R.Dediala. Šis bei tas apie 1287 metų Garuozos mūšį

Magistras Vilekinas tarė:
„Žiemgalius nugalėsim
Arba negyvi čia gulėsim“.
– Eiliuotoji Livonijos kronika

Jau tampa tradicija Joniškyje pažymėti paskutinįjį žiemgalių sukilimą ir Garuozos šilo mūšį, kuris įvyko 1287 metų kovo 26 dieną. Prasminga data Žiemgalos istorijai dėl dviejų priežasčių: pirma, tai buvo paskutinis didelis mūšis, kuriame žiemagliai pasiekė pergalę prieš Vokiečių ordino livoniškąją šaką, antra, tai buvo paskutinis pasispardymas žiemgalių istorijoje, nes po šio mūšio nebebuvo rimtesnio pasipriešinimo, ir iki 1290 m. Žiemgala buvo nukariauta. Kai kurie šio krašto gyventojai patraukė į Lietuvą, kiti – pripažino Ordino viršenybę. Taip pasibaigė nuo 1279 m. Aizkrauklės mūšio prasidėjęs antrasis žiemgalių sukilimas, kuris, deja, pabaigė ir pačių žiemgalių istoriją.

Apie šaltinius

Vadinamasis Garuozos šilo mūšis istorijos šaltiniuose nėra itin gausiai aprašytas. Dauguma šaltinių, kalbančių apie šį susidūrimą, perpasakoja Eiliuotosios Livonijos kronikos žinias. Faktą, kad toks mūšis įvyko fiksuoja Hermanas Vartbergietis, Sembos kanauninko, Diunamundės kronikos ir Ronenburgo analai. XVI a. plačiau mūšį atpasakojo Baltazaras Rusovas, o XVII a. – Dionisijus Fabricijus. Šių dviejų autorių žinutės kone sutampa. Verta pastebėti, jog garsusis XIX a. istorikas Teodoras Narbutas taip pat nepagailėjo rašalo šio mūšio aprašymui. Tad, nors ir iš negausių duomenų, tačiau įvedant aplinkinį kontekstą, kuris, be abejonės, intriguojantis, galime rekonstruoti šio mūšio eigą ir kai kurias aplinkybes.

Paslaptys, kurios lieka paslaptimis

Eiliuotojoje Livonijos kronikoje prieš Garuozos mūšio aprašymą pateikiamas išsamus pasakojimas apie žiemgalių Rygos užpuolimą. Iš šio šaltinio aišku, kad Rygos apylinkėms didelė žala nebuvo padaryta, tačiau žuvo 15 Ordino riterių. Po to nesėkmingai pulta Ryga (miestiečiai uždarė vartus), todėl galų gale pasitraukė atgal.

Jeigu atkreipsime dėmesį į kitus šaltinius, tuomet pastebėsime, jog preliminariai tuo metu Haličo-Voluinės metraštis fiksuoja unikalų savo turiniu (tekstologine prasme) įvykį: lietuviai ir žemaičiai puola Rygą, nieko nepešę patraukia į Latgalą, tačiau ten vėlgi nieko neprisigrobė. Tuo pačiu metu, remiantis aukščiau minėtu šaltiniu, Torūnės kryžiuočiai, padėdami Livonijos broliams, užpuolė Žemaitiją ir prisigrobė daug grobio. Haličo-Vouinės metraščio chronologija miglota. Dažniausiai priimama ukrainiečių istoriko Michailo Hruševskio versija, kuri šį įvykį datuoja 1287–1288 m. Jeigu atkreipsime dėmesį į Ronenburgo analus (jie rekonstruoti pagal Motiejų Strijkovskį), tai Garuozos mūšyje dalyvavo lietuviai. Beje, XIX a. T. Narbutas net neabejos lietuvių dalyvavimu šiuose veiksmuose.

Tačiau grįžkime prie analizuojamo laikotarpio. Jeigu priimsime faktą, kad Ryga buvo pulta kartu su lietuviais, tai turėjo būti suderinta su žiemgalių vyresnybe. Nieko keista, nes žiemagliai senokai buvo įtraukti į Lietuvos politikos reikalus: 1281 m. minimas žiemgalių kunigaikštis Nameisis, kuris vykdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio pavedimus – buvo jo karo vadas. Ar panašūs veiksmai galėjo vykti Butigeidžio valdymo laiku? Sunku pasakyti, tačiau šių dviejų šaltinių žinutės intriguojančios.

Žinoma, negalime atmesti, jog Haličo-Voluinės metraščio žinutė kalbėjo apie 1288–1289 m. įvykius, kuomet milžiniška, beveik 7000 žemaičių, kariuomenė parėmė žiemaglius. Šią versiją palaikė istorijos entuziastas Zigmas Raulinaitis, manęs, jog Torunės kryžiuočiai buvo tie, kurie statė Ragainės pilį 1289 m.

Kaip ten bebūtų, negalime atmesti pirminės versijos apie tai, jog žiemgaliai Rygą puolė padedami lietuvių dar prieš Garuozos mūšį. Tai reikštų, kad toliau kažkokia dalis lietuvių galėjo sudalyvauti (Ronenburgo analų duomenimis) minėtame mūšyje.

Ilgas kelias į mirtį

Rygos Kapituloje magistras Vilekinas gavo žinią, jog žiemgaliai po Rygos nuniokojo dar ir Ikškilę. Tad tuo metu Rygoje buvusios didelės pajėgos išsiruošė vytis žiemgalius. Vien vietiniai gyventojai su piligrimais susidarė 260 karių. Ordino broliui Bertoldui Šauenburgui buvo patikėta nešti vėliavą. Kryžiuočiai greitai pasiekė Ikškilę. Iš ten žiūrėjo, kuria kryptimi joti toliau.

Ordinas tuo metu turėjo bendrai apie 500 karių, o žiemgalių, anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, buvo 1400. Tris dienas Ordinas sekė savo užpuolikus. Trečią dieną jie rado tinkamą vietą poilsiui, kuri tapo daugelio iš jų paskutine gyvenime lankyta Žiemgalos vieta – Garuozos šilas.

Mūšis

Žiemgaliai nusiuntė savo grobį giliau į savo kraštą ir kovo 28 dienos ryte išsirikiavo mūšiui. Ordino kariai savo stovykloje negaišo ir staigiai puolė prie ginklų. Dalis atvykėlių su Ordinu pasitraukė dar mūšiui neprasidėjus, todėl kryžiuočiai prarado dalį karių.
Kautynės vyko pėsčiomis, nors fiksuojama, jog kažkoks narsuolis Volmaras vienintelis kovėsi raitas, o kiti buvo pėsti. Pradžia žiemgaliams nebuvo sėkminga, nes 20 jų nukovė, o kai kurie tiesiog pasitraukė. Greitai ant žirgo krito ir minėtas Volmaras. Magistras broliams liepė rinktis vienoje vietoje, tačiau žiemgalių (gal su lietuvių pagalba) buvo tiesiog per daug, todėl Ordinas neatlaikė puolimo. Vietiniai kviestiniai išsigando ir spruko, o Ordino riterių liko apie 40. Kelios dešimtys vokiečių jiems talkininkavo, tačiau žiemgaliai juos išskaidė ir apsupo.

Tokiu būdu Ordino kariuomenė pakriko: vieni chaotiškai spruko, kiti desperatiškai kovėsi vietoje. Žinoma, žiemgaliai taip pat neteko daug karių. Eiliuotoji Livonijos kronika mini, jog jie prarado net savo vadą. Mūšyje žuvo magistras Vilekinas ir nuo 33 iki 35 Ordino brolių. Tikslus riterių žuvusiųjų skaičius neįvardijamas. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas versija: Eiluotoji Livonijos kronika fiksuoja ir 33, ir 35, Hermanas Vartbergietis – 34, Ronenburgo analai vėlgi 33 ir 35, Dionisijus Fabricijus ir Baltazaras Rusovas – 33. Dar 16 sužeistųjų pakliuvo į nelaisvę, iš jų keliems buvo įvykdytos egzekucijos. Vienas karys ant žirgo buvo užkapotas, o kitas gyvas sudegintas.

Laimėtas mūšis, bet ne karas

Po šio mūšio Ordinas greitai mobilizavo savo pajėgas. Buvo ieškoma išeičių, kaip galima greičiau nukariauti Žiemgalos kraštą. Iš esmės veiksmai pasiteisino. Nors lietuviai ir žemaičiai rėmė žiemgalius, tačiau to nepakako. Surengti du žygiai vėlesniais metais nedavė reikiamo rezultato.

Iki 1290 m. Ordino pajėgos nukariavo Raktės, Duobelės ir Sidabrės pilis. Nukariaujant paskutinius žiemgalius buvo elgtasi itin žiauriai: žmonės buvo varginami trumpais niokojamaisiais žygiais, kurie fiziškai ir morališkai išsekino gyventojus. Jie nebematė kito kelio, kaip priimti Ordino valdžią arba pasitraukti į Lietuvą.

Anot istoriko Artūro Dubonio, per XIII a. 8–9 dešimtmečius į Lietuvą persikėlė ir čia įsikūrė nuo dviejų iki keturių žiemgalių pabėgėlių grupių. Viename 1310 m. laiške Livonijos kryžiuočiai kaltinami dėl negero elgesio, sakoma, jog vieną kartą į Lietuvą pabėgo 100 tūkstančių žiemgalių. Galime įsivaizduoti tūkstantines žiemgalių grupes, traukiančias iš savo nuniokoto krašto. Prasmingas ir įspūdingas Garuozos mūšis tapo tik gražiu paskutinės laisvės kovos simboliu.