Romuviai vėl kviečia švęsti lygiadienį ant Pūčkorių piliakalnio

Kovo 24 d., sekmadienį, 16 val. Vilniaus jaunimo Ramuva ir Lietuvių etninės kultūros draugija kviečia ant Pūčkorių piliakalnio sutikti pavasario Lygę. Šventėje dalyvaus apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“, folkloro ansamblis „Laukis“, liaudies dainų klubas „Raskila“.

Pavasario lygė švenčiama kasmet kai dienos ir nakties trukmė susilygina. Tuomet bundančios Gamtos pavasarinis virsmas švenčiantiesiems perteikia vis aukščiau kylančios saulutės džiugesį. Mūsų gyvenimas, darbas ir kūryba yra susiję su Gamta.

Sakoma, kad pavasario šilumą ant sparnų parneša paukščiai, todėl tradiciniame kovo mėnesio lietuvių kalendoriuje pavasario šventės vadinamos paukščių vardais: Kovarnių, Keturiasdešimt paukščių, Pempės. Po lygiadienio ir Gandro šventė čia pat. Visais laikais Žmogaus ir Paukščio ryšys buvo ypatingas, pavasarį ypač džiugina paukštelių giesmelės, čiulbėjimas. Kuo aukščiau kyla miesto mūrai, tuo daugiau trokštame gamtos prieglobsčio.

Švęsti pavasario lygiadienį prie Pūčkorių piliakalnio vilniečiai kviečiami jau antrą dešimtmetį. Šioje šventėje noriai dalyvauja studentai, moksleiviai, Naujosios Vilnios bendruomenė, Aukštutinio Pavilnio gyventojai, klubo „Raitija“ nariai. Vieni atjoja raiti, kiti važiuoti ratuose, o treti pėsti, kaip senovėje. Apeigas, dainas, šokius veda senųjų tradicijų puoselėtojai: apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, Vilniaus folkloro ansamblis „Lauksna“, liaudies dainų klubas „Raskila“ ir kt.

Švenčiantiesiems primename, ką veikė mūsų tolimi protėviai tuo metų laiku, kada diena ir naktis tampa lygios. Lygėje reikia atlikti šiuos apeiginius veiksmus: pagerbti Vandenį, įdegti naują pavasario Ugnį, pabudinti Žemę, iškviesti pavasarį. Apeigas lydi dainos, žaidimai, rateliai, šokiai.

Šventė pradedama pagerbiant vandenį, aplankant šaltinį. Piliakalnio papėdėje nuo stačių Vilnios šlaitų srūvantį šaltinis papuošiamas atgimstančios gamtos gyvybinės galių simboliu – žilvičio šakele su kačiukais. Šventės dalyviai sustoja abipus šaltinio, laistosi vandeniu, iš delno į delną pildami vandenį labinasi: „Atėjom pasisveikinti geru žodeliu ir palaistyti baltų rankelių tyru vandenėliu.“ Dainuojant senovinę dainą „Pavasaris, pavandenis, plovė vanduo kalnus, klonis…“ atsigeriama vandens, juo nuprausiamas veidas ir rankos.

Tuo metu nuo piliakalnio ir nuo gretimų kalvų plūste plūsta tirpsmo vanduo, pieva prieš piliakalnį jau būna pradžiūvusi, o šiauriniuose šlaituose, medžių paunksmėje, dar boluoja sniegas.

Nuo šaltinio kopiama į piliakalnio viršų, kur uždegame naują pavasario ugnis ir atliekamos Ugnies pagerbimo apeigas prie aukuro. Ugnis „pamaitinama“ druska, grūdais, nuliejama šlakelį gėrimo.

Nedidelėje viršutinėje piliakalnio aikštėje besiburiuojantys šventės dalyviai pajunta bendrumo jausmą dalindamiesi Duoną ir gerdami girą iš vieno apeiginio kaušo. Įspūdį sustiprina bendra giesmė „Dijūta kalnali, dijūta kalnali…“.

Paskui verčiamasi „kūliais per galvą“ į pakalnė. Tai daroma tam, kad „pabudintumėme“ dar sustingusią Žemę, suteiktume jai stiprybės. Žiemos pabaigoje žemė esanti nusilpusi, ir voliodamasis žmogus perduoda jai savo stiprybę.

Tai laikas, kai reikia pradėti suptis. Seniau būdavo supamasi net iki pat Rasų šventės. Šioje šventės dalyje kiekvienas randa sau malonią būtį: vieni supasi, kiti šoka prie laužo grojant armonikai, treti žaidžia pavasarinius žaidimus, ketvirti vaikštinėja vaizdingomis Pūčkorių apylinkėmis.

„Tie kas per Lygę atsigręš į Saulę, Ugnį, Vandenį, Medį, tie kas su meile atliks mūsų protėvių apeigas – sustiprins Darną savyje ir aplink save“, – sako šventės rengėjai.

Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos iš 2012-ųjų metų Lygės:

1 2 ►