jie pasilikdavo kylančioje oro srovėje!
Virš Pociūnų susidarė retas meteorologinis reiškinys – konvekcinės bangos, kurios sklandytuvus pakeldavo virš kamuolinių debesų! Saulės spinduliai, atsispindėdami nuo apačioje esančių debesų sukurdavo nuostabų vaizdą, kuriame pasijausdavai tartum nerealiame pasaulyje! Linas, niekaip negalėjo bangoje „užsikabinti“, todėl per radiją spaudė teisėjus, kad, pakilusiems virš debesų, skirtų baudos taškus, bet jie tylėjo, nes nenorėjo trukdyti pasinaudoti reto gamtos reiškinio teikiama galimybe. Visi mąstė, kad teisėjai, padarė klaidą, paskirdami per trumpą maršrutą (200 km), bet už keliolikos kilometrų baigėsi konvekcinės bangos ir kaip įprasta reikėjo naudotis kamuolinių debesų teikiamomis paslaugomis, o jie buvo žemai, todėl dabar pilotai jau galvojo kad teisėjai vis dėlto nesuklydo.
Vakare į aerodromą pasisvečiuoti, atvažiavo prieš daugelį metų buvęs akrobatinio skraidymo meistras, o dabar pensininkas. Jį stebėdamas, Jokūbas, pamena, kaip 1988 metais Pociūnuose buvo aviacijos šventė skirta S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 55-mečiui paminėti ir jis tuomet buvo skraidymu vadovas.
Kaip ir priklauso, iš Maskvos, buvo pakviesti aukštus postus užimantys aviacijos generolai, kurie nelabai žinojo kas tie S.Darius ir S.Girėnas, bet Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje pasisvečiuoti mėgdavo (Jei tikėti tais lietuviais, buržuazinėje Lietuvoje ir trečias jų tautietis perskrido Atlanto vandenyną! Tiesa, Alos Pugačiovos pirmasis vyras tikrai buvo lietuvis, bet, kad 250 metų prieš K.Ciolkovskį, kažkoks „litovcas“ pateikė daugiapakopės raketos sukūrimo teoriją, tai tikrai nesąmonė (!) – jie amžinai ką nors prisigalvoja, nors svečius priimti moka!).
Vilniaus sklandymo klubo viršininkui, organizacinis komitetas, liepė parengti pasirodymą su 4 sklandytuvais į kurį įtraukė ir Jokūbą. Per aviacijos šventę Pociūnuose, buvo geras oras ir susirinko daug žmonių. Po įžanginių kalbų, prasidėjo aviacijos šventė. Sklandytuvai buvo pakelti į orą ir „tūnojo“, laukdami, kada juos pakvies virš aerodromo! Pagaliau sklandytuvų pilotai atsikabino nuo lėktuvų ir prasidėjo pasirodymas. Buvo numatyta, pasirodymo gale, nedideliam aukštyje prašvilpti šalia žiūrovų. Po atlikto kovinio posūkio, Jokūbas, lėkė, pažemiui maždaug 180 km/h greičiu, kaip tuo metu nuo prakaito nusmuko akiniai. Jis greitai su kaire ranka juos pataisė, bet dešinė ranka nežymiai stumtelėjo vairalazde nuo savęs. Staiga sklandytuvas, kaip tuščia konservų dėžė subildėjo. Kai Jokūbas, išlipo iš sklandytuvo ir viską permąstė, suprato, kad jei vairalazdę truputį daugiau būtų nustūmęs, tai po jo žmonos lovą, jau gulėtų, kito vyro batai!
Šventei pasibaigus, turėjo prasidėti skraidymų nagrinėjimas ir skraidymų vadovas, visus dalyvius skubino norėdamas, kuo greičiau atlikti „egzekuciją“. „Oi, kaip dabar gaus tas sklandytojas ir jo vadovas!“ – iš nekantrumo trynė rankas. Jam pasitaikė gera proga „atsidėkoti“ Vilniaus sklandymo klubo viršininkui už tai, kad šis jį priėmė į darbą, kai jisai už amoralų elgesį buvo iš visur išmestas. Kaip sakė Juozas Erlickas, „Kai noriu pasižiūrėti gerą laidą – išmetu pro langą televizorių. Jei televizorius pritrenkia praeivį – stebiu itin įdomius kadrus“. Į skraidymų nagrinėjimą atėjo ir generolas iš Maskvos. Jam pirmam suteikė žodį ir jis tarė, kad viskas buvo labai grąžu ir lyg tarp kitko pastebėjo, kad lakūnai skrisdami šalia žiūrovų žiūri ne į priekį, o į merginas. „Su jomis, vėliau susipažinsit“ – pamokė ir tarė, kad skraidymų nagrinėjimas baigtas! Skraidymų vadovas žiojosi kažką sakyti, bet visi stengėsi kuo greičiau pasišalinti. Jokūbas, ėjo švilpaudamas ir galvojo, kaip gerai, kad generolas nieko nesuprato.
Rytojaus dieną vyko aviacijos šventė prie Vilniaus Kyviškių aerodrome. Sklandytojų pasirodymo pabaigoje, kai jie ruošėsi žemai pralėkti šalia žiūrovų, Jokūbas, per radiją išgirdo generolo balsą: „rebiata smotrite, čtob visata planera nad zemlioj byla ne menše 5 metrov!“ (vaikinai žiūrėkit, kad sklandytuvo aukštis nuo žemės būtų ne mažiau, kaip 5 metrai!).
Dvylikta čempionato diena
Dešimtą skraidymų dieną jautėsi nuovargis ir norėjosi poilsio, tačiau kol buvo tinkamas oras – reikėjo skristi. Sovietų laikais, jei iš eilės dvi dienas vykdavo skraidymai, tai trečia būtinai turėjo būti „parkovyj den“, nors tą dieną būdavo liuksusinės oro sąlygos “net tvoros skraidydavo“! Kita taisyklė, kuri sklandytojus varydavo iš proto – skrendant maršrutą, tekdavo atsidurti žemiau 300 m aukščio, reikėdavo pasirinkti pievą ir joje tūpti! Kadangi tokiame aukštyje pilotai dažnai surasdavo kilimus, todėl teisėjus apgaudinėdavo – barografus, nepaliesdami plombų, mokėdavo atidaryti ir barogramą „pataisyti“. Kita nesąmonė – jei artėdamas prie aerodromo numatydavai, kad teks finišuoti žemiau negu 200 m aukštyje, tai kad išvengti baudos taškų, naudingiau būdavo tūpti į šalia esantį bulvių lauką… Kaip sakė A.Einšteinas: „Begaliniai yra tik du dalykai: Visata ir žmonių kvailumas”.
Teisėjai nusprendė skirti maršrutą Pociūnai – Jurbarkas – Alvitas – Pociūnai. Tą dieną kilimai buvo kažkokie “keisti”, kuo aukščiau kildavai, tuo jie silpnėdavo, todėl daug kas nusprendė „dirbti pirmame ešelone“ t.y. nekilti iki kamuolinių debesų pado. Šiaip ne taip būrys sklandytuvų pasiekė Jurbarką ir pasuko Alvito link. Bet skrendantys priekyje, tarp kurių buvo ir Jokūbas, “per greitai” pasiekė Alvitą, nes tuo metu virš jo buvo ore krizė – seni debesys išsikvėpė, o nauji dar nesusiformavo, todėl kiek pasiblaškę, turėjo tūpti į pievą. Antras sklandytuvu būrys, kuris skrido daug lėčiau, pasiekė Alvitą, kaip oro sąlygos atsigavo, todėl “nesušlapę kojų“, nusiyrė toliau, o tupintiems ant žemės liko tik pavydžiais žvilgsniais palydėti, virš jų galvų praskrendančius sklandytuvus. Jokūbas tūpdamas, per radiją, paprašė Pociūnų skraidymų vadovo, kad jį pargabentų lėktuvas (turėjo nuvažiuoti į Vilnių). Po pusantros valandos atvažiavo automobiliai, į kuriuos pakrovė kitų pilotų sklandytuvus, o lėktuvo, kuris turėjo pargabenti Jokūbą su sklandytuvu, vis dar nebuvo. Jis jau ėmė nerimauti, kai per radiją išgirdo lakūno balsą, kažkam sakant: „imti ar neimti“. Jokūbas, perrėkdamas radiją, pakartojo: „imti, imti!“. Netrukus danguje pasirodė lėktuvas, kuris skrido truputį kairiau. Jokūbas, pasufleravo pilotui, kad pasisuktų, maždaug 30 laipsnių į dešinę, ir dar spėjo pasakyti, kad aukšta žolė, kaip lėktuvas jau buvo ant žemės. Šį kartą pilotavo Mindaugas iš Telšių, kuris liepė paskubėti, nes greitai visai sutems. Jokūbas greitai įsiropštė į sklandytuvą, lėktuvo pilotas užvedė motorą, padidino propelerio sūkius ir jie pradėjo iš lėto greitėti. Sklandytuvas iš pradžių riedėjo normaliai, bet po kiek laiko sparnas grybštelėjo aukštą žolę ir tapo nevaldomas. Reikėjo atsikabinti ir bejėgį sklandytuvą tempti atgal į pievos pradžią. Antras kartas vėl buvo nesėkmingas ir tada Mindaugas paradėjo pergyventi, dėl kuro atsargų, kurių galėjo neužtekti! Jie sutarė, jei dar kartą pakilti nepavyks – abu pasiliks čia nakvoti. Pagaliau, iš trečio karto, šiaip ne taip pakilo, bet danguje jau matėsi žvaigždės, o iki Pociūnų dar buvo apie 70 km! Praskrendant Marijampolę švietė žiburiai, o skrendant toliau į rytus – vis daugiau gaubė tamsa. Jokūbas pastebėjo, kad jį traukiantis lėktuvas vis daugiau krypsta nuo kurso į pietus, bet po bergždžio spaudinėjimo radijo tangente, suprato, kad, su lėktuvo lakūnų, ryšys nutrūko. Jis susisiekė su Pociūnų aerodromų ir papasakojo, kas atsitiko, bet jį nuramino, sakydami „nors lakūnas ir ne vietinis, bet namus suras“. Kuo daugiau krypo į pietus, tuo daugiau Jokūbas abejojo, ar užteks kuro! Staiga, lakūnas, pamatė blizgančią Nemuno vagą ir suprato, kad pasiklydo, tada pasuko lėktuvą 90° į kairę t.y. į šiaurės kryptini. Priekyje matėsi šviečiantis miestas, kai priartėjo suprato, kad tai Alytus. Apačioje tvyrojo aerodromas, kuriame stovėjo su įjungtom šviesom keli automobiliai. Lėktuvas pradėjo mojuoti sparnais ir sklandytojas atsikabino, apskrido aplink aerodromą, norėdamas, kad pirmas nusileistų lėktuvas, ir nutūpė. Kai privažiavo automobilis – Jokūbas paprašė atsigerti.
Trylikta čempionato diena
Jis buvo toks išsiblaškęs ir netvarkingas kaip Seimo narys Emanuelis Zingeris, bet skrisdavo talentingai ir nebijodavo rizikuoti. Kartais jam pavykdavo taip „nusiekspermentuoti“, kad tūpti reikėdavo „kur akys mato“! Jo sklandytuvo kabinoje, būdavo pridėta kalnas visokiausių daiktų, pradedant šlepetėm ir baigiant grožinės literatūros biblioteka! Amžinai vėluodamas, jis įsirangydavo į kabiną, o kai uždarydavo gaubtą, atrodydavo, kaip jogas gulintis ant adatų – kiekviena kūno dalis būdavo skirtingose padėtyse. Kai pakildavo, pradėdavo sklandytuve daryti „tvarką“. Net, per Pasaulio sklandymo čempionatą, būdamas ore, ieškojo… batų! Kaip ankštoje kabinoje pavyko juos apsiauti, visiems buvo neišsprendžiamą mįslė. Paprastai kai iki Pasaulio ar Europos čempionato likdavo kokios trys-dvi savaitės, užuot intensyviai pradėjęs jam ruoštis – važiuodavo į Nidos ar Palangos kurortus! Jokūbo nuomone, tokiu būdu, jis nustumdavo varžybinį jaudulį, nes kai skrisdavo, būdavo susikaupęs ir galvojantis.
Šiandieną reikėjo skristi palyginus neilgą maršrutą Pociūnai – Griškabūdis – Merkinė – Pociūnai, bet oro prognozė buvo ne itin „super“. Meteorologai prognozavo, kad bus labai žemas kamuolinių debesų padas. Griškabūdį pavyko pasiekti palyginus lengvai, bet kitoje maršruto atkarpoje skristi buvo jau sunkiau, prie pat Merkinės, oro sąlygos pagerėjo ir dauguma varžybininkų pagalvojo, kad namo paršvilps su vėjeliu, todėl po posūkio punkto (tiltas per Nemuną), kuo greičiau nubildėjo link namų. Bet Vacys, Linas ir Jokūbas stebėjo besivystantį kamuolinį debesėlį virš Varėnos miškų ir mąstė ar nevertėtu jį „pačiupinėti“. Užteko vienam pasakyti „einam“ ir visi trys, lyg susitarę, pasuko savo „žirgus“ į priešingą pusę. Psichologiškai tai buvo nelengvą, nes reikėjo skristi priešinga nuo namų kryptimi, bet burtai buvo mesti. Prieš pat debesėlį, jie pakliuvo į stiprų žemėjimą, bet po keliolikos sekundžių, sklandytuvą pagriebė, tarsi milžino rankos ir metė į viršų! Jokūbui, nuo perkrovimo, net žandikaulis atvėpo, sklandytuvas nuo stipraus kylančio oro srauto, visas girgždėjo ir šniokštė ir po keliolikos minučių, pasiekė debesies padą. Dabar aukščio užteko per akis grįžti namo! Pralėkdami Ilgio ežerą, pamatė žemai besikapstančius savo kolegas. Pasiekę Birštoną viens kitam „kibo į gerkles“, bet finišą pasiekė vienu metu, paskui šovė į dangų, apskrido aplink aerodromą, išleido šasi ir nutūpė. Po pusės valandos pasirodė pagrindinė „masė”. Išlipęs iš sklandytuvo, Ligitas, priėjo prie trijulės ir tarė: „nieko nesuprantu, kai nuo Merkinės skridom į namus, jūs nuvarėt į priešingą pusę, o kai nutūpėm, žiū jūs jau čia?!”
Keturiolikta ir penkiolikta čempionato dienos
Paskutinę varžybų dieną dalyviams teisėjai paskyrė neilgą maršrutą Pociūnai – Paluknė – Liškiava – Pociūnai, bet prasidėjus virš Varėnos miškų stipriai audrai su ledo kruša, atšaukė pratimą ir visiems liepė grįžti į aerodromą. Kai kurie skaitė, kad dar galėjo pataisyti savo vietą turnyrinėje lentelėje, todėl su tokiu sprendimu buvo nepatenkinti, o kurie buvo lentelės priekyje, tyliai džiaugėsi, nors oficialiai „pūtė bendrą dūdą“. Jokūbas nepretendavo į jokią prizinę vietą, bet jautėsi pavargęs, per dvi savaites įvykdytą 10 pratimų ir nuskrista keli tūkstančiai kilometrų. Vakare laukė iškilmingą vakarienė, o rytoj 12 val., geriausieji bus apdovanoti nugalėtojų medaliais. Kai jis viską sutvarkė, grįžo į palapinę ir atsigulė, bet miegas kažkodėl neėmė, todėl pagalvojo, kad nedaug tetrūko ir nebūtų jokių skraidymų. Kai vėl atgimė Lietuva, kolaborantai, kurie tarnavo Maskvai, buvo pasiryžę padaryti bet ką, kad tik niekas neskraidytų. Lietuvos SDAALR (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, rusiškas atitikmuo – DOSAAF) pirmininkas, laužytą lietuvių kalbą, mėgdavo sakyti, kad jis yra žamaitis. Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, labai norėdamas tai „įrodyti“, pasitelkė TSRS kariuomenę ir užgrobė tuometinį KAD (Krašto apsaugos departamentas) pastatą. Tačiau Lietuva jo „kilnių tikslų“ nesuprato ir už antivalstybinę veiklą nuteisė laisvės atėmimu, bet tai buvo vėliau, o tada jo atkaklumas, (nes yra žamaitis), tuo neapsiribojo. Jo įsakymu sovietiniai desantininkai pradėjo lankytis sportinės aviacijos klubuose ir „pravesdami aiškinamą darbą“ (nors pats vaidino, kad nieko nežino!). Pavyzdžiui Vilniaus aeroklubo aerodromo bazėje Paluknyje užgrobę laikė net ištisą parą. Buvo bandyta „nacionalizuoti“ televizorių, bet išnešė „tik“ 5 avarines radijo stotis. Po to jie nukeliavo į kitą Vilniaus aeroklubo aerodromą Kyviškėse, kur vietinį kolaborantą atvežė sėdinti ant šarvuočio ir visiems darbuotojams pasakė, kad nuo šiol jis bus klubo viršininkas ir t.t..
Iškviestas į tuometinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir pirmininko paklaustas „kam tarnauji?“. Jis atsakė, kas man suteikė įgaliojimus, tam ir tarnauju ir pridūrė, kad jis už Lietuvos Nepriklausomybę TSRS sudėtį (Tai jau kvepėjo Stalino raugu)! Norėdamas įrodyti, kad jo žodžiai nesiskirią nuo darbų, neribotam laikui, uždraudė visoje Lietuvos teritorijoje sportinius skrydžius. Neiškentęs tokios situacijos Lietuvos aeroklubo prezidentas nuvažiavo į Maskvą ir susitiko su DOSAAF Centro Komiteto pavaduotoju aviacijos reikalams, tas pažadėjo viską sutvarkyti. Nusiraminęs jis grįžo namo, bet čia niekas nepasikeitė. Tada telefonu paskambino tam pačiam generolui ir turėjo drąsos pasakyti „kad Lietuvoje niekas nepakito!“. Tas, įpykęs pasakė, kad tikrai norėjo padėti, bet jis buvo Lietuvos DOSAAF pirmininko apskųstas aukščiau esančiai valdžiai, todėl jo viršininkas patarė nesikišti į lietuvių problemas!
Teko girdėti, kad dabar jis ramiai gyvena kažkur prie Vilniaus, esančiuose soduose yra sodininkų bendrijos pirmininkas, o už gerą tvarką ir organizuotumą ši bendrija ne kartą Lietuvoje pripažinta pavyzdine, taip pat mėgsta rašyti eilėraščius. Tada Jokūbas pagalvojo, jei jam Nepriklausomoje Lietuvoje taip gerai sekasi, tai gal nuo pat pradžių reikėjo būti sodininku arba poetu, tada jį visi būtų supratę!
Istorijos (ne)trūkumas yra tas, kad turime vertinti įvykius, kurie iš tikro nutiko, o ne tai, kas galėjo įvykti!
(Pabaiga)