Maždaug kas trečias šalies gyventojas nežino, kad, pirkdamas vaistus su gydytojo receptu, gali pats pasirinkti, kokio pavadinimo arba gamintojo vaistus įsigyti, ir kad vaistininkas privalo jam siūlyti kompensuojamus vaistus už mažiausią kainą. Tą parodė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ 2013 metų pavasarį atliktas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti Lietuvos gyventojų vaistų pirkimo įpročius ir žinias bei nuostatas apie vaistus.
Pasiteiravus, ar žino, kad pirkdami vaistus su gydytojo receptu, gali patys pasirinkti, kokio pavadinimo arba gamintojo vaistus įsigyti, 27 proc. respondentų atsakė neigiamai. Dažniausiai konkretaus prekinio pavadinimo vaistus apklaustieji renkasi pagal gydytojo arba vaistininko rekomendaciją (atitinkamai 39 proc. ir 26 proc.). Vaistą, kurį vartojo anksčiau, renkasi 14 proc. šalies gyventojų. Dar 10 proc. renkasi pagal mažiausią kainą, 6 proc. – pagal giminaičių arba draugų rekomendaciją, 2 proc. – pagal geriausiai žinomą ar vertinamą gamintoją.
36 proc. apklaustųjų, kaskart įsigydami vaistus, teiraujasi, už kokią kainą galėtų įsigyti skirtingų prekinių pavadinimų vaistus. „Tokių besidominčiųjų – gana mažas procentas. Net 43 proc. apklaustų žmonių apie kitas galimybes teiraujasi tik tada, kai vaistų kaina pasirodo per didelė, arba apie tai užsiminus vaistininkui, ir beveik penktadalis apklaustųjų – 21 proc. – niekada neklausia apie galimas pigesnes vaisto alternatyvas. Tai gali būti nežinojimas, kad gali rinktis, arba įsitikinimas, kad brangesnis vaistas – geresnis vaistas“, – sakė LSMU Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros vedėjas prof. Arūnas Savickas.
Vertindami vaistų kainos ir kokybės santykį, respondentai pasidalijo į dvi stovyklas. Apie pusė respondentų (56 proc.) laikosi nuomonės, kad vaisto kaina nėra jo kokybės rodiklis. Tačiau 27 proc. mano, kad daugeliu atvejų brangesnis vaistas yra kokybiškesnis, 13 proc. nuomone, brangesnis vaistas visada yra kokybiškesnis.
Tyrimas taip pat parodė, kad trečdalis apklaustųjų (33 proc.) nežino, jog vaistininkas privalo jiems siūlyti kompensuojamus vaistus už mažiausią kainą. „Prieš priimdamas sprendimą, kurį vaistą pirkti, vartotojas turėtų ne tik pasitikėti vaistininko siūlymu, bet, jam padedant, apsvarstyti ir kitas sau priimtinas alternatyvas. Pažymėtina, kad net 64 proc. respondentų įsitikinę, kad visų vaistų su ta pačia veikliąja medžiaga poveikis yra toks pat“, – teigė prof. A. Savickas.
Pasak jo, nors vaistų su ta pačia veikliąja medžiaga gydomasis poveikis turėtų būti toks pats, skirtingų gamintojų siūlomi vaistai gali skirtis vaistine forma, spalva, pakuotės dizainu, kaina ir kt. Be veikliosios medžiagos, į skirtingų gamintojų vaistų sudėtį įeina skirtingos papildomos medžiagos, galinčios turėti įtakos vaisto poveikiui. Todėl paciento reakcijos į konkretų vaistą gali skirtis – dėl alergijų, nepageidaujamu reakcijų, sąveikos su kitais medikamentais ir pan. Taigi svarbu, kad žmogus pasirinktų vaistus pagal savo poreikius ar asmenines nuostatas.
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas, LSMU ligoninės Vaikų klinikos Vaikų gastroenterologijos ir Vaikų onkohematologijos skyriaus vadovas prof. Liutauras Labanauskas, apibendrindamas tyrimo rezultatus, pabrėžė: „Pastebiu, kad šiandien žmonės labiau išprusę nei prieš keletą metų. Devyni iš dešimties žino, kas yra šalutinis vaisto poveikis ir kaip svarbu, kad vaistas tiktų būtent jam. Tačiau pirkėjams vis dar trūksta žinių ir suvokimo, kad jie gali rinktis vaistus – tai yra jų teisė“.
Tyrimo „Vaistų pirkimo įpročių ir žinių bei nuostatų apie vaistus tyrimas“ metu buvo apklausti 1006 respondentai visoje Lietuvoje. Apklaustųjų amžius – nuo 18 iki 75 metų.
