Birželio 19 d. Danijos ambasadoje Lietuvos žemdirbių atstovai – Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas ir Tarptautinio skyriaus vedėja Rūta Bičiuvienė, kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovė Juratė Dovydėnienė, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos atstovas Nikolajus Dubnikovas ir ūkininkas Pranciškus Šliužas – susitiko su Danijos Parlamento bei Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos atstovų delegacija. Į Lietuvą atvyko Danijos maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės ministrė M. Gjerskova (Mette Gjerskov), Danijos Parlamento Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės komiteto pirmininkas R. Kristensenas (Rene Christensen), parlamentarai E. Bonesenas (Erling Bonnesen), K. Gardstedas (Karin Gaardsted), L. Rodas (Lotte Rod), komiteto sekretorė J. Christensenas (Jette Christensen), susitikime taip pat dalyvavo Danijos ambasadorius Lietuvoje j. Molde (Jorgen Molde).
Svečiai iš Danijos domėjosi Lietuvos žemės ūkiu, ypač galimybėmis po 2014 m. nusipirkti žemės užsieniečiams. Lietuvos ūkininkų atstovai dar kartą pakartojo Visuotiniame žemdirbių suvažiavime išsakytą poziciją – apie žemės pardavimą užsieniečiams bus galima kalbėti tik tada, kai Lietuvos ūkininkų gaunamos tiesioginės išmokos prilygs ES vidurkiui. „Mūsų ūkiai vis dar kuriasi – turime duoti jiems galimybę, pirmiausia sudaryti mūsų žemdirbiams sąlygas įsigyti žemės“ – kalbėjo ŽŪR pirmininkas A.Stančikas – „Tai nebus įmanoma, jei jau dabar žemę galės laisvai pirkti užsieniečiai, senųjų ES šalių piliečiai, kurių gaunamos tiesioginės išmokos keliskart didesnės, taigi ir finansinės galimybės visai kitos. Tokia konkurencija būtų nesąžininga“.
Svečiai iš Danijos taip pat domėjosi Lietuvos ūkių dydžiu, stebėjosi, kaip Lietuvoje išsilaiko smulkūs ūkiai ir teiravosi, ar nekuriama ūkių stambinimo vizija. ŽŪR pirmininkas A.Stančikas į šiuos pastebėjimus atsakė, jog Lietuvoje sugyvena ir yra reikalingi įvairaus dydžio ūkiai. „Ir stambūs ūkininkai, ir šeimos ūkeliai – visi jie kuria tam tikrą produktą, suteikia žmonėms užimtumą. Visiems jiems turi užtekti vietos po saule ant Lietuvos žemės“ – teigė A.Stančikas.
Danijos delegacija kiek nušvietė ir padėtį jų šalyje – ten dėl pernelyg intensyvios žemdirbystės kilo daug ekologinių problemų, pažeista ekosistema. Todėl nenuostabu, jog danai žvalgosi žemių užsienyje – taip pat ir Lietuvoje. Tačiau mūsų žemdirbiai neketina leisti, kad Danijos problemos būtų užkeltos ant mūsų pečių. Apvertus žemės pardavimo klausimą kitaip ir paklausus, kiek lietuvių turi žemės Danijoje, svečiai sugebėjo pasakyti tik, kad nemažai lietuvių dirba Danijos žemės ūkyje, tačiau žemė jiems gerokai per brangi, taip netiesiogiai patvirtindami Lietuvos žemdirbių poziciją, jog šiuo metu finansinės ūkininkų galimybės yra toli gražu nelygios.
Danijoje ūkininkauti tinkama žemė brangesnė 5-6 kartus nei Lietuvoje.
Žydai beveik 2000 metų neturėjo savo žemės. 1946 metais Palestinoje susipirko žemes, nes ten buvo įstatymai leidžiantys užsieniečiams pirkti žemę ir atkūrė Izraelio valstybę.
Vengrai buvo klajoklių tauta ir neturėjo savo žemės. 1001 metais jie įsikūrė dabartinės Vengrijos teritorijoje ir įkūrė Vengrijos karalystę. 2012 metų gruodį Vengrija nutarė, kad Vengrijos žemė užsieniečiams nebus parduodama.
Tautos praradę arba neturėję žemės gerai žino ką reiškia prarasti savo žemę.
Tad ir mes nelipkime ant grėblio – neparduokime Lietuvos žemės užsieniečiams.
Papildant tą tekstą:
Susitikime su danais įsitikinau, kad tos šalies parlamentarų interesai Lietuvoje labai dideli. Ir delegacijos vadas, ir ministrė žavėjosi gamta, jos turtingumu. Ir aš pasakiau, kad dabar tai turime todėl, kad neiname iš proto stengiantis visą žemę dirbt, pilt chemijos ar trąšų. Ir kad niekad negalima siekti vis daugiau, o gamybą reikia optimizuoti.
Ypač kirtau dėl žemės, kai ji pasakė, jog Danijoje žemė septynis kartus brangesnė nei Lietuvoje ir pati prieš tai minėjo, kad ten ji labai nualinta.
Tad pasakiau, jog tik kvailas žmogus gali pinigais vertinti žemę ir jo nesuvokimo lygio demonstravimas, kokią kainą jisai bando nustatyt. Priminiau, kad žemė nėra prekė ir kad lietuviai
niekada nepardavinėjo žemės svetimšaliams.
O ūkininkus visada prašau neakcentuoti tų išmokų siekio kaip vienintelio argumento, bet teisūs tie, kurie mato, kad tai irgi viena iš priemonių stabdyti pardavimus.
Pasakiau, kad dėl Lietuvos teritorijos pardavimo apsispręsime po referendumo ir kad nuoma garantuoja laisvą kapitalo judėjimą,
kaip ir buvo numatoma stojimo į ES sąlygose.
Pranciškus Šliužas
Gaila, bet jokio referendumo nebus… Niekas tų parašų nesurinks, nes nebus kam vaikščiot po kaimus ir miestelius, o vasarą miestai ne tuo gyvena. Dar viena iliuzija, kuriai dedama tiek energijos ir skambių žodžių “lietuviai niekada nepardavinėjo žemės svetimšaliams”, kai tuo tarpu šimtus hektarų tie patys lietuviai per tarpininkus – mūsų piliečius – jau seniai pardavė užsieniečiams. Ir ne Dzūkijos smėlynus, o masyvus aplink Ariogalą, Kėdainius ir pan. Ponui Šliužui reikėtų suvokti realybę, nes drąsi kalba tenuskambėjo tarp keturių sienų ir aido nebus.
Nekalbėkite už kitus.
Sakykite taip: Aš, anonimė Amelija, parašų nerinksiu, po kaimus ir miestelius nevaikščiosiu,…
Tikrai nevaikščiosiu, nes dirbu, ir neturiu laiko bendruomeninei veiklai. Šito turėtų imtis vietiniai dar guvūs pensininkai, atostogaujantis kaimuose jaunimas, vietos medikai, laiškininkai, krautuvėlių pardavėjos. Būtent tokių savanorių reikėtų. Antraip bus šnipštas.
P. S. Aš ne anonimė, nesistebėkit, Lietuvoje yra ne tik Amelijų, bet ir Olimpijų, ir Valdonių, ir Grasildų… Viskas tvarkoj.
Niekaip nesuvokiu kaip galima kažką parduoti „per tarpininką“. Išdėstykit plačiau.
Pavyzdys iš Raseinių rajono. Žemės ūkio bendrovė, kurioje pajininkai buvo du fiziniai asmenys, valdė buvusio kolūkio žemę ir pastatus, pagrinde užsiėmė javų auginimu. Prieš kelerius metus prisipirko technikos, trąšų, bet kreditai buvo per dideli, kad galėtų grąžinti, apskritai artėjo prie bankroto. Žemė buvo jų supirkta iš savininkų už kelis šimtus už hektarą. Ir tada prisistatė geradariai – lietuviai tarpininkai, pasisiūlę pirkti tik žemę. Gamybinių pastatų jiems nereikėjo, reikėjo dirbamos. Tuo pačiu pirkėjai pasirašė sutartį, kad šitą žemę nuomos tai pačiai bendrovei, kad šie galėtų grąžinti kreditų likutį. Praėjo gal pora metų, nuomos sutartį nutraukė, ir bendrovei liko dirbtuvės, sandėliai ir kt. be jokios žemės. Tada tie jau buvę savininkai pradėjo skųsti sutarties nutraukimą, ėjo ligi teismų, bet paaiškėjo, kad žemė “pernuomota” danams, o iš tikrųjų sudaryta pardavimo sutartis. Kadangi ji nebuvo registruota nei Registrų centre, nei notariškai, žemės pardavimo fakto užsieniečiams nepavyko įrodyti, bet visas pelnas išvažiuoja iš Lietuvos, nes naujųjų savininkų statytiniai yra tik “brigadininkai”, gauna atlyginimus iš danų, o vietiniai dirba už lietuviškas algas. Tokių sandėrių, paslėptų po ilgalaikės nuomos sutartimis ir realiai reiškiančių pardavimą yra ir Kėdainių rajone, apie kitas vietoves nežinau. Perkama pagrinde iš bendrovių, ypač kurioms vadovauja vyresnio amžiaus buvę kolūkių pirmininkai, nes jiems tikrai dzin, kas bus savininkas, o pinigų norisi. Paprastai jau būna suformuoti dideli masyvai, privažiavimo keliai, o ir žemės balas Vidurio Lietuvoje nemažas.
Antra grupė suinteresuotų pardavimu verslininkų – “Agrovil”. Jau seniai jie supirkinėja žemes visoje Lietuvoje, konsoliduodami plotus, ir nekantriai laukia, kada įsigalios pardavimo užsieniečiams terminas. Kadangi žemės ūkio gamyba Lietuvoje užsieniečiams leidžiama (primityvus ir visiems žinomas danų kiaulių fermų pavyzdys), tikėtina, kad į mūsų dirbamas žemes žvalgosi ne tiek grūdininkai (nebent iš Skandinavijos, kur nepalankus klimatas), kiek mėsinių galvijų augintojai, nes ganykloms tinka ir ne itin derlingos žemės.
Dėl smulkių ūkių supirkinėjimo kol kas nereikėtų pergyventi, nes gamyba juose neefktyvi, o žemės konsolidacija Lietuvoje praktiškai nevyksta, taip kad grėsmė šeimų ūkiams yra kita – produkcijos savikaina ir realizavimo rinkos.
Kadangi užsieniečių atėjimas į Lietuvos žemės rinką smarkiai pakeltų tiek jos pardavimo, tiek nuomos kainas, tam labiausiai priešinasi stambieji žemvaldžiai, šiandien dirbantys oficialiai po keliolika tūkstančių hektarų, o įregistruotos giminių ir patikimų asmenų pavardėmis – kelis kartus daugiau (“Lytagra”, Karbauskis ir kt.).
Susidaro paradoksali situacija – P. Šliužas ir patriotinė visuomenė gina vieną interesą, žemės magnatai – visai kitą. Ši, atrodytų, keista sandūra gali turėti pasekmių, kad pardavimas bus atidėtas. Tik nebūkim naivūs, kad tai lems referendumas ar protestai. Tokius dalykus dažniausiai lemia visai kiti dalykai.
Jo – referendumo, aišku, nebus.
Bet ar bus gėris, jei žemes supirks kitur gyvenantys?
Ar jie čia nesugalvos savo tvarkos įvesti per tarpininkus ar dar kaip?
Tuomet tikrai Lietuva bus “niekieno”, bet ne lietuvių žemė.
Didieji “lietuvių” žemvaldžiai irgi nėra joks gėris.
Bet tai pirmuoju atveju, kaip supratau, žemės pardavimas užsieniečiams taip ir liko neįteisintas – ten yra tik nuoma blogiausiu atveju. Aš tikrai nesuprantu, ką taip „nupirkęs“ žemę užsienietis darytų, jeigu tūlas apsukrus tautitietis „pardavėjas“ pasiųs jį kuo toliau į … „Daniją“? Joks teismas nepripažins tokios pirkimo-pardavimo sutarties ir pinigų nesusigrąžinsi
Tie danai, turbūt, manė, kad važiuoja pas XVIII amžiaus indėnų lygio aborigenus. Ar stiklo karoliukų už Lietuvos žemes nesiūlė?
Visą nepriklausomybės reikalą sugadino landsberginiai – štai kas gaunasi, kada yra leidžiama valstybę vairuoti kiekvienam psichui samoučkai.