Kur iš tiesų veda virgulės? (video)

Virgulių naudojimas ieškant vandens, mineralų, įvairiausių objektų ir netgi žmonių, turi milžinišką istoriją. Tasilio Adžere (Alžyras, Afrika) randami net 8000 metų senumo piešiniai, kuriuose galimai vaizduojami virgulininkai. Teigiama, jog šiuo menu užsiiminėjo šumerai, egiptiečiai, senovės graikai.

Užtikrintai žinoma, jog virgulių naudojimas buvo populiarus vėlyvuosiuose viduramžiuose. Iki šių laikų išlikęs metodas plačiai naudojamas dar ir dabar, jo patikimumu tiki daugybė žmonių. Tačiau, kaip teigia patarlė, kad ir kiek šakalys gulėtų baloje, krokodilu jis netaps. Ar šitokia biolokacija iš tiesų veikia? Kokia šio metodo ilgaamžiškumo paslaptis?

Įprastai virgulininkai naudoja Y formos šakeles arba du L formos metalinius virbalus. Po teritoriją vaikštoma, kol žmogus pajaučia timptelėjimą šakelėje ar virbaluose į tą pusę, kurioje tariamai yra vanduo ar kitas objektas. Kartais virš žemėlapio yra naudojama švytuoklė, kuri sujuda (ar nustoja judėti) tam tikroje vietoje. Teigiama, jog toje vietoje turėtų būti ieškomas objektas. Kai kurie praktikai teigia, jog šiais metodais galima surasti bet ką ir bet kada: dingusius žmones, požeminius vamzdžius, netgi archeologines iškasenas.

Tačiau, jei virgulių metodas iš tiesų veikia, kaip tai vyksta? Kaip medžio šakelė ar du metaliniai virbalai gali žinoti, ko ieško jų savininkas: vandens, pinigų, mineralų, pamestos kojinės ir t. t.? Tuo labiau, kaip virgulės gali žinoti, kur tie daiktai slepiasi? Kai kurie teigia, jog objektai spinduliuoja stiprią specifinę energiją, kurią virgulininkas aptinka. Kitiems logiškiausias paaiškinimas yra vaiduoklių ar dvasių įsikišimas. Dar kitiems – paslaptingos Žemės spinduliuotės, kurių dėka virgulės nurodo ieškotojui reikiamą vietą.

Garsusis skeptikas James Randi savo knygoje „Apsimetėlių, melagysčių, okultizmo ir paranormalybių enciklopedija“ [angl. Encyclopedia of Claims, Frauds, and Hoaxes of the Occult and Supernatural] rašo, jog net patys virgulininkai dažnai nesutaria kaip veikia jų prietaisai. „Kai kurie teigia, jog jokiu būdu negalima naudoti virgulių avint guminę avalynę. Tačiau kiti teigia, jog guminė avalynė – ypač svarbus atributas. Kai kurie praktikai nurodo, jog vandens vietą nurodo susikryžiavę virbalai. Kitiems, atvirkščiai, metaliniai virbalai turi pasisukti vienas nuo kito 180 laipsnių.“

Kartais šis tikėjimas gali privesti ir prie labai skaudžių pasekmių. 2013 metų pavasarį verslininkas Džeimsas Makkormikas (James McCormick) buvo nubaustas 10 metų kalėjimu už savo veiklą, pardavinėjant netikrus bombų detektorius saugumo darbuotojams Irake ir kitose šalyse. Prekiaudamas virgulių veikimo principu besiremiančiais aparatais, jis uždirbo apie 50 milijonų svarų. Buvo teigiama, jog šie detektoriai turėtų aptikti net iki kilometro gylyje esančią bombą. Šie prietaisai turėjo veikti net ir ieškant narkotikų, žmonių, dramblių, ar net 100 dolerių banknotų. Turint galvoje veikimo principą, visai nekeista, jog jie neveikė. O to pasekmė – galimai šimtai prarastų gyvybių, ieškant bombų su neveikiančiais prietaisais.

Įrodyti veiksmingumo iki šiol nepavyko

Nors virgulių naudotojai dažnai galėtų galvą guldyti dėl metodo veiksmingumo, vis dėl to, kontroliuojamomis sąlygomis su lazdelėmis aptikti ieškomą objektą jiems nesiseka – radimo dažnumas ne didesnis, nei atsitiktinumo. Tačiau kyla klausimas: kokio dar patvirtinimo kontroliuojamomis sąlygomis gali reikėti, jei akivaizdu, jog daugybė virgulininkų visame pasaulyje nuolat atranda, kuriose vietose telkšo vandens telkiniai. Tačiau prie klaidingų išvadų, jog surasti ieškomą objektą padėjo virgulė, gali privesti rezultatų analizavimas, prieš tai nenustačius eksperimento kriterijų. Palyginti nemažu subjektyvumu pasižyminti vadinamoji „post hoc” duomenų analizė ypač dažna priežastis, kodėl įtikima paranormaliais reiškiniais, ir yra toli nuo moksliškumo kriterijų. Moksliniai metodai skirti kiek įmanoma panaikinti savęs apgaudinėjimo galimybę, intuiciją pakeičiant preciziškais empiriniais eksperimentais. Šią kliūtį virgulininkams peržengti sekasi sunkiau.

httpv://youtu.be/gjC64cnxl0k

Ironiška, tačiau vienas iš stambiausio masto eksperimentų, atmetusių virgulių patikimumą, iš pradžių buvo rengtas šio fenomeno egzistavimo įrodymui. 1987–1988 metais Vokietijoje, specialiai parengtoje daržinėje netoli Miuncheno, 500 virgulininkų dalyvavo daugiau nei dešimtyje tūkstančių dvigubai aklų eksperimentų. Nors tyrimo autoriai paskelbė, jog jų darbas patvirtino virgulių veikimą, tačiau Scripps okeanografijos tyrimų instituto mokslininkas Džimas T.Enrait (Jim T. Enright), išanalizavęs duomenis nurodė, jog „virgulės veikimo fenomenas“ buvo neefektyvesnis, nei atsitiktinio atspėjimo galimybės. Jo analizės išvadose rašoma: „Daržinėje atlikti eksperimentai neįgyvendino pakartojamumo kriterijaus. Tie patys virgulininkai antrą kartą savo rezultatų pakartoti negalėjo. Iš 500 dalyvių tyrėjai atrinko 43 jų nuomone geriausiai preliminariame tyrime pasirodžiusius virgulininkus. Tačiau net ir patys organizatoriai liko patenkinti vos poros šios 43 žmonių grupės rezultatais galutiniame eksperimente. Tačiau, svarbiausia, jog net ir tie virgulininkai, kurie vienu ar kitu metu pademonstruodavo geresnius rezultatus, kartodami eksperimentą, pasirodydavo ne geriau, nei likę už preliminaraus eksperimento borto.

Panašius rezultatus pateikė ir kiti tyrimai. 1949 metais eksperimentą atliko pirmoji pasaulyje paranormalius reiškinius tirianti organizacija „Society for Psychical Research“. 27 virgulininkams visiškai nepavyko nustatyti nei gylio, kuriame telkšojo vanduo, nei jo kiekio. Eksperimentas buvo atliekamas teritorijoje, kurioje buvo pašalintos bet kokios paviršiuje esančios užuominos apie požeminį vandenį. Vis dėl to, geologas ir inžinierius sėkmingai nuspėjo 16 toje pačioje teritorijoje esančių vandens telkinių vietų. Kiti reikšmingiausi tyrimai buvo atlikti 1971 metais Britanijos armijos ir apsaugos ministerijos, 1984 metais Bostono universiteto profesorius Maiklas Martinas (Michael Martin) tyrė Amerikos virgulininkų asociacijos prezidento gebėjimus. 1980 metais skeptikas Džeimsas Randi (James Randi) ir Australijos verslininkas Dikas Smitas  (Dick Smith) žmogui, kontroliuojamomis sąlygomis įrodžiusiam virgulių veiksmingumą, siūlė 40 000 dolerių. Nei viename iš šių, ar kitų, kontroliuojamoje aplinkoje atliktų eksperimentų metu, virgulininkų spėjimai neviršijo atsitiktinumo galimybių.

Kodėl virgulės duoda ženklus?

Vis dėl to, kaip virgulininkai atranda vandenį? Pasak tyrėjo ir mokslišką skeptiškumą propaguojančio žurnalo „Skeptical Inquirer“ redaktoriaus Benjaminas Redfordas (Benjamin Radford), vandens radimas virgulėmis visiškai nestebina. Jei kasi pakankamai giliai – vandenį rasi beveik visur. Ieškotojams dar labiau darbą palengvina ant žemės paviršiaus esančios užuominos: augalų tankumas, teritorijos akmeningumas, įdubos ar kalniukai. Į šias užuominas virgulininkai dėmesį atkreipti gali net pasąmoningai, o tuomet savo rankomis nejučia sujudinti laikomas virgules. Šių savo rankų judesių naudotojas gali nepajusti dėl nevalingus judesius aiškinančio vadinamojo ideomotorinio efekto, kuriam virgulių veikimas ir priskiriamas.

Tai yra psichologams gerai žinomas fenomenas, kuomet dėl kylančių minčių, idėjų ar įtikėjimo, įvyksta pasąmoningi raumenų mikrojudesiai. Kaip kūnas gali refleksiškai sureaguoti į skausmo dirgiklį, taip raumenys gali nesąmoningai sujudėti, reaguodami vien į žmogaus mintis. Šiems veiksmams net nereikia sąmoningo žmogaus sprendimo juos atlikti. Kaip, pavyzdžiui, ašarojimas kyla dėl nesąmoningo kūno atsako į stiprias emocijas. Todėl dažnas virgulininkas labai nuoširdžiai nustemba, kai nepavyksta savo gebėjimų pakartoti kontroliuojamoje aplinkoje. Ideomotoriniam efektui priskiriamas ir automatinio rašymo fenomenas bei Ouija lentų naudojimas, kviečiant dvasias.

Mokslas nuo pseudomokslo skiriasi tuo, jog mokslas save nuolat tikrina, taiso ir todėl progresuoja. Technologijos ir medicina nuolat tobulėja, kadangi šios sritys savo metodus ir technikas keičia arba pamiršta, priklausomai nuo to, ar jos yra veiksmingos. Virgulių naudojimas, kita vertus, per šimtus metų nepajėgė patobulėti tiek, jog būtų įrodytas jų veikimas.

Straipsnis parengtas, remiantis šiais šaltiniais:

http://www.skepdic.com/dowsing.html
http://www.livescience.com/34486-dowsing-water-witching.html
http://skepdic.com/ideomotor.html
http://www.rawstory.com/rs/2013/04/27/ideomotor-effect-the-driving-force-behind-ouija-boards-and-fake-bomb-detectors/
http://www.landspurg.com/html/en/01.shtml