R. Jasukaitienė. Žiemgalių kraštan – į Joniškėlį (I)

Pavasaris šiemet kaip užtupėtas kiaušinis- išsirito vėlai, bet išsilukštenęs skuba pasivyti. Dar prieš porą savaičių laukuose bolavo sniegas, gandrai staipėsi atšalusiom kojom, graudulingai sparnus paleidę. Bet štai saulelė jau budina svietą ir „krūmai su šilais visais išsibudino keltis“. Sklidinai apsemtame griovy – apsikatinavusi blindė, sausumėlėse – šalpusnių saulutės. Šiaurės Lietuvoj pievos dar labiau pažliugusios, tad mūsų ekskursijos gidas, Joniškėlio B.Petkevičaitės–Bitės gimnazijos istorijos mokytojas Viktoras Stanislovaitis, skambindamas kelionės organizatorei, A.Mitkaus vidurinės mokyklos geografijos mokytojai Irenai Jonelienei, perspėja ir primygtinai reikalauja: apsiaukite guminius batus, vaikštinėsime po Karpių dvaro parką, kuris dar gerokai įmirkęs, o kadangi bus tamsi naktis, reikės ir prožektorių. Intriga! Ir mokiniams, ir mokytojoms. Net mūsų vairuotojas Egidijus pasiima „čebatus“, o važiuodamas net keliskart pasitikslina, ar informacija kaip nors nesusijusi su balandžio pirmąja. Nors į kelionę išsiruošiame balandžio 17- ąją, betgi viskas šį pavasarį vėluoja!

Pusę aštuonių vakaro, kaip ir buvome susitarę, mes jau prie Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčios, kurios statybą inicijavo dvarininkas Ignotas Karpis. 1792 metais iškilo vienbokštė, karsto formą primenanti bazilika. Kaip vėliau sužinome, ši šiurpoka forma pasirinkta neatsitiktinai, tai susiję su tragiška Karpių šeimos istorija. Pasakojama, kad dėl paveldėjimo teisių brolis nužudęs brolį, tačiau sąžinė neleidusi ramiai gyventi, tad paveldėtojas Ignotas Karpis atleidimo prašyti nuvykęs net pas patį popiežių. Tas pataręs pastatyti bažnyčią, kuri gerai matytųsi pro rūmų miegamojo langą. Iš pat ryto, vos nubudus, ji turėjusi priminti didžiąją nuodėmę.

Karpių (de Carpio) dvaro istorija

Karpių giminė labai sena, jos šaknys siekia pusantro tūkstančio metų. Tai italų kilmės (de Carpio) giminė, su mūsų lietuvišku žuvies – karpio- pavadinimu neturinti nieko bendro. Į Lietuvą jie atvyko kartu su Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir kitais jos dvariškiais. Dar prieš Karpiams atvykstant į Joniškėlį, šis miestukas vadinosi Janiškėmis. Čia gyvenęs dvarininkas Martynas Švoba prieš mirtį parašė testamentą, pagal kurį paskyrė žemės ir lėšų pirmajai katalikų bažnyčiai bei kapinaitėms. Nuo 1606 – ųjų, iškilus medinei bažnytėlei, pradedamas skaičiuoti ir Joniškėlio amžius.

18 amžiuje Joniškės žemes nusiperka Ignotas Karpis. Jis turi labai žavią žmoną Johaną, kurios garbei Joniškes pervadina Johaniškėmis. Ilgą laiką miestelis taip ir vadinamas. Po šimtmečio medinė (pirmoji) bažnytėlė sudegs. Išliks tik kapinaitės su mūrine Karpių koplyčia, kurioje ilsisi visi čia gyvenę šios giminės palikuonys. Bet…ir vėl intriga. Vienas kapas šalia koplyčios paženklintas itin prabangiu, juodo granito paminklu ir antkapiu. Jis, kaip tiki vietiniai gyventojai, slepia skaudžią Karpių giminės paslaptį. Ignoto Karpio tėvas sūnui iškėlęs beprotišką (mūsų laikų akimis žvelgiant) sąlygą: jei gims vaikaitis , jis taps visų jo turtų paveldėtoju, jei mergaitė – Ignotas negausiąs nieko. Gimė mergaitė. Jaunasis Karpis sugalvojo gudrybę: dvaro gydytojui kaip tik tuo metu buvo gimęs sūnus, tad susitarė vaikus sukeisti ir paslaptį išsaugoti visiems laikams. Tik dvariškiai stebėdavosi, kodėl dvarininkas labiau myli gydytojo dukrytę nei savo sūnų. Manoma, kad šiame kape šalia Karpių koplyčios ilsisi tikroji I.Karpio dukra. Didelių žmonių gyvenimai visuomet apipinti paslaptimis, būtais ir nebūtais įvykiais,apie kuriuos pasakojama iš kartos į kartą…

Karpių giminė garsėjo nepaprastais turtais, tai viena iš turtingiausių Lietuvos didikų giminių. Jiems priklausė 16 tūkstančių žmonių – baudžiauninkų, kuriuos Ignotas Karpis pats pirmasis carinėje Rusijos imperijoje paleido iš baudžiavos! Negana to, jis už didelę sumą – 400 tūkstančius lenkiškų auksinių – buvusiems baudžiauninkų vaikams įkuria pirmąją Europoje universitetinę kaimo mokyklą, kuri tiesiogiai pavaldi Vilniaus universitetui, įsteigia žemės ūkio mokyklą su pagalbiniu ūkiu ir naujausia užsienietiška technika; vaikai mokomi agronomijos pagrindų, o už mokslą ir maistą sumoka dvarininkas! 1862-1864 metais šioje mokykloje mokytojavo ir pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius Laurynas Ivinskis. 1810 metais Karpiai čia įkuria ir pirmąją kaimo ligoninę Lietuvoje, kurioje buvę baudžiauninkai gydomi nemokamai. Karpių vykdomos reformos pakeičia šio krašto žmonių gyvenimą, apie tai sklinda kalbos visoje Europoje. 1871 metais pastatoma plytinė, dvare veikia gelumbės fabrikėlis, įsteigiama mokomoji ferma, kuri vėliau bus pertvarkyta į žemės ūkio mokyklą, dabar ji vadinasi Igno Karpio aukštesniąja žemės ūkio mokykla.

Kovos už laisvę

Joniškėlio žmonės, pirmieji Lietuvoje pajutę laisvės skonį, už ją kovoja ir vėliau. Tų kovų būta aršių, o Joniškėlio vyrai pasižymėjo ne tik narsumu, bet ir gudrumu bei išradingumu. Spaudos draudimo metais knygnešys Jurgis Bielinis netoli Joniškėlio spausdino vienintelį Lietuvoje tuo metu ėjusį nelegalų laikraštį „Baltasis erelis“. Jau 1917 metais rinkosi vyrai kovai prieš Raudonąją armiją: už lašinius ir gerą aukštaitišką alų Latvijoje (už 20 kilometrų – Latvijos ribos) mainė į ginklus. Ypač išradingumu pasižymėjo vadas Petras Jurgaitis. Iš jo surinktų ir apmokytų vyrų vėliau įkurtas Joniškėlio partizanų mirties batalionas, kuris visoje Šiaurės Lietuvoje išvijo Raudonąją armiją ir vietos komunistus. Paminklas šiems narsiems vyrams buvo pastatytas 1925-ais metais, o šalia dviem eilėm palaidoti kovotojai už laisvę. Įdomu tai, kad ir sovietiniais metais paminklas nebuvo nugriautas, Joniškėlio ir jo apylinkių gyventojai net ir tais gūdžiais priespaudos metais išlaikė laisvą dvasią. Argi tai ne tie patys Karpių baudžiauninkų palikuonys, ragavę rašto universitetinėje kaimo mokykloje? Argi ne iš čia sklido ir knygnešių karaliumi vadinto Jurgio Bielinio leidžiamo laikraštėlio šviesa? Visi atsitiktinumai būna …dėsningi ir turi savo paaiškinimą.

Regina Jasukaitienė, A.Mitkaus vidurinės mokyklos mokytoja