V.Juozapaitis. Vyriausybė skelbiasi opozicija kultūrai?

„Sukursime Lietuvos kultūros plėtros ilgalaikę strategiją ir sudarysime jos įgyvendinimo priemonių planą. Įtvirtinsime kultūros ir meno sektoriaus finansavimą kaip lemtingai svarbų saugant ir puoselėjant nacionalinės tapatybės pagrindus, be kurių valstybė ir visuomenė negali egzistuoti ir kurti savo ateities. Sieksime, kad kultūra, daranti tiesioginę įtaką ekonomikai ir valstybės politikai, būtų deramai finansuojama, o skiriamos kultūrai biudžeto lėšos būtų naudojamos racionaliai ir skaidriai. Užtikrinsime, kad Lietuvos kultūros ir meno plėtrai teikiamas valstybės rėmimas būtų didinamas“.

Tai ne išprotėjusių utopistų kliedesiai. Ir ne valdantiesiems nuolat įgelti besitaikančios opozicijos deklaracija. Ir netgi ne rinkiminis pažadas, kurio tikslas – patraukti šimtus tūkstančių gaivaus kultūros gurkšnio ištroškusių balsų. Tai  yra ištrauka iš oficialaus teisinio dokumento. Maža to, tai yra citata iš Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos IX skyriaus 230 straipsnio… XVI Vyriausybė dar praėjusių metų gruodžio 13-tą dieną deklaravo tokį įsipareigojimą, kuriam pritarė įspūdinga šios kadencijos Seimo dauguma.

Prisipažinsiu, pastarasis Vyriausybės programos straipsnis, kaip ir kiti Kultūros skyriuje skelbiami planai, man nesukėlė jokių abejonių. Dar daugiau, aš neradau jokių argumentų, kurių pagrindu galėčiau oponuoti ar kvestionuoti šias programines nuostatas. Esu tikras, kad ir kiti mano broliai ir seserys kūryboje bei kultūrai ir menui neabejingi Lietuvos piliečiai sukluso: nejaugi vienai svarbiausių valstybės egzistencijos pagrindinių sąlygų pagaliau bus lemta išsipildyti?

Tiesa, viena aplinkybė, galėjusi sukelti pagrindą suabejoti gerais norais, vis dėlto buvo: Vyriausybės programos tvirtinimo dieną kultūros ministro portfelis buvo be šeimininko, o jo paieškos pranoko ir pačių didžiausių skeptikų lūkesčius… Tačiau Ministras Pirmininkas nedvejojo: kultūros sritį įvardijęs viena svarbiausių mūsų vargano, „dešiniųjų nustekento“ gyvenimo sričių, jis patvirtino, kad ši Vyriausybė tuščiai žodžių nešvaistys…

Bėgo dienos. Pagaliau buvo surastas ir kultūros ministras. Atrodytų, ko gi daugiau bereikia: programa puiki, ministras palaimintas asmeniškai Prezidentės, Vyriausybės parama besąlygiška, opozicija kultūros daliai neturi (beveik) jokių priekaištų… Ir štai atėjo laikas vykdyti dar vieną aukščiau minėtame dokumente užfiksuotą punktą, kurio vykdymas yra privalomas. O skamba jis taip:  „Efektyvus ir racionalus ES paramos lėšų panaudojimas šalies konkurencingumui didinti ir žmonių gyvenimo gerovei kelti, tinkamai ir laiku pasirengti naujai 2014-2020 m. Europos Sąjungos daugiametei finansinei programai“. Šis tekstas nurašytas nuo XVI Vyriausybės programos IV skyriaus, kuris reglamentuoja neatidėliotinus Vyriausybės veiklos prioritetus. Šiame kontekste negaliu nepakartoti teksto pirmoje pastraipoje įrašytų žodžių  „Įtvirtinsime kultūros ir meno sektoriaus finansavimą kaip lemtingai svarbų saugant ir puoselėjant nacionalinės tapatybės pagrindus, be kurių valstybė ir visuomenė negali egzistuoti ir kurti savo ateities. Sieksime, kad kultūra, daranti tiesioginę įtaką ekonomikai ir valstybės politikai, būtų deramai finansuojama“.

Ir štai vyksta neįtikėtini dalykai: artėjant Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiamos finansinės paramos 2014-2020 metų programos tvirtinimui Kultūros ministerija „tradiciškai“ paliekama užribyje…! Lygiai kaip prieš septynerius metus, kuomet prie valdžios vairo stovėjo tos pačios politinės partijos…Nevardinsiu skaičių ir kitokių buhalterinių terminų, juolab, kad tai labai gerai daro kultūros ministras, puikiai išmanantis viešuosius finansus ir garbingai siekiantis įgyvendinti Vyriausybės programą. Tik priminsiu, kad Vyriausybė, viešai pripažinusi kultūros tiesioginę įtaką ekonomikai ir valstybės politikai, pritrūko valios pereiti nuo žodžių prie darbų ir suteikti šiai ypatingos svarbos sričiai ne išskirtinį statusą, bet suteikti lygiavertes sąlygas, idant ji taptų lygiateise ekonominių procesų dalyve ir galėtų savarankiškai planuoti darbus, nuo kurių rezultato tiesiogiai priklausys mūsų šalies veidas.

Atvirai pasakius, jaučiuosi kiek nejaukiai komentuodamas tokį Ministro Pirmininko ir jo vadovaujamos Vyriausybės požiūrį į kultūrą: nenoriu patikėti, kad šią sąvoką jie supranta tik kaip šokius ir dainas…Tai veikiau inercija, suformuota tolimų nuo kultūros valstybės „veikėjų“, kurių tikslai tikrai nesutampa su civilizuotos ir save gerbiančios valstybės ilgalaike perspektyva paremta kultūros vizija, apimančia visą bendražmogiškų vertybių ir ekonomikos santykio spektrą.

Kita vertus, neseniai plačiai per šalį nuvilnijusiai Pasaulio kultūros dienai skirti renginiai ir valstybės parodytas dėmesys suteikė mažą vilties spindulėlį, kad Lietuvai vadovaujantys pareigūnai ras savyje jėgų ir šventinius sveikinimus bei palinkėjimus pavers realybe. Juk tiek nedaug reikia – tik politinės valios…Vėl gi nesinori patikėti, kad XVI Vyriausybės nariai nori įeiti į Lietuvos istoriją kaip tokios valios neturintys… Nes kitu atveju dabartinė valdančioji dauguma ir jos suformuota Vyriausybė privalės oficialiai pasiskelbti opozicija… kultūrai!

Tačiau tokia baigtis prilygtų, jeigu ne mirties nuosprendžiui, tai įkalinimui iki gyvos galvos… Valstybė be kultūros – tai valstybė be atminties, be sąžinės, be istorijos, be muzikos, be dailės,  be poezijos, be sodų, be džiaugsmo, be meilės, be garbės, be vilties… Ar ne per didelė kaina? Sakysite – nerealu? To niekada nebus…?

Taip, aš taip pat netikiu, kad žmonės, gyvenantys savo namuose, užuot stengęsi juos puoselėti ir globoti, sąmoningai griautų pamatus.Tačiau klysti žmogiška. Beje, tai yra ir veiklos požymis: neklysta tie, kas nedirba… Bet tai visiškai nereiškia, kad mes turime tyliai stebėti ir laukti katastrofos, kuri negrįžtamai sunaikins ne tik visų mūsų kultūros paveldą, bet ir palaidos viltį gyventi oriai. Ir tai jau nebėra pozicijos-opozicijos „žaidimų“ objektas: ateina laikas, kuomet visos politinės jėgos valstybės vardan privalo sutarti. Šalia valstybės saugumo, energetinės nepriklausomybės, kitų gyvybiškai svarbių sričių mes privalome rasti išminties investuoti į kultūrą, kuri, mano galva, neatsiejama nuo švietimo plačiąja prasme, kaip ir švietimas negali egzistuoti be kultūros.

Tad, ar išdrįs Vyriausybė pasiskelbti opozicija Kultūrai?

Prof. Vytautas Juozapaitis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LR Seimo narys