I. Mataitytė. 1863 metų sukilimas ir sukilėliai kalboje

Lietuvos istorijoje yra aštuoni įvykiai, vadinami sukilimais. Pirmiausia, kadangi prūsų nebeliko, mūsų istorijai atiteko Didysis prūsų sukilimas prieš kryžiuočius (1260–1274). Paskui keturis šimtus metų vyko maištai, bendroje su Lenkija valstybėje – rokošai, bet sukilimų nebuvo. XVII a. įvyko vienas – Lietuvių sukilimas prieš švedus (1656). Nuo XVIII a. – po du sukilimus per šimtmetį: 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių ir 1794 m. Kosciuškos sukilimai; 1831 ir 1863 metų sukilimai; 1923 m. Klaipėdos ir 1941 m. Birželio sukilimai.

Šiemet minime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Paties sukilimo metu skelbti lietuviški atsišaukimai, XIX ir XX a. pradžios spauda, grožinė ir kitokia literatūra, prieškario kraštotyrininkų užrašyti senų žmonių atsiminimai ir žodynų medžiaga rodo, kad sukilimas ir sukilėliai lietuvių kalboje buvo vadinamas įvairiai. Straipsnyje apžvelgsime, ką pavyko rasti.

Sukilimas sausio mėnesį prasidėjo Lenkijoje ir kai apie jį pradėta kalbėti Lietuvoje, pirmiausia jis buvo pavadintas vaina – karu. Į vainą už tėvynę kvietė iš lenkų kalbos versti atsišaukimai: Wisi inamie, gritialnike, kąpininke arba susiede ir wisi žmones, kurie giwena isz uždarbe, kad bus paszaukti ant wajnos už Tewine su nepretelu Maskolu gaus možiausi tris margies žiames (1863 m. sausio 22 d. Centrinio tautinio komiteto atsišaukimas). Pirmuoju periodiniu leidiniu Didžiojoje Lietuvoje laikomas 1864 m., sukilimui dar tebevykstant, Mikalojaus Akelaičio leistas spaudinys – „Žinia apie lenkų vainą su maskoliais“ (Žinia apej Lenku waina su Maskolejs), jo išėjo tik du numeriai.

Rusų valdžia sukilimą be išlygų vadino tik maištu – rus. мятеж. Galbūt todėl ir lietuviai sukilimą bei sukilėlius dažnai vadino šituo slavišku skoliniu. LKŽ pateikiami tokie žodžiai: metiežas; metiežninkas, metežninkas (-ykas).

Literatūroje galima rasti ir daugiau fonetinių bei morfologinių šio skolinio variantų: Gimiau 1863 metuose […] audringuose sukilimo arba „miatežo“ metuose (Kun. Antano Vytarto autobiografija); Buvo apskelbimai išleisti: „Kas pasiduos geruoju, prisipažins metežoje buvęs, tokio nebaus karės teismu…“ (Žemaitė. Autobiografija); „Povstanie” 1831 metų ir 1863-jų metų metėža (Marijonos Čilvinaitės prieškariu užrašytų vieno Minaičių kaimo gyventojo atsiminimų pavadinimas); Aleksandras Kulevičius minėjo, jog buvo šios sodybos nuošalumoje sykį su „metiežnikais“ susitikęs M. Valančius (Česlovas Kudaba. Septyni keliai iš Varnių, 1993); Kareiviai, kaip „miatežnikų“ sukilėlių malšintojai, daugiausia buvę žiaurūs ir dideli keikūnai (iš perpasakotų atsiminimų). Kaip rodo lietuviškų sakinių kontekstas, lietuviškai ši slavybė neturi tos niekinamos konotacijos, kuri ryški sukilimo malšintojų rusų kalboje, caro valdžios raštuose ir režimui palankių rusų istorikų darbuose. Žemaitė net yra pavartojusi deminutyvą: Taip pat rado ir po miškus sušalusių, negyvų metežninkelių lenkelių (Autobiografija).

Maištą reiškia ir kitas skolinys – buntas; LKŽ yra sudurtinis hibridas su šiuo žodžiu buntmetis. Jo reikšmė apibrėžta abstrakčiai „sukilimo metai“, bet iliust­racinio sakinio kontekstas rodo, kad kalbama apie 1863 m. sukilimą: Po bunt­mečio žmonėms dvare gyventi lengviau pasidarė Skirsnemunė. Iš Mikalojaus Katkaus laiško Vaižgantui: Ten buvo mūšis. Tos girios eiguliai, pradedant nuo buntmečio, kiekvienas perduoda savo įpėdiniams žinią apie vietą stovyklos…

Kita slavybė – iš lenkų ar baltarusių kalbų perimtas sukilimo pavadinimas (lenk. powstanie, bltr. пaўcтaннe), taip pat turintis ne vieną fonetinį variantą. LKŽ pateikta forma pastanija; greta nurodomas ir frazeologizmas su šiuo žodžiu: pastanijos metų „labai senas, iš neatmenamų laikų“: Sena skarelė, pastanijos metų, nebenoriu jos nešiot Miežiškiai.

Kiti variantai: Mergaitės mums pasakė, kad Juozas užsirašęs į poustanę (Žemaitė. Autobiografija). Net trys skirtingi šio skolinio variantai yra Putino „Sukilėliuose“: Povstanės reikia!; Varšuvoje prasidėjo paustanė, štai kas yra; Tėvynė – tai miatežas, paustanie. Apie sukilėlius iš to meto patriotinės giesmės: Kajptaj grażu paźiurieti blizga dalgiej lances | Stow, ir łauk kajpo muras, Letuwiu powstonces (lenkiškos giesmės „Jeszcze Polska nie zgineła“ lietuviškas perdirbinys). Ją gieda ir Putino romano herojai sukilėliai; romane ji perrašyta dabartine rašyba ir šis žodis čia pakeitęs formą: lietuvių povstancai.

Vieno kito autoriaus sukilimas vadintas rusybe kramola, tikriausiai anuomet buvo vartojamas ir liaudyje.LKŽ šis žodis reikšme „riaušės, sukilimas“ iliustruotas sakiniu iš Lazdynų Pelėdos raštų: Įtaria prie kramolos prisidėjus.

Tiek būtų slavybių. Įdomiau, kokiais lietuviškais žodžiais buvo vadinamas 1863 metų sukilimas.

Nors sukilime dalyvavo ir lietuviai valstiečiai, bet didžioji dauguma lietuvių valstietijos jį suvokė kaip svetimą, vien tik lenkų reikalą. Tą rodo ypač dažnas ano meto sukilimo pavadinimas lenkmetis. Čia turime keistą atvejį. Tikrai didžioji dauguma dabartinių kalbos vartotojų, paklausti, ką reiškia lenkmetis, atsakytų: Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija 1920–1939 metais; tai patvirtina interneto vartosena. Lenkmetis „1863 metų sukilimo“ reikšme yra istorizmas; taip jis dar buvo vartojamas prieškario Lietuvoje, bet vėliau nebe. Bet žodis iš aktyviosios vartosenos neišnyko, jį perėmė kitas laikotarpis (keisčiausia, kad ši antroji reikšmė nėra fiksuota nei LKŽ, nei DŽ).

Lenkmetis lietuvio ausiai dažniausiai buvo neigiamos reikšmės žodis; jį vartodami lietuviai pabrėždavo atsiribojimą nuo sukilimo. Priešišką jų nuostatą palaikė ir caro valdžia, įtikinėdama lietuvių valstiečius, kad sukilo lenkų ponai norėdami grąžinti caro panaikintą baudžiavą. Tipišką tokią mąstyseną vaizdžiai „Autobiografijoje“ aprašo Žemaitė. Kazokams iššaudžius iš miško neatsargiai išlindusį sukilėlių būrį, vienas iš jų atsitiktinai lieka gyvas ir štai ką jis išgirsta, kai prie išžudytųjų susirenka lietuviai valstiečiai:

Ponai, lenkai velnių! bajorai bieso… mat išmuš maskolius, sugrąžins „pančizną“ žmonėms kailį lupti. […] Gerai dar, kad tuos maskolius velnias atnešė, – džiaugiasi bobos, – būtų reikėję tuos paršus prišerti, jau kaulijo duonos… maskoliai išvadavo – pašėrė.

Kitas liudijimas: Nerimo ir ponai, matydami, jog žmonės išslydo jiems iš rankų. Ėmė taip pat būriuotis, bažnyčiose giedoti. Kunigai jiems padėjo. Ir jie buvo iš bajorų. Mes „lenkų“ pabūgom. Slapstėmės, kur urvuose miegojom. Ponai keršijo rusams už baudžiavos panaikinimą. O kas nepritarė lenkmečiui, juoba kas priešinosi, tyčia ar netyčia davė kokią žinią apie būrius, tuos nuožmiai žudė (buvusio baudžiauninko pasakojimas).

Iš poeto Miglovaros, dalyvavusio trijuose sukilimo mūšiuose, prisiminimų: Mes, jaunuoliai, nieko apie sukilimą nesuprasdami, leidomės toms pinklėms pasiduoti, o mūsų apyseni vadai, būdami lenkiškumu patys apkvailėję, kvailino ir mus lenkišku sukilimu. Mums, lietuviams, vadinamasis lenkmetis, politikoje neturi jokios reikšmės. Jis galėtų sau vietos rasti tik lenkų istorijoje, nes buvo ne lietuvių, o lenkų darbas. Mums stovykloje buvo draudžiama net lietuviškai dainuoti.

Kadangi bendras politinis sukilimo tikslas buvo Lenkijos–Lietuvos valstybės atkūrimas, natūralu, kad ne tik lietuviai sukilimo amžininkai, bet ir vėlesni lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, taip pat didžioji dalis jau nepriklausomos Lietuvos istorikų jį vertino neigiamai. Štai kaip Vincas Pietaris paaiškina pavadinimą lenkmetis: Lietuvininkai maištą 1862 metų ir vadina „lenkmečiu“, atskirdami ir save, ir savo kampą nuo tokio kvailo darbo kaip maištas (Žinyčia, 1900).

Nieko tad keista, kad ir sukilėliai Lietuvoje, nepriklausomai nuo tautybės, buvo vadinami tiesiog lenkais: Laurele! Ar tu dar čia? – šokosi motynelė. – Man pasakė, kad tu į lenkus išėjai (Žemaitė. Autobiografija); Iš Padvarninkų apylinkės į lenkus niekas nėjęs (iš atsiminimų); Nedėliai praslinkus, Tryškių girioj lenkai susimušė su maskoliais, – prakišo (Motiejus Valančius. Pasakojimas Antano tretininko); Visus sukilėlius vadinome paliokais (žodžio paliokas iliustracija LKŽ).

Vadintas sukilimas, kaip matyti iš Pietario citatos, ir lietuvišku žodžiu maištas, sukilėliai – maištininkais. Taip jam prasidėjus rašė lietuviškoji Rytprūsių spauda: Maištas, mūsų kaimynystėje, ussidegęsis, eit wis dar taip, kai ikšiol ėjęs, ir kraujų srowės teka ten vis dar, kaip tekėjusios (Keleivis, 1863); ir vėlesnė Didžiosios Lietuvos spauda: V. Motiejus pritrūkės kunigų, kurių daugybę maskoliai buvo isztrėmę į Sibėriją už maisztą 63 m., paszaukė [Antaną Baranauską] sugrįžti į tėvynę (Tėvynės sargas, 1898); Kaip J. A. [Jonas Andrius Vištelis] pateko į lenkų maištininkų būrius, kas jį mobilizavo, kuo visa tai pasibaigė, daug jaunesnis už jį brolis nieko nežino (Vaižgantas); Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais draugais miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli esąs didelis būrys (Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka).

LKŽ yra maištmetis abstrakčia „maišto metų“ reikšme, iliustracija – iš raštų.

Žemaitė, plačiai aprašiusi sukilimą „Autobiografijoje“, dar vadina jį kare: Jau pradėjo balsiau apie karę šnekėti; Taip ir šiemet – ankstybas ir šiltas pavasaris…geras ženklas išlošti karę. Taip pat Valančius: Tam vaikiui užkliudžius šešioliktus metus amžiaus, kilo prie mūsų sumišimas, arba karė (Pasakojimas Antano tretininko); Fromas-Gužutis: Baisi yra ta karė (Baisi gadynė).

Pašaipokas žemaičių vartotas sukilimo pavadinimas – bimbalų metai. Vaižgantas: Antrasis, 1863 m. lenkmetis, žemaičių dar vadinamas „Bimbalų metais“ – lenkų zyliojimo metais; Prasidėjo neramieji „bimbalų metai“, lenkų zyliojimai per 1863–4 metus. LKŽ šis junginys teikiamas kaip frazeologizmas, reiškiantis seną amžių ar senus laikus: bimbalo (nuo bimbalo, nuo bimbalų) metų „labai senas (lenkmečio laikų, kai reikėjo po miškus slapstytis), labai seniai“: Jau ir jūsų senis yra bimbalo metų Barstyčiai; Sena jau – nu bimbalų metų motriška Šatės; Musti nu bimbalo metų ta mašina neplauta Mosėdis. Įdomu, kad skiriasi LKŽ ir Vaižganto šio junginio motyvacija: pasak LKŽ, taip vadinama, nes „reikėję po miškus slapstytis“; Vaižgantas sako, kad sukilimo metas taip vadintas dėl sujudimo, lakstymo, veikimo, lyg zyliotų bimbalų kandami gyvuliai arba zuitų patys bimbalai. Tokią motyvaciją paremia kita ištraukėlė iš Marijonos Čilvinaitės užrašytų sukilimo liudininkės atsiminimų: Prieš sukilimą ponai ir kunigai tris metus „buntavoję“ (kurstę) žmones sukilti, […] siuvę (bėgioję) pas kits-kitą, kaip kokie bimbalai po laukus.

Sukilėliai Žemaitijoje buvo meiliai vadinami mažybiniais daiktavardžiais klausučiai, klausiukai; LKŽ nusakydamas reikšmę motyvuoja taip: „taip žmonės vadino sukilėlius todėl, kad jie, sutikę ką, vis klausdavo apie savo priešus“. Klausiukas LKŽ iliustruojamas dviem sakiniais iš Žemaitės, o klausutis – be iliustracijos. LKŽ teikiamas ir sudurtinis sukilimo pavadinimas klausutmetis „1863 m. sukilimas (taip kai kurie žemaičiai buvo pavadinę 1863 m. sukilimą, nes jo dalyviai vis klausdavo, kur yra caro kariuomenė)“, jis taip pat be iliustracijos.

Rašytojo Jono Mačiulio romane apie sukilimą „Troškulys“ (kn. 2, 1995) personažo šis pavadinimas motyvuojama plačiau, ne vien klausinėjimu apie priešą:

– A, tai jūs klausiukai!

– Iš kur toks mums vardas?

– Vis klausiate kelio, duonos, rusų.

„Sukilimo“ reikšmę ano meto kalboje buvo įgavęs žodis sumišimas (ją nurodo ir LKŽ): Pradžioj sumišimo mūsų šalyj siunčiau pas jus gromatą (Valančiaus laiškas sukilėliams); Seneliai, po medžiais susėdę, kalbasi apie sumišimo metus (J. S. Dovydaitis. Šiaulėniškis senelis); Perėjus sumiszimui, pamislysim apie jusų sudorojimą, o dabar mergaitę palikim ramume (Fromas-Gužutis. Baisi gadynė).

O ar buvo anuomet vartojami žodžiai sukilimas, sukilėliai? Taip, bet, matyt, dar retai.

Vyskupas Valančius 1863 m. caro valdžios buvo priverstas kreiptis į sukilėlius dviem laiškais, raginančiais nutraukti sukilimą. Viename sukilėlius jis pavadina veiksmažodžio sukilti dalyvine forma: Potam galėsime turėti viltį, jogei aukščiausia vyresnybė, pamačiusi sugrąžintą tarpe jūsų pakajų, perstos spausti prikliuvusius prie sukilusių. Fromo-Gužučio dramoje „Baisi gadynė“ vartojami kiti du šios šaknies žodžiai: …iszsiuntė manę prirengti Kauno rėdyboje, apginklůtą kylimą tautos; nėra jau laiko atgal pasitraukti, kada pakylimui viskas prirengta (cituojama iš laikraštinio dramos varianto „Vienybėje lietuvninkų“ 1895 m.). Sukilimasplačiau imtas vartoti vėliau, įsigalėjo prieškariu.

Be slavų kilmės ir lietuviškų žodžių, sukilimas ir sukilėliai buvo vadinami ir keliais tarptautiniais žodžiais. Pirmiausia minėtinas lotynų kilmės pavadinimai insurekcija (insurgencija) ir insurgentai (lot. insurgere – pakilti; sukilti). Juos vartoja Vaižgantas: Panelės Astrauskaitės, rodydamos patriotinę savo dvasią ir dėjimąsi į insurekciją lenkų vardu, ir Joniukui pasiuvo užmaunamą kepurėlę; Jis ir savo mokinius patraukė užsirašyti insurgentais; taip pat Fromas-Gužutis: garsingiausis isz vadovų insurgencijos Jablonauskis, paleidęs karumenę savo, iszsidangino į użrubeżį; Vilniuje ir Kaune daug vadovų insurgentų paliko suszaudytų ir pakartų (Baisi gadynė).

Vaižgantas savo literatūros istorijoje apie XIX a. poetus ir literatus, kurių ne vienas dalyvavo sukilime, vadina jį tiesiog revoliucija: Čia tai bene bus raktas išrišti klausimui, kodėl Vištelis, lenkų revoliucijoje dalyvavęs […] drauge su lenkais ištrėmimą vargęs, taip jų nemėgo; Jis [J. S. Dovydaitis] smarkiai dalyvavo 1863 m. revoliucijoje ir būtų padėjęs savo galvą; Juozui [Miliauskui-Miglovarai] pasiekus ketvirtą klasę, ištiko 1863 metų revoliucija.

Pasak istorikės Ievos Šenavičienės, Lenkijoje ir Rusijos imperijoje vykstantį sukilimą oficialiai revoliucija vadino Apaštalų Sostas, nes jis buvo nukreiptas prieš teisėtą valdžią (Lietuvos katalikų dvasininkija 1863 metų sukilimo išvakarėse, 2010, p. 108). Galbūt todėl ir Vaižgantas, būdamas kunigas, laikėsi tokio vertinimo. Paradoksas, bet ir tendencingas sovietinis istorijos mokslas vienu tarpu buvo linkęs sukilimą vertinti kaip buržuazinę demokratinę revoliuciją, akcentuodamas tik kovą už socialines reformas ir nutylėdamas kovą už laisvę.

Sukilėliai dar buvo vadinami pagal savo turėtą ginklą: Pagiryje arti Kauno plento štucinierius priekin į pirmą eilę stato, dalgininkus jų užpakalyje, o šalia štucinierių eiles mušketierių su dvivamzdžiais šautuvais suguldo (iš atsiminimų).

Audringas sukilimo laikas buvo vadinamas ir bendresnės reikšmės žodžiais, kurie „sukilimo“ reikšmę įgydavo kontekste: Kasdieną girdim ir raštuos skaitom, jogei ir mūsų krašte nepakajus ir sumišimas užstojo (Valančiaus laiškas sukilėliams); Laikuosę lenkiszko patrakimo(Tėvynės sargas, 1899); Atmin metai 63-ti, | Kiek per nezgadą turėjom kentėti(Julius Anusavičius. Senis, jaunu buvęs). Dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio drama apie sukilimą pavadinta Baisia gadyne, o joje esama ir tokių sukilimo apibūdinimų: Emigrantai drauge su ponybe sukirszino varguzius prie to kruvino tanciaus, o patys miestůse ir uzrubeżį pasislėpė; Nusibodo valkiotis po girią, kad ta nerėda greicziaus pasibaigtu.

Nusistovėjus žodžiui sukilimas, prireikė šį istorinį įvykį įvardyti konkrečiau, su rūšiniu dėmeniu, kad būtų galima atskirti nuo kitų sukilimų. Lietuvoje įprasčiausias pavadinimas – pagal metus: 1863 metų sukilimas, rečiau nurodomi abeji metai: 1863–1864 metų sukilimas. Kai kurių išeivijos istorikų jis vadintas Lietuvos sukilimu, pavyzdžiui, istoriko Kosto R. Jurgėlos knyga „Lietuvos sukilimas, 1862–1864 metais“ (Bostonas, 1970). Pastaraisiais dešimtmečiais paplito iš lenkų perimtas įvardijimas pagal mėnesį. Lenkijoje sukilimas prasidėjo sausio mėnesį, todėl lenkai jį vadina Powstanie styczniowe – Sausio sukilimas. Lietuvos sukilimui toks pavadinimas netinka, nes Lietuvoje jis prasidėjo vėliau – kovo mėnesį, bet jei kalbama bendrai apie Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, šis pavadinimas jau vartojamas kai kurių dabartinių Lietuvos istorikų tekstuose, o tuo labiau lenkų ir kitų šalių istorikų knygų ir straipsnių lietuviškuose vertimuose.

***

Atskirą pavadinimą, nebūdingą 1863 metų sukilimui, turėjo 1831 metų sukilimas – krakòsmetis, krakùsmetis; taip tiedu sukilimai ir buvo skiriami: Krakosmetis suvis kas kita, negu lenkmetis Višakio Rūda (LKŽ); Kaimo senoliai dar minėdavo krakosmetį (1831 m.) ir lenkmetį (1863–1864) (Šiaurės Atėnai, 2005); 31 (krakosmečių) ar 63 lenkmečių įspūdžiai daug rečiau reiškiasi tradicine dainos žodmene (Mykolas Biržiška. Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, 1920). Tačiau po 1863 metų sukilimo kartais ir ankstesnįjį imta vadinti lenkmečiu; tuomet juos abu atskirdavo skaitvardžiais: pirmasis lenkmetis, antrasis lenkmetis. LKŽ esama šiokio tokio nenuoseklumo: kaip minėta, lenkmečio reikšmė nurodoma „1863 metų sukilimas“, bet žodžio tikrybė straipsnyje randame tokią iliustraciją: Po lenkmečio, 1831 metų, vyresnybė pradėjo smarkiau žiūrėti ir liepė kiekvienam įrodyti savo bajorystės tikrybę (iš raštų).

Krakus lenkiškai reiškia krokuvietį; antra išvestinė reikšmė yra „Lenkijos lengvosios kavalerijos karys Varšuvos kunigaikštystės ir Lapkričio sukilimo laikotarpiu“. Šis skolinys buvo perimtas ir lietuvių kalbos: Kajp Kasciuszka wajawojo, kaip Krakusaj rajti jojo (Mikalojus Akelaitis. Gromata Vilniaus senelio); o pačiam sukilimui įvardyti pasidarytas hibridas krakosmetis.

Prie žodžio krakosmetis LKŽ nenurodytas frazeologizmas, bet junginys nuo krakosmečio (laikų) reikšme „labai senas, nuo neatmenamų laikų“ (dažnai perdedant) gyvas net ir dabartinėje kalboje: Negi dabar apie kiekvieną „senieną“ straipsnius rašyt? Tik pirstelėjo koks krepšininkas kad ir nuo krakosmečio, ir jau žiniasklaida kudakuoja; O jei rimtai, tai ekspromtu pralėkdamas užsukau, mašinoj meškerė buvo ir dzikų nuo krakosmečio laikų, nepasiruošęs buvau.

Kaip 1863 metų sukilimas verstiniuose tekstuose įgavo Sausio sukilimo pavadinimą, taip ir 1831 metų sukilimas lenkų pavyzdžiu pavadinamas pagal mėnesį – Lapkričio sukilimu (lenk. Powstanie listopadowe), nes Lenkijoje jis prasidėjo 1830 m. lapkričio mėnesį (taigi kalbant apie Lenkiją 1831 metai pavadinime šiaip ar taip netinka).

O jei sugrįžtume dar anksčiau, prie 1794 metų Kosciuškos sukilimo, tai jis liaudies frazeologijoje įgavo kačių karo vardą. „Frazeologijos žodyne“ (2001), kur pateiktas frazeologizmas iš kačių karo metų „labai senas“ (jį šia reikšme keliskart savo kūryboje yra pavartojusi Ieva Simonaitytė), Kosciuška neminimas, bet su jo pavarde tas kates viename savo moksliniame pranešime yra susiejusi kalbininkė Birutė Jasiūnaitė.

Vėlesni sukilimai kokių nors individualių pavadinimų neįgavo. Čia nebent galima pažymėti, kad rašant apie Klaipėdos sukilimą pats žodis sukilimas kartais vartojamas su ironiškomis kabutėmis: taip rašantis autorius kabutėmis parodo savo kritišką požiūrį į šio istorinio įvykio vadinimą sukilimu.

1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ant rankos dėvėjo baltus raiščius, todėl jiems prigijo baltaraiščių pavadinimas. Dėl niūrių sukilimo peripetijų, susijusių su žydais, šis žodis dabar lietuvių kalboje yra įgijęs neigiamą reikšmę…

Šaltiniai

• Karo archyvas, 1925, nr. 1, 2, 6 7.
• Mūsų senovė, 1922, nr. 4–5.
• Vaižgantas. Literatūros istorija, Raštai, t. 14–18, 2002–2007.
• Motiejus Valančius. Raštai, t. 1, 1972.

(Gimtoji kalba, 2013 nr. 4, p. 4–11)